Nenadas Veličkovičius. „Sachibas. Impresijos iš depresijos“. Knygos ištrauka

Šioje laiškų forma parašytoje satyrinėje knygoje autorius pavaizdavo homoseksualų britą, su viena iš taikos misijų atvykusį į pokarinę Bosniją. Rimtu tonu parašytuose laiškuose mylimajam britas pasakoja apie šalį, kurioje atsidūrė, jos papročius, istoriją, kasdienybę ir žmones, nors akivaizdu, kad apie Bosnijos aktualijas ir tradicijas nieko nesupranta, o požiūris į šią šalį – kaip pasipūtusio kolonizatoriaus, pasirengusio laukiniams bosniams sukurti geresnį rytojų. Tik kaip ir kieno sąskaita? Ar tikrai bosniai tokie neišmanėliai, o taikos misijos jiems naudingos?

NENADAS VELIČKOVIĆIUS (1962) – bosnių rašytojas ir apžvalgininkas. Gimė ir augo Sarajeve, šiame mieste baigė filologijos studijas. Šiuo metu filologijos mokslų daktaras, dėsto Sarajevo universiteto Filologijos fakultete, Bosnijos ir Hercegovinos PEN centro narys. Kūryba gana gausi, apima romanus ir trumpąją prozą, išsiskiria šmaikščiu stiliumi ir kritišku požiūriu į gimtosios šalies visuomenę, aktualijas ir švietimą. Versta į vokiečių, slovėnų, italų ir kitas kalbas.

Nenad Veličković

Sachibas. Impresijos iš depresijos

Ištraukos

Iš bosnių kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė

25.

Gerbiamas Sakibo gerbėjau, klausinėjantis „kur buvo Sakibas?“,

juk pats reikalavai, kad apie jį nerašyčiau!

Sakibas buvo su manimi Dubrovnike.

Penktadienį jis manęs paprašė laisvadienio, bet aš nesutikau, nes norėjau, kad mane ten nuvežtų. Vėliau sužinojau, kad jo žmona nėščia, ir pasijutau blogai, todėl negalėjau jam leisti miegoti automobilyje ar kokioj apšnerkštoj skylėj. Taip, miegojome tame pačiame kambaryje.

Žinoma, atskirose lovose.

Kad tu žinotum, koks jis paprastas: ne vulgarus, o pirmapradis, naivus, kaimietiškas. Nerandu tinkamo žodžio.

Mano manikiūrinę palaikė paplūdimiui skirta šachmatų dėžute. Nesuprato, kam man tiek žirklučių ir dildžių. Sakibas prie automobilio raktelių yra prisirišęs kažkokį daiktą, kurį vadina „peiliuku“, nors man primena aštrias reples. Su tuo įnagiu jis karposi rankų ir kojų nagus, tikriausiai ir plaukus iš nosies pešioja.

Jo pasaulyje manikiūrą darosi tik moterys.

Į mano kosmetinę jis žiūrėjo kaip į kokį ateivio lagaminą. Epiliatorių palaikė skustuvu. Neįsivaizduoji, kaip spoksojo į mano depiliuotas pažastis. Tikriausiai pagaliau suvokė, kad esu gėjus.

Tą supratau iš netikėtai pakitusio elgesio – tapo drovus. Staiga susigėdo, kad mūvi tik apatinius.

(Jie balti, medvilniniai, ganėtinai švariai išskalbti, tik nubrizgusiais kraštais. Todėl jam padovanojau vienas savo trumpikes su violetiniais drambliukais. Aš jų nedėviu, nes man per ankštos. Ar žinojai, kad pakelti straubliai reiškia sėkmę?)

Vėliau lovoje garsiai skaičiau Šekspyro sonetus, o Sakibas balkone klausėsi muzikos su mano MP3 grotuvu. Po to atidariau butelį vyno, mes kalbėjomės, žiūrėjom į mėnulį ir klausėme bangų mūšos.

Susigėdau, nes Sakibas pripažino laisvadienio prašęs dėl to, kad žmonos nėštumas sudėtingas.

Dubrovnike turėjome susitikimą dėl tos muilo operos. Vietinis prodiuseris dvejoja, ar priimti užsakymą. Suprantu jį, juk nelengva tokį darbą atlikti vos už šimtą tūkstančių...

26.

Džordžai, labai, labai, labai atsiprašau!

Buvau visai pamiršęs, kad tai Tu man padovanojai tas trumpikes su drambliukais! Ką man dabar daryti? Paprašysiu, kad grąžintų.

Ne, vieno nulio nepraleidau.

Bosnis prodiuseris gaus šimtą tūkstančių. Ir dar įrangą, kuriai atidėjome tris šimtus tūkstančių. Gal tau suma ir atrodo didelė, bet tai specialus užsakymas – dviejų metų senumo kameros ir laikikliai, kurių nebėra rinkoje.

(Popesku juos vos rado Rumunijoje.)

Kodėl neįsigyjame naujos įrangos? Nes turėtume laukti, kol operatoriai ir montuotojai išmoks ja naudotis, o mes jau kitą mėnesį norime pradėti filmavimo darbus.

Aš iš karto pagalvojau, kad šimtas tūkstančių yra mažai: reikės scenaristų, aktorių, režisierių ir kitų žmonių, bet Florianas mane perkalbėjo. Yra kažkokie pagal mūsų standartus sudaryti kainoraščiai, bet čia visi dirba pigiau.

Florianas tvirtina, kad dar niekur nėra sutikęs tiek menininkų, kurie save vertintų taip gerai, bet dirbtų už taip pigiai.

Sakibo žmona už šimtą svarų man atidavė dviejų scenarijų santraukas. Vienas vadinasi „Skalbykla“, kitas – „Sofa“. Jau iš pavadinimo matosi, kur veiksmas vyksta pirmajame scenarijuje, o antrajame filmuotume psichoanalitiko kabinete. Man patiko abu pasiūlymai, bet Lajošas juos griežtai atmetė.

Iš karto žinojome, kad turėsime kliautis vietos scenaristų patirtimi, talentu ir sumanumais, tad atsidėjome penkis šimtus tūkstančių, kuriuos skirsime vengriškos muilo operos licencijai įsigyti.

Iš vietinių scenaristų tikimės, kad pasakojimą ir siužetus pritaikys bosnių mentalitetui. Tai nebus lengva, nes vengriškoje muilo operoje visi yra vengrai, o čia veikėjus reikės išskirstyti į tris etnines grupes (serbus, bosnius ir kroatus).

Turėsime samdyti geriausius rašytojus.

Nenorėjau, kad geri rašytojai kurtų vengriškos muilo operos scenarijaus adaptacijas, bet Florianas mane ir vėl perkalbėjo. Paaiškino, kad čia geriausi rašytojai nėra tie, kurie parduoda daugiausiai knygų ar daugiausiai uždirba. Teoriškai rašytoju gali būti ir tas, kas niekada nėra parašęs ar išleidęs knygos. Užtenka garsiai deklamuoti, reguliariai sugerti su kitais rašytojais, turėti rubriką laikraštyje ir nuolat tobulinti bent vieną neužbaigtą šedevrą.

Sakibo žmona man pateikė stebinančių faktų – pasirodo, visoje šalyje nerastum nė dvidešimties knygynų. Bestseleriai spausdinami penkių šimtų kopijų tiražu. Bibliotekos knygų neperka. Ji sutinka su Florianu: nė vienas svajojantis apie Koeljo sėkmę neatsisakys rašyti tekstų muilo operai.

27.

Kačiuk,

atleisk, kad rašau taip vėlai.

Šiandien vienos mūsų darbuotojos vyras į ofisą įsibrovė su klozetu. Purvinu!

Norėjo įrodyti, kad ir ji kartais pamiršta nuleisti vandenį.

Apsauga jį išmetė, o bendradarbė dabar sėdi kabinete ir verkia. Daugumos vietinių gyventojų santuokos išyra. Karo metais visi gyveno taikiai, o pasibaigus karui, ėmė kariauti. Jei mes kada nors skirsimės, pažadėkime vienas kitam apsieiti be tokių scenų.

