Linas Daugėla. Žolinėjimai

D. Bagdonaitei itin svarbios tampa tikrumo paieškos. Eilėraštyje „Deklaracija“ (87 p.) kalbančioji teigia, jog pripažįsta tik iš lūpų į lūpas perduodamą informaciją – jai svarbus tikras santykis, gyvas ryšys, artumas. Todėl bėgama į tai, kuo galima patikėti ir tikėti: eilėraštyje „Eglutės įžiebimas“ (6 p.) kalbančioji trokšta išsivaduoti iš visuomenės spazmų, iš nerimo, neklausti, kiek meilė yra tikra, kiek žaidimas, ji trokšta tik užkasti „spragtuko / dantuką“ sapne, pasislėpti ir jausti tai, kas tikra.

Eilėraštyje „Portalų dienos“ (12 p.) išryškėja šachmatiškai perteikiamas ryšys: kalbantieji susitinka žaisti šachmatais, kur „dar šiltas šviežio susitikimo pienas“ užlieja „pėstininkų liaukas ir judesius“ – viskas gyva, jautru, kiekvienas judesys daug lemia. Kalbančioji prisimena, kaip jie susipažino viename portalų, tarsi nurodo į antikinį vaizdinį, kur saulėtą popietę aptrupėjusiame portale žaidžia šachmatais, tačiau santykis ima blėsti, kalbančiosios oponentas ima skraidyti vis į kitą šalį, o ji lieka prie sąsiuvinio lapo „stumdyti raidžių figūrėlių“. Nors santykis ir skaudus, jis nutvilko, suyra, nėra lengva pralaimėti vidinę partiją, tačiau tikroji partija ir vyksta viduje – kai kalbančioji prisimena tai, kas buvo. Bandoma įtikėti tikrove, ją sušachuoti, suprasti, kodėl visa tai vyksta.

Įdomesnis žvilgsnis išryškėja ir eilėraštyje „Mano mašina“ (p. 24): lyrinis subjektas juoda mašina važiuoja per metus, „kelyje šviesoforo likučiai / kvadratiniuose lipniuose lapeliuose / naktimis išryškėja“, „žybčioja nebaigtuose skaityti prerijų paragrafuose“ – važiuojant gyvenimu viskas lekia pro akis, norisi skubėti, sugerti vaizdinius, „220 žodžių per valandą“ yra įprastas greitis, kalbančioji bijo „mašingaudžių“, tik oro pagalvei išsiskleidus apima saugumo jausmas. Mašinoje, kuri perteikia judėjimą kasdienybe, laiku, vyksta visas gyvenimas, joje galima pasislėpti, joje galima atsiminti, joje ir ja galima gyventi, tik važiavimo ir skubėjimo išvengti neįmanoma.

Taip pat bandoma ironiškiau suvokti dėsnius. Eilėraštyje „Suskaičiuok iki šimto“ (22 p.) šaipomasi iš patarimų kartoti viską, kol pavyks išmokti: siūloma atsimerkti ir užsimerkti, kol pavyks išmokti mirksėti. Eilėraštyje „Naktis“ (23 p.) avangardinis žaismas perteikia neramias postmodernistines būsenas: „(kas)dienos aktas“ yra akti iš naujo.

Itin daug dėmesio skiriama vizualumui – vidury knygos, panašiai kaip Gyčio Norvilo „Akloje valtyje“, sudėti vaizdiniai eilėraščiai: banguojančios linijos ir apskritimai perteikia lietų, iksą suformuojantys „Aš“ ir „Tu“ atspindi klasikinę dramą, tušti tarpai tarp žodžių tarsi išryškina pauzę tarp kalbėjimo, lyg atspindėtų visuomenę, kur visas pasaulis užpildytas nerimo raidėmis ir nėra kur nuo jo pasprukti. Eilėraštis „ar ateisi šiandien?“ liudija dvejones ir klaustukų laviną, „pirštu perbrauktas eilėraštis“ išryškėja dulkėmis ant lapo (57–81 p.). Avangardiškumo, primenančio ir Lorenso Sterno romanus, yra ir eilėraštyje „Vasara“ (43 p.), kur dalis eilučių užtušuota juodai, tarsi joms pastatytas paminklas ar užsiūtos lūpos (L. Sterno romane „Tristramo Šendžio gyvenimas ir mirtis“ mirtis perteikiama juodai uždažant puslapį). Eilėraštyje „Kepamo kiaušinio garsai“ (106 p.) randame dadaistinį žaismą, kai ištiktukų sankaupa sukuria poetinį vaizdą.

Vis tik kai kurie eilėraščiai nepatogiai įsitaiso į knygą, tarsi nesijaučia užtikrinti, saugūs. Eilėraštyje „Tigras“ (37 p.) kalbančioji mąsto apie tigro piešimą, detales, artumą tigrui. Ji trokšta, kad tigras būtų tik jos, tačiau tas troškimas atrodo naivus, tarsi vaikiškas bandymas pasisavinti. Jis primena kai kuriuos D. Bagdonaitės pirmosios knygos „Mėlynojo banginio širdis“ eilėraščius. Tekste „Eilėraštis, kurį parašė mano mama, o man beliko ištaisyti klaidas“ (88 p.) išryškėja tik paaugliškas maištas prieš motiną, dar netapęs jaunatvišku, tarytum užsimetama naivumo kaukė, nepaieškoma cinkelio, kuris sukaltų eilėraštį ir padarytų jį prasmingą.

Vis tik stipriausi knygoje minties posūkiai, kai netikėtai aitriai užčiuopiama metafora ar vaizdinys, net jei ir paskęsta bendrame eilėraščio fone: „upė kaip šampanas iššaus krioklį“ (32 p.), „šiukšlės – žolės skirtukai“ (34 p.), „ir slysta laikas iš rankų tarsi žuvis“ (36 p.) „siena lupasi kaip nudegusi oda“ (44 p.), „Kodėl sakoma „skyrybos“, o ne „jungimo“ ženklai?“ (98 p.).

Žolėje, kaip liudija paskutinis vizualus eilėraštis, yra pamesti raktai. Gal jais ir įmanoma visa atrakinti. Kai viskas atsiskleidžia nukirtinėjamuose kampuose, belieka surinkti raides ir bandyti jas sudėlioti. D. Bagdonaitė tarsi išdėlioja prasmes ant žolės, surikiuoja į eilėraščius ir atsigręžia į skaitytoją, lyg raidės stebėtų, kurį kelią pastarasis pasirinks.

Nors yra eilėraščių, kuriuos reikėtų pataisyti, turint omeny pirmąją D. Bagdonaitės knygą, galima drąsiai teigti: nueita ir gana toli.


SRTRF 2022 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (4000,00 Eur)