Literatūros kasdienybė

Tomas Petrulis: „Rimtumas ir tam tikras „susidvasinimas“ negali neslėgti“

„Nesu visuomenės kritikas. Mane ji kaip tik mažai domina, kaip ir mano kuklus asmuo mažai domina „visuomenę“, ar greičiau tam tikrą medijų mums primetamą fikciją.“ - Tomas Petrulis

Tomą Petrulį pakalbinti norėjosi jau seniai, bet dar viena dingstimi tą padaryti tapo 2020 metais išleistas antrasis jo eilėraščių rinkinys „Sterili“, kuris, panašiai kaip ir debiutinė jo knyga, yra pakankamai atviras interpretacijoms, kad keltų kur kas daugiau klausimų nei pateiktų atsakymų. Ir nors tuo metu, kai derinome susitikimo laiką, karantinas dar nebuvo įvestas, vis dėlto sutarėme dėl sterilesnio, virtualaus pasikalbėjimo, kuriuo dabar ir dalinuosi.

Aistis Žekevičius


Skaitydamas pirmąją tavo knygą „Triukšmo gyvatė“, vargiai gebėjau nulaikyti (kikenimą), neretai nubraukdamas ir juoko ašarą. Tačiau perskaitęs antrąją, suprantu anuomet pasidavęs šėtoniškiems gundymams – nerūpestingų kalbos žaidimų apmulkintas, traktavau ją kaip didelį nešvankų pokštą. Neabejoju, kad šią mąstymo (o gal tikėjimo) klaidą padarė ne vienas skaitytojas. Kaip pats manai, kam labiau skirti tavo eilėraščiai – „malonumui sužadinti“ ar veikiau ramiai kontempliacijai? Ar reikalingas tam tikras humanitarinis pasirengimas norint geriau suprasti tavo tekstus, o gal jis visai nebūtinas? Kiek pats rašydamas (ar jau parašęs) mąstai apie potencialų skaitytoją?

Tu, Aisti, iš dalies teisus, pirmoji knyga iš dalies ir buvo nešvankus pokštas (tik nežinia, ar labai didelis). Nes kuomet nemaža dalis aplinkui yra labai „švankūs“ ir lyriški, vaizduoja kažkokius poetus (iš didžiosios „P“) tiek tekstuose, tiek gyvenimiškose pozose, buria apie kažkokią tradiciją, mokytojų ir mokinių santykius, tas rimtumas ir tam tikras „susidvasinimas“ negali neslėgti žaidimo ir pramogų ištroškusių išdykėlių. Kitaip tariant, man, kaip ištroškusiam pokšto ir žaidimo, norėjosi šį bei tą priešpriešinti tai dominuojančiai tendencijai – ritinti kažkokios „lietuvių poezijos tradicijos“ arba mokytojystės ir mokinystės santykio akmenis ant vitališkumo ir spontaniškumo, šiems pakankamai dar neprasiskleidus, nesužydėjus.

Jeigu kalbėtume apie kažkokią menamą „klaidą“, kurią kažkas galbūt padarė skaitydamas mano pirmąją knygą, „klaida“ galėtų būti nebent tai, kad tavo minėtas „didelis nešvankus pokštas“ buvo nuvertintas tik kaip pokštas, kaip kažkas nerimto, neatkreipiant dėmesio į rimtumą ir net tragiškumą (kalbant ontologiškai), be kurio neįmanomas joks bent kiek pavykęs pokštas. Galbūt neatkreipiant dėmesio, kad tas pokštavimas, dažnai – net dalykų vulgarizavimas nėra vienmatis. Kad kartais išties, susidūrus su tam tikrais iš pusiausvyros mušančiais dalykais, lieka tik juokas.

Į klausimą, kam labiau skirti mano eilėraščiai, negaliu atsakyti, čia jau klausimas labiau skaitytojams, kuriems atrodo, kad tie tekstai skirti jiems. Jei norėsi, pokalbio pabaigoje galėsi pasidalinti savo adresu, gal jie parašys tau laiškų ir pakomentuos plačiau. O jeigu rimtai, negaliu tvirtai nedviprasmiškai atsakyti, kam skirti mano tekstai – ištvirkėliams ar vienuoliams. Galiu tik pastebėti, kad man rūpi, jog mano tekstai turėtų daugiau negu vieną matmenį, tik nežinau, ar man tai gerai pavyksta.

O apie skaitytoją kažkaip specialiai negalvoju nuo tų paauglystės dienų, kai buvau įsimylėjęs tuo pat metu dvi merginas, kurios buvo lyg ir geriausios draugės, ar kažkaip panašiai, ir skyriau joms vieną tekstą, kuriame išpažinau savo meilę išsyk abiems ir sykiu savo kančią dėl tokios siaubingos situacijos, ir perskaičiau tai jų abiejų akivaizdoje.