Žinoma, iš pradžių mums reikia susituokti.

(Mažiuk, puokštę mesiu aš.)

Čia tokie dalykai draudžiami, nors pagalvojus apie jų pasibjaurėjimą mišrioms etninėms grupėms priklausančių žmonių santuokomis, homoseksualų santuokas jie turėtų palaikyti. Įsivaikinti čia irgi negalėtume. Nors vaikų situacija blogesnė nei Lotynų Amerikoje. Ten yra bent jų dalių.

Šių eilučių vietiniai žmonės nelaikytų juokingomis. Jų humoro jausmas kardinaliai skiriasi nuo mūsiškio. Jie juokiasi iš pačių kvailiausių juokelių. Pavyzdžiui: Fata ir Mujo (tradiciniai bosniškųanekdotų herojai) ateina pas gydytoją ir sako, kad jiedu yra dvyniai.

Daktaras klausia:kokia problema?

Tokia, atsako Fata, kad abu kiaušiniai pas Mujo.

Man tai visai nejuokinga. Nesuprantu. Jie raitosi iš juoko, o aš tik nusišypsau, kad nepasirodyčiau kvailys. Argi ne normalu, kad vyrai turi dvi sėklides, o moterys nė vienos? Nesuprantu, ko ta Fata norėjo. Turėti dvi sėklides ar pasidalinti, kad jiedu su Mujo turėtų po vieną? Pamėginau tai perskaityti kaip politinę alegoriją. (Komunizmo laikais čia visi išmoko kalbėti ir mąstyti dviprasmiškai, tad jei nori juos suprasti, turi įdėmiai klausyti ne tik to, ką kalba, bet ir tai, ko nekalba.) Galbūt Fata vaizduoja socializmą, o Mujo kapitalizmą? O sėklidės – mūsų vakarietiškas standartas, kurio mums bosniai pavydi. Ir kaip ji įsivaizdavo lygybę? Nežinau, man nejuokinga.

Gal problema – vertimas? Arba visai kitoks moralės supratimas. Gatvėje pamatę du apsikabinusius ir besibučiuojančius vyrus, jie sukeltų didžiulį skandalą, o baisiai vulgarius dalykus laiko normaliais. Pavyzdžiui, vakar, vidury kavinės, Sakibas man parodė... gėda net sakyti...

Vidury kavinės man parodė... be menkiausios gėdos...

Negaliu rašyti...

Gerai: išsitraukė ir man prieš akis padėjo savo algalapį!!!

Iš karto užsimerkiau, bet vis tiek spėjau pamatyti skaičių: tūkstantis penkiasdešimt trys.

Tuoj pat paprašiau patraukti tą popiergalį, o jis ramiai pakartojo, kad jo atlyginimas yra tūkstantis penkiasdešimt trys. Nespėjau pirštais užsikimšti ausų. Todėl dabar tau galiu papasakoti šį nepadorų įvykį. Jiems visiškai normalu žinoti kitų žmonių atlyginimus.

Ar gali įsivaizduoti?

Tada vieni kitiems pavydi, skleidžia gandus ir ginčijasi. Kadaise šioje valstiečių ir darbininkų šalyje mėgta sakyti: „Niekas man nemokės tiek mažai, kiek mažai aš sugebu dirbti.“

Buvau priverstas pakomentuoti, todėl atsakiau netikintis, kad jo atlyginimas tik tūkstantis penkiasdešimt trys. Tai net ne mažas atlyginimas, tai – nebloga socialinė pašalpa. Jeigu vairuotojas vidutiniškai dirba po trisdešimt dienų per savaitę po dešimt valandų per dieną (praėjusį mėnesį Šefo vairuotojas pudeliukes penkis kartus vežė pas odontologą!), tuomet jam mokama po tris su puse už valandą. Meluoja!

Jeigu tarp mano ir Sakibo atlyginimų toks skirtumas, kiek tuomet gauna Šefas?

(Matai. Aš irgi pradėjau. Tai užkrečiama.)

 

Knygos leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.