Literatūros kasdienybė

Eilėraščiai iliustracijoms, kurios neegzistuoja

Kiekvienai Homero giesmei sukūręs po eilėraštį, Alvydas Valenta neseniai išleido septintąją savo poezijos knygą „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“.

Jos pavadinimo, sako poetas, vidurnaktį pažadintas iš gilaus miego tiksliai turbūt nepakartotų, mat akademiškai skambantis knygos pavadinimas gimė ne iš pirmo karto, egzistavo keli jų variantai. Kai knygą ėmėsi leisti asociacija „Slinktys“, jos vadovas Juozas Žitkauskas pastebėjo, kad ilgasis pavadinimas skamba geriausiai.

Filosofas, filologas Naglis Kardelis pastebi, kad Homeras „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ užrašo gryniausią įvykių esmę išvengdamas nereikalingų smulkmenų. Autoriuje, anot jo, homeriška yra tai, jog eilėraščio leitmotyvu pasirenkama viena, kertinė eilutė iš kiekvienos Homero poemų giesmės. A. Valenta sako Homerą skaitęs bent keliasdešimt kartų: „Skaitydavau tai vieną, tai kitą giesmę, skaičiau daugybę kartų, bet atskirais prisėdimais, atskirus epizodus. Kaip pavykdavo apčiuopti esmę? Ji tiesiog suskambėdavo.“

Naujausiame poeto eilėraščių rinkinyje gausu intertekstų, polemikos su žymiais mąstytojais bei rašytojais. Mitologinis šuo Argas tampa lietuviškuoju Brisiumi, o Froidas, Nyčė, Graikija, lietuviškasis kaimas, rinkimai, girtuoklystė ir vedama apsėklinti karvė puikiai dera tarpusavyje, nesipjauna. Tekstams iškoduoti reikia tam tikro žinių bagažo, juolab, kad ir aliuzijos dažnai nėra visiškai tiesmukos.

„Veikiausiai intertekstai yra tam tikra mano rašymo maniera, – sako A. Valenta. –  Nuorodų į kitus tekstus ir kūrinius daug ir net per daug. Tačiau kalbant apie šią knygą, žmogus, bent truputį nusimanąs apie literatūrą, supranta, kad nei Homero, nei Dantės, nei Šekspyro tiesmukai neperrašysi. Nieko iš to neišeis.

Kai atsirado daugiau šios knygos eilėraščių, pradėjau galvoti apie jų prasmę, apie tikslą, santykį su autoriumi. Vieną dieną šovė mintis, jog kažkur yra arba gali egzistuoti „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijos, apie kurias meno pasaulis nieko nežino. Rašiau komentarus ne Homero giesmėms, bet toms neegzistuojančioms iliustracijoms.

Iliustracijoms dažniausiai būdinga ne tiesmukai atvaizduoti knygos turinį, o šiek tiek nukrypti nuo temos. Rašydamas prierašus joms, taip pat nukrypstu. Šitaip gimsta intertekstai ir įvairūs minčių šuoliai.“

Skirtumas tarp naujausios ir ankstesnės autoriaus knygos „Hormonai – visi išsislapstė“ labai ryškus: jeigu „Hormonuose“ dominuoja neišvengiamybės, laiko tėkmės, prabėgusios jaunystės, nueito kelio motyvai ir minorinės nuotaikos, tai „Prierašai“ dvelkia jaunatvišku veržlumu, čia žaižaruoja karas, meilė, aistros, politika. Autorius teigia, kad kiekviena išleista knyga yra tam tikro jo gyvenimo etapo išraiška: „Tekstai iš paskutinės knygos, iš „Prierašų“, stalčiuje gulėjo gal penkiolika metų. Šis etapas buvo labai ilgas, jame visko gausu: ir mažoro, ir minoro, skirtingo kalbėjimo ir moduliacijų, skirtingų žiūros taškų. Filologai, filosofai, kultūros žmonės, rašantys apie graikų pasaulį, pastebi, kad tai buvo jaunas, gimstantis pasaulis, jauna, veržli kultūra. Pavyzdžiui, Trojos karas tapo visų ateityje įvyksiančių karų provaizdžiu. Be abejo, kad veržlumo ten daug, o ir herojai, kaip pastebi N. Kardelis, dažnai būna ūmūs, nesutramdomi, aistringi.“

Graikų ir romėnų išmintis, / nemirtingi indų epai / ir visas begalinis kultūros vertybių panteonas – / kas daugiau belieka? / Jaunystė praėjo, / siautulingi kriokliai pasirodė besą seklūs / užutėkiai, / hormonai – visi išsislapstė, / ir pasaulis tapo baigtinis. Šis tekstas – ankstesnės autoriaus knygos vėliavnešys. Jį skaitant, susidaro įspūdis, jog eilėraštis tarsi išpranašauja būsimą knygą, kurioje visiškai atsiveriama antikinei kultūrai. Anot A. Valentos, tai – tik gražus sutapimas, nes rašydamas šį eilėraštį apie būsimą knygą jis negalvojo, nors ji jau buvo beveik baigta ir trūko tik kelių giesmių.

„Tuo tekstu turbūt norėjau pasakyti, kad pradėję eiti kultūros keliu, susiduriame su kultūros panteonu – graikų, romėnų dievais, daugybe nemirtingų epų. Tačiau šių dienų žmogus turi nugyventi savo gyvenimą. Graikų, romėnų panteonai gali būti šalia, bet, kalbant tiesmukai, kiekvieno žmogaus hormonai diktuoja jo kelią ir patirtį. Kai jų nebelieka ar lieka mažiau, tai kas tada? Belieka tik mirę panteonai. Nors jų ir neatmetu, bet jie yra tik panteonai“,  – sako A. Valenta.

Monika Baltrušaitytė

Interviu su poetu Alvydu Valenta skaitykite:
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/alvydas-valenta-jei-jaunysteje-per-dvi-dienas-nieko-neparasydavau-sukildavo-spaudimas-286-1406656?all#print