Tavo antrosios knygos pavadinimas yra tam tikras paradoksas – žodis „sterili“ vargu ar tinka apibūdinti tavo poezijai. Kaip gimė šis pavadinimas? Spėju, jis nesusijęs su šiandien jau įprastais raginimais laikytis rankų higienos?

Aš irgi spėju, kad nesusijęs (tiksliau sakant, beveik nesusijęs), juolab kad naujojoje mano knygoje yra tik vienas, mano nuomone, ne per labiausiai pavykęs tekstas, skirtas mūsų gyvenamojo meto realijoms. Knygos pavadinimas tiesiog sutampa su vieno knygoje esančio eilėraščio pavadinimu. Galvodamas apie pavadinimą pamaniau, kad jis kuo puikiausiai tiks norint duoti užuominą, apie ką yra mano naujoji knyga.

Kaip tik manau, kad žodis „sterili“ kuo puikiausiai tinka mano ir visiems kitiems tekstams, ir kalbai apskritai, jos veikimui, kalbos ir patirties santykiui apibūdinti. Juk medijuoti, išsakyti dalykai, nepaisant to, kaip intensyviai tai būtų daroma, veikiau paslepia negu atveria, veikiau „nuskausmina“, „nujausmina“, nei leidžia vėl iš naujo patirti, kas jau buvo patirta, palikdami gal tik tam tikrą blankų melancholišką (lyg per sapną) išgyvenimo, patyrimo liudijimą, galbūt tam tikrą jo pėdsaką.


Skaitant antrąją tavo knygą susidaro įspūdis, kad joje esama kur kas daugiau filosofinių kontekstų nei pirmojoje. Ar galėtum išskirti tam tikrus autorius ar tekstus, kurie tave veikė knygos rašymo laikotarpiu?

Aš gal tik išvardinsiu pernelyg nesiplėsdamas, nes poezija nėra vien filosofiniai kontekstai, ir ne jie poezijoje patys savaime yra svarbiausi. Žymiai svarbiau, galvoju, yra jungtys, kaip tai jungiama su rašančiojo patirtimi ir aktualiais išgyvenimais – juk tie kontekstai savaime, be interpretuojamo ir interpretuojančio, tik savo paties gyvenimo šviesoje, yra beverčiai. Taigi tie autoriai, ir ne vien filosofai, yra:  Agambenas, Kearney, de Sade’as, Battaile’us, Genet, Kierkegaard’as, iš poetų, tarkim, galėčiau paminėti Pessoa, ir daugybė kitų.


Neseniai viename interneto portale pasirodęs interviu su tavimi buvo pažymėtas N-18 ženklu. Kūryboje nevengi naudoti erotiškų ar net pornografinių įvaizdžių, tad parodyti tave kaip „skandalingą“ ir tam tikra prasme „suvulgarinti“ pačią kūrybą yra labai nesunku. Tačiau man tu panašesnis į sistemingais tyrimais užsiimantį mokslininką, nagrinėjantį kalbos struktūrų prievartą, kurios raiška yra tokia subtili, jog jos neretai nesugebame apčiuopti. Kaip pats žvelgi į kūrybinį procesą – kaip į kryptingą tave supančio pasaulio tyrimą, ar veikiau kaip į intuityvų pasąmonės diktuojamų įvaizdžių fiksavimą? Kas tau kūryboje svarbiau – racionalus protas ar iracionalus šėlas?

Galbūt tas panašumas, kuri įvardijai, randasi iš to, kad esu nepavykęs filosofas. Viena yra domėtis tam tikrais kontekstais, kita yra domėtis tuo „profesionaliai“. Manau, kad iki „profesionalaus“ akademinio lygmens netempiu, ir net nemanau, kad esu tam tinkamas. Kita vertus, nežinau ,ar esu labai pavykęs poetas. Galbūt veikiau būčiau kažkas per vidurį tarp abiejų nepavykimų, kažkoks hibridinis variantas. Tad reziumuojant šį „paatviravimą“, manyje esti ir to, ir ano – tiek tam tikro racionalumo, tiek ir tam tikro, kaip sakai, „iracionalaus šėlo“, ir pastarasis, ko gero, šiek tiek nusveria.


Net ir rimčiausiuose kontekstuose neretai kyla įvairiausių – vulgarių, brutalių, erotiškų ar kitaip tą akimirką nepriimtinų – minčių, kurias paprastai tenka užgniaužti. Dažnam turbūt pažįstamas jausmas, kai laidotuvėse tenka sukaupti visus valios likučius, kad nepradėti kvatotis pačią netinkamiausią akimirką. Tavo tekstuose buitis žengia greta būties, o blevyzgos atsiduria šalia dievoieškos, ir tai sukuria pribloškiantį efektą. Kaip manai, ar sakralumas kitąsyk gali gimti ir iš aistros akimirkos?

Vienąsyk iš maldos, kitąsyk iš aistros, ir nebūtinai tai vienas kitam prieštarauja. O dažniausiai sakralumas pasirodo tokią akimirką, kuri labiausiai tinka pačiam sakralumui, ir tai menkai tepriklauso nuo visokių to sakralumo besiilginčiojo fokusų ir prisiimtų pozų, kuriose šis būna užklumpamas tarsi in flagrante.


Lietuvos literatūroje iki šiol kreivokai žiūrima į nenorminę leksiką ir įvairias nešvankybes, o tavo kūryboje jų apstu. Ar už to slypi koks nors (kilnus ar nebūtinai) tikslas, pavyzdžiui, kova su nemažai visuomenės daliai būdinga davatkiška veidmainyste, kuomet viešai nevengiama moralizuoti, slapta mėgaujantis anaiptol ne šventais malonumais?

Nesu visuomenės kritikas. Mane ji kaip tik mažai domina, kaip ir mano kuklus asmuo mažai domina „visuomenę“, ar greičiau tam tikrą medijų mums primetamą fikciją. Taip pat negalėčiau sutikti su Tavo pastebėjimu, kad mano tekstuose apstu nenorminės leksikos, t.y. yra keiksmažodžių, jų kaip tik su viena kita išimtim beveik nėra, tekstų nešvankumas kaip tik dažniausiai sukuriamas išvengiant nenorminės leksikos. Tiksliau, gal ne nešvankumas, nes žodis „nešvankumas“ čia šiuo atveju mažai tinkamas,  žodis „pornografiškumas“, manau, yra kur kas tikslesnis. Mat mano tikslas nėra „nešvankumas“ kaip toks, man svarbu tam tikra struktūra, į kurią nurodo būtent „pornografiškumas“, man svarbu tam tikra prievartos, kalbos ir pornografijos giminystė, tam tikras tos sankabos tragiškumas. Dabar net pagalvojau, kad šia prasme esu lyrikas, nors šiaip man nepatinka tas žodis, tiksliau, nepatinka tai, ką jis reiškia lietuvių poezijos kontekste, o reiškia jis labai dažnai nei daugiau, nei mažiau, o tik griaudumą ir seilėjimąsi dėl smulkių buitinių dalykų, tam tikrų konkrečių situacijų, bet ne pačios egzistencijos tragiškumo pajautą. Man svarbus lyriškumas kaip  gebėjimas pajausti ir išgyventi pastarąjį, o ne lyriškumas kaip „nuosavų“ emocijų ir nuoskaudų atrijimas ar koks nors resentimentas. Kitas dalykas, kad dažnai nepavyksta išbūti lyriku iki galo, nes „išmuša saugiklius“, o iš to – iš negebėjimo būti lyriku iki galo – randasi visas išsidirbinėjimas ir pokštavimas.


Kas tave labiausiai skatina rašyti? Ar tyčia ieškai tam tikrų stimuliantų, o gal labiau kliauniesi atsitiktiniais afektais? Kiek pačiam svarbu disciplinuoti save rašant?

Tiesą sakant, nežinau, būna visaip. Todėl nenoriu sakyt netiesos, suvesdamas į kažką viena. Galiu tik pridėti, kad nesu pernelyg disciplinuotas žmogus – gal ir ne visai palaidas, bet ir nelaikau savęs kokioj nors „geležinėj pirštinėj“.


Ar paprastai skaitai savo knygų recenzijas? Kaip apskritai vertini šiandieninę literatūros kritiką?

Skaitau, nes įdomu, kaip esu suprantamas, bent jau kritikų. O apie šiandieninę literatūros kritiką, tiesą sakant, nuomonės neturiu, tad paliksiu šį lauką labiau išmanantiems. Tegul jame ir dėl jo niaujasi visokie literatūrologai ir filologai.


Ar yra tokių knygų, prie kurių pačiam vis norisi grįžti? Jei taip, kokie tai kūriniai, ir kas skatina juos ir vėl atsiversti?

Nors yra daugiau nei viena, bet paminėsiu tik vieną, kuri šiuo metu man nebeduoda ramybės, ir prie kurios artimiausiu laiku, deja, prisėsti nepavyks – Roberto Musilio „Žmogus be savybių“. Kas skatina atsiversti? Musilio atveju – jo sukurtas kosmosas, personažai, situacijos, tas tankus įvairių reiškinių ir personažų tarpusavio ryšių, ir svarstymų apie tuos ryšius bei apskritai apie tikrovę, tinklas.


Koks tavo santykis su poezijos skaitymais?

Nesu didelis entuziastas, tarkim, kad juos pats organizuočiau arba jų labai norėčiau,  gyvenime yra smagesnių pramogų. Jeigu pakviečia, tai arba sutinku, arba atsisakau, dažniau, ko gero, sutinku.


Ką manai apie pastaruoju metu tokias populiarias skaitymo skatinimo akcijas?

Kelių eroso link yra daug, tad neturiu nieko prieš.