• A
  • A
  • A

Literatūros kasdienybė

Įdomi ir perspektyvi jaunesnioji karta: vidinės rezistencijos ir gyvasties poezija

Tiek „Apmaude“, tiek „Raudoname slidžiame rūme“ įvardytas asmeninių patirčių manifestavimas nėra solipsistinis ir savitikslis, o atpažįstamas Kito, skaitytojo patirtyse.

Lina Buividavičiūtė

Manto Balakausko debiutinė poezijos knyga „Roma“, išleista 2016 m., susilaukė sėkmės, buvo gausiai skaitoma ir aptarinėjama, pateko į „Metų knygos“ rinkimų penketuką, pelnė autoriui Zigmo Gėlės premiją. Rašydama apie „Romą“ fiksavau savitą žiūrą, originalią eilėraščių architektūrą ir subjekto atskalūniškumą. Skaitant „Apmaudą“ aktualios, kertinės sąvokos, kuriomis mėginu apibrėžti Balakausko tekstus, yra Nepriklausomybės kartos subjekto liudijimas, absurdo įvardijimas ir maištas, vidinės rezistencijos judesys, kuris persmelkia visą autoriaus poeziją. „Apmaudo“ eilėraščiai rašomi su pastanga nusimesti akidangčius, kritiškai matyti gyvenamąjį pasaulį, fiksuoti tam tikrą veikimo būdą, priešintis klišėms, masinei būčiai, net jei aplinka nuolat kartos – „būk paprastesnis“ (21 p.). Tik taip „Apmaude“ gimsta  galimos laisvės prieigos.

Įvardydama vyraujantį toną ir leitmotyvą, prisimenu paties autoriaus įžvalgas: „Apmaudas yra tai, į ką pasineri ir nešiojiesi su savimi, kas tave apgaubia. „Apmaudą“ galima laikyti ir kelio knyga, nes ji visa užrašyta kelyje.“(https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/apmaudas-yra-tai-i-ka-pasineri-ka-nesiojiesi-su-savimi-286-1378968?copied). Knygoje drąsiai čiuopiamos, įvardijamos negatyviomis, marginaliomis dažnai vis dar laikomų emocijų apraiškos. Skaitant knygą pastebėjau perėjimą – nuo atviro, gyvo nervo, įniršio penktoko kūnelyje iki suaugus patiriamo latentinio pykčio, persmelkusio to dabartinio trisdešimtmečio savastį. Kovos, tikros ir mitinės, motyvus čia konotuoja ir N. Butnoriūtės pastebėti militaristiniai įvaizdžiai bei žodynas. Tylus nepasitenkinimas, nusivylimai, prarajos tarp geidžiamo ir esamo, tarp saldžios pasaulio regimybės ir tikrovės – viskas sutelpa į poezija artikuliuojamą apmaudo sąvoką, kurią autorius siekia pastebėti, išrašyti ir taip paleisti.

Preparuodamas vyraujančius tikėjimus, Balakauskas  nevengia aštraus ironijos skalpelio: „kai privalai demonstruoti/pasiutusį norą gyventi/privalai parodyti/kaip esi detonuojamas/kontoros perimetre“ (27 p.). Apimamas platus patirčių laukas – vaikystės, paauglystės, dabarties išgyvenimai regimi trisdešimtmečio pirmosios laisvės kartos žmogaus akimis.  Knygos privalumu laikyčiau tai, kad per asmenines subjekto patirtis žengiama link universalesnio lygmens, atpažįstamumo, su kuriuo skaitytojas gali tapatintis arba lygintis. „Apmaudą“ skaičiau prisimindama mėgstamas Sverdiolo metaforas (rėčio, kolbos, korio akelių), mąstydama apie istorinį kontekstą, tą jautrią lūžio situaciją, kai socializmą keičia kapitalizmas, apie totalitarizmo mutacijas, nukritus oficialiesiems pančiams. Išorinės ir vidinės nelaisvės, resursų gyventi nebuvimas, reiškiniai, į kuriuos neturėjome laiko įsigilinti, nes griuvus sienoms užplūdo begalė informacijos, naujojo gyvenimo būdo steigimas, stokojant išsamesnių refleksijų ir kritiškos analizės – visa tai radau Balakausko poezijoje, nes „koks stiprus liūdesys/chicken factorių gaudesy“ (45 p.).

Knygos poezija įvardija būties paviršius, pozavimą, pavyzdžiui, eilėraštyje „apmokymai“ demaskuojamas patogaus puikaus naujo pasaulio žmogaus kūrimo modelis, o eilėraštyje „funny games“ įvardijami intertekstualūs ir kitokie žaidimai, kuriuos žaidžia šiuolaikinis žmogus. Užklausiama vertybe laikoma bendrystė pozuojant, santykis kaip pramoga, kito vartojimas, idant būtų patvirtinta Aš egzistencija: „mums reikia keistis/skysčiais, žiūros taškais, mandagumas/net ir prievartaujant/bejėgius privaloma entertainmento forma“ (39 p.).

Kitas išskirtinis „Apmaudo“ bruožas – drąsa ir sąžiningumas vaizduoti įvairias buvimo formas, fiksuoti drungnumą, išorinėje gausoje besireiškiančią vidinę stoką, štilį, nes neištinka jokios „mitologinės tamsumos“, parafrazuojant Kavafį, neateina barbarai, kurie galėtų būti išeitis, pateisinimas, atspirties taškas – nes tikrai, „jei manyje tamsos glūdėtų daugiau/būtų paprasčiau viską nurašyti jai“ (51 p.).

Kaip minėjau, labai svarbus „Apmaudo“ judesys – maišto gimimas, naujųjų stabų ir nekritiškų tikėjimų demitologizavimas, nes viskas nebūtinai yra ir bus gerai: „blogiausia, ką galima padaryti/būti tvirtai įsitikinus, kad išcentrinė jėga/išsvies į šviesesnį rytojų“ (33 p.). Dažnai viešojoje erdvėje artikuliuojamai vartojimo ir noro kultūrai (būtinai  reikia visko norėti ir viską turėti), „Apmaudo“ eilėraščių subjektas atsako: „esu susitaikęs/kad kai ko gyvenime jau neturėsiu./nors vaikystėje turbūt visi žinojo/kad jei labai norėsi, jei tikrai labai norėsi/tau būtinai pavyks. nuosavas butas/kokia nedidelė mašina,/kodėl nedidelė/didelė, kokios nori, šemaštuntų Pontiac Firebirdas/taip pat žmona, vaikai, darbas, kurį galėtum/dirbti be pastangų“ (31 p.).

Ir jei patiriamos pergalės – vien Pyro, vis tik, kaip rašo knygos redaktorius Gytis Norvilas, poezija „Apmaude“ laimi.

Ieva Toleikytė – kultūros erdvėje jau gerai pažįstamas vardas. Ji yra puiki vertėja (verčia iš danų kalbos) ir stipri prozininkė. 2009 metais debiutinė šios autorės prozos knyga „Garstyčių namas“ laimėjo „Pirmosios knygos“ konkursą, buvo pastebėta ir vertinama, taip pat pateko į kūrybiškiausių lietuvių autorių knygų dvyliktuką. Dabar Ieva Toleikytė debiutuoja kaip poetė ir iškart maga pasakyti, jog šis debiutas labai vykęs.

Pirmoji autorės poezijos knyga pavadinta intriguojančiai ir taikliai – „raudonas slidus rūmas“. Greta vizualikos ir paantraštės apie tris širdies sluoksnius peršasi tokia pavadinimo metