Kompozitorius Dominykas Digimas: apie laisvą, niekada nesibaigiantį garsinį veiksmą

D. Digimas, neseniai Tel Avive pristatęs kūrinį, inspiruotą Jono Meko vaikystės muzikinio atsiminimo, sako, kad kurti jį įkvepia santykis su kasdienybe ir pastangos joje pamatyti ir išgirsti daugiau nei įprasta, o tai, kaip žmonės interpretuoja juos supančius garsus, leidžia daug ką apie juos suprasti.


Dominykai, viena iš Jūsų veiklų yra aplinkos garsų kolekcionavimas. Kokie yra ryškiausi Jūsų vaikystės garsai, paskatinę rinktis kompozitoriaus kelią?

Kompozitoriaus kelią pasirinkau ganėtinai vėlai, o link muzikos vaikystėje pastūmėjo tėvai, nuvedę į muzikos mokyklą. Pamenu, kad vaikystėje žaisdamas vis kažką užkabindavau, mane sudomindavo įvairūs atsitiktiniai garsai. Daug laiko praleisdavau sode su seneliais, ten žaisdavau su visokiais rakandais. Tuomet tai atrodė tiesiog žaidimas, bet laikui bėgant supratau, kad tuos garsus galima derinti tarpusavyje, savotiškai komponuoti. Nors atmintis yra linkusi kurti fikcijas, bet visgi galvodamas apie vaikystės garsinę aplinką prisimenu būtent šiuos dalykus.

Muzikos mokykloje žengėte ir pirmuosius kūrybinius žingsnius?

Lankyti muzikos mokyklą pradėjau būdamas šešerių, o septynerių metų jau įstojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir iki pat dvyliktos klasės grojau violončele. Nors šį instrumentą mėgau ir myliu iki šiol, tačiau nebuvau geras violončelininkas, vėlesnėse klasėse mane labiau pradėjo dominti, ką su šiuo instrumentu galima padaryti kitaip, nei įprasta. Vėlyvoje paauglystėje kartu su draugu ir kolega Kristijonu Dirse pradėjome kurti įvairaus žanro kūrinius, eksperimentuodavome, domėjomės šiuolaikiniu menu. Rašydavome, filmuodavome, kurdavome tiems filmams muziką, įrašinėdavome garsą, keisdavome jį. Tai ir buvo pirmieji rimtesni kūrybiniai bandymai.

Kūrybinėje veikloje remiatės meninio tyrimo principu. Papasakokite apie tai.

Šis tyrimas – veikiau bandymas gilintis į mano kūrybinėje praktikoje jau esantį teminį lauką, darbo principus, kūrybines strategijas. Mane dominančios temos susijusios su aplinkos garsais ir garsų procesualumu. Tai yra kaip garsai veikia santykyje su mumis, kaip jie veikia vienas su kitu ir kokius jų veikimo principus galime pritaikyti kūryboje, stebėdami aplinką ir jos klausydamiesi.

Jūsų kuriama muzika apibūdinama kaip asketiška, intravertiška ir melancholiška. Kokių aplinkybių reikia, kad galėtumėte kurti, kas įkvepia būtent tokio pobūdžio kūrinius?

Dažniausiai įkvepia santykis su kasdienybe, pastangos joje pamatyti daugiau. Iš to kyla sukaupta emocija, sukauptas būvis, kuris, manau, ir lemia savotišką melancholišką nuotaiką muzikoje. Svarbu ir aplinkos garsai, įsiklausymas į detales. Dažniausiai mes labai daug ką praleidžiame pro ausis, nesusikoncentruojame, o man įdomu kiek pakreipti savo dėmesį ir atmintyje fiksuoti pasislėpusias ir ne iškart pamatomas detales. Galiausiai tai išreiškiu kūryboje.

O gyvenime esate intravertiška asmenybė? Ar kūrybos procese Jums reikia kitų žmonių?

Priklauso nuo to, kokia tai kūryba. Jeigu tai yra kūrinys teatrui, tuomet reikia kitų žmonių – jie padeda sukurti teigiamą kūrinio krūvį, kurio vienas galbūt negalėčiau realizuoti. Bet yra ir visiškai kitokio pobūdžio kūryba. Kurdamas koncertinę muziką, kuri yra savarankiška, be kitų medijų, labiau susitelkiu į asmeninį santykį su aplinka. Manau, esu ganėtinai intravertiška asmenybė, tačiau kolektyvinėje kūryboje galiu prisitaikyti, esu linkęs daryti kompromisus. Žinoma, svarbia kūrinio dalimi visada tampa ir jį atliekantys muzikantai, kurie sava interpretacija ir įžvalgomis nulemia didelę dalį to, ar kūrinys suskambės, ar ne. Tad taip, po to, kai garsai jau užfiksuoti grafiškai, kiti žmonės yra būtinybė.

Kaip įsivaizduojate tobulą klausytoją, besiklausantį Jūsų kūrinių?

Galėčiau sumodeliuoti tokią klausytis tobulą situaciją: koncertinėje erdvėje nėra sustatytų kėdžių, tad klausytojas gali sėsti ten, kur jam patogu, ir nesijausti nejaukiai, šioje erdvėje pakankamai erdvu, o muzika čia neturi aiškios pradžios ir pabaigos, nėra griežtai įrėminta laike. Apibūdinčiau tai kaip laisvą, niekada nesibaigiantį garsinį veiksmą, į kurį gali įeiti, pabūti ir kada panorėjęs išeiti. O kurdamas aš nesiorientuoju į vieną ar kitą žmonių grupę, tad vieni klausytojai kūrinio klausosi ilgiau, kiti, kuriems mažiau patinka, pasiklauso trumpiau. Ir tiek.

Ne tik aktyviai kuriate, bet ir dalyvaujate koncertuose, festivaliuose užsienyje. Vien besibaigiant šiems metams lankėtės muzikos festivaliuose Briuselyje, Hadersfilde, Tel Avive. Kaip atrodo Lietuvos profesionalioji muzika pasauliniame kontekste?

Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo kolegų, draugų pasirodymais užsienyje, kadangi, kaip pastebėjau, kitų šalių kompozitorių kontekste lietuvių muzika visada atkreipia klausytojų dėmesį. Spėju, taip yra todėl, kad mūsų autoriai rašydami kūrinius labai konkrečiai žino, kodėl tai daro, o eksperimentuodami su forma ar raiškos priemonėmis turi tvirtą pagrindą ir motyvaciją tam, tai nėra eksperimentai vien dėl eksperimentų ar bandymai vien dėl bandymų. Autoriai turi konkrečią kūrinio minties ašį, kuria ir seka. Klausytojai užsienyje (ir ne tik), manau, tai pajunta. Lietuvos kūrėjai, nesvarbu, kokią muziką berašytų, turi savitą garsinį kodą, kurį gal kol kas sunku apibūdinti. Labai džiugu, kad lietuviai turi vis daugiau galimybių pristatyti savo kuriamą ir atliekamą muziką.

Tel Avive pristatėte kūrinį, įkvėptą J. Meko garsinės aplinkos. Galbūt galite plačiau papasakoti apie tai? Kuo Jus sužavėjo ši asmenybė?

Tame kūrinyje panaudotas tekstas iš J. Meko dienoraščių – epizodas, kuriame jis pasakoja apie laikotarpį, kai, būdamas vaikas, grojo mandolina, mokėsi groti smuiku. Grojo labai daug, tiek daug, kad iš jo pradėjo kiek tyčiotis, pravardžiuoti Paganiniu, tad po kurio laiko jis metė smuiką. Jo dėdė vargonavo, ir J. Mekas, net ir nustojęs groti smuiku, nuolat girdėdavo vargonus, girdėdavo juos net palėpėje, kurioje miegodavo. Man šis epizodas atrodo labai simboliškas, daug pasako apie J. Meko asmenybę ir jo vėlesnį santykį su muzika: gali pats negroti, bet visą laiką jausti garsą, groti negrojant. J. Mekas gyveno nuolatos supamas garsų, manau, šalia visų jo veiklų, titulų, taip pat galime jį vadinti ir muziku. O mano santykis su jo kūryba užsimezgė paauglystėje, kai, kaip minėjau, pradėjau domėtis avangardu, skirtingomis meno raiškos priemonėmis. Su J. Meku, manau, mane jungia prisiminimų, atminties leitmotyvas, išskaidytas žvilgsnis į tai, kas buvo, kas yra, o kas dar bus.

Yra daugiau tokių ryškių Jus įkvepiančių asmenybių?

Turbūt kiekvienas kūrėjas, su kuriuo susipažįstu, vienaip ar kitaip įkvepia. Idealų niekados nesivaikiau, bet yra daug asmenybių, kuriomis žaviuosi. Ir Lietuvoje yra daug kompozitorių, tiek mano kartos, tiek vyresnių, kurių kūryba man artima.

Ką žmogų supantys garsai Jums pasako apie žmogų? Ar garsai yra įrankis, padedantis jį geriau pažinti, suprasti?

Turbūt daugiau apie žmogų pasako tai, kaip jis interpretuoja aplink jį esančius garsus. Tai daug pasako apie žmogaus dėmesingumą, įsitraukimą ir santykį su aplinka bei pačiu savimi. Mūsų dėmesys dažnai yra išskaidytas, todėl nelengva pasakyti, ką girdėjai iš ryto ar vaikščiodamas per pietus. Tai daug pasako apie mūsų kaip visuomenės bendrą būvį. Man regis, jei vakare žmogaus paklaustume, ką jis girdėjo iš ryto, tai nemažai pasakytų apie jo dėmesingumą, charakterį ir aplinką.

Ką Jūs girdėjote šiandien ryte?

Labai daug girdžiu pravėręs savo namų langą. Kaskart keičiantis orui keičiasi ir garsinė aplinka. Dabar garsams labai palankus metas – šiek tiek atlydis, tad viskas pradeda tirpti, bėgti, byrėti, šlepsėti.

Visame Jūsų profesiniame, kūrybiniame gyvenime skamba muzika. Ar lieka vietos tylai? Ar norisi jos?

Visai neseniai praleidau dešimt dienų Norvegijoje, ties poliarinio rato riba, – ten su smuikininke Lora Kmieliauskaite dirbome prie naujo kūrinio. Pajutau didelį skirtumą tarp buvimo mieste. Labai aiškiai pamačiau miesto žmonių būvį iš šono – įtampą, nuolatinį skubėjimą. Kalbant apie šiuos laikus, tai jau yra stereotipas, bet kai šiek tiek nuo to atsitrauki, pamatai, kokią didelę gyvenimo dalį visa tai užima. Nepavadinčiau tų dešimties dienų tyla, veikiau – atsitraukimu kitur. Mes vaikščiojome, įrašinėjome garsus, ir pastebėjome tokį paradoksą – vieninteliai ten esantys garsai dažniausiai buvo būtent skleidžiami mūsų. Tokia žiemos ir Šiaurės ramybė. Reikėjo dar labiau įsiklausyti, paieškoti, kokios taisyklės ten veikia.

Kalbamės ties senųjų ir naujųjų metų sandūra. Galbūt galite pasidalinti artimiausiais kūrybiniais planais? Ir apskritai – ar esate planuojantis žmogus?

Nuo planavimo neišsisuksi. Galbūt kasdienybė kiek chaotiškesnė negu ilgalaikiai kūrybiniai planai. Kitiems metams esu numatęs nemažai veiklų. Su „Twenty Fingers Duo“ – smuikininke L. Kmieliauskaite ir violončelininku Arnu Kmieliausku – planuojame bendrą kūrinį albumo pavidalu, o vėliau – ir kaip garso instaliacijas, įvietintus kūrinius. Su L. Kmieliauskaite taip pat planuojame atskirą solo kūrinį. Bus įvairių premjerų, pavyzdžiui, Berlyne, su ten gyvenančiu tenoru Rupert Enticnap numatyta kūrinio vokalui ir fortepijonui premjera. Bus teatro ir kino darbų. Jau žinau, ką veiksiu lygiai po metų.

Kalbino Rasa Milerytė

Publikacijoje panaudotos Kristijono Dirsės nuotraukos

SRTRF 2022 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (4000,00 Eur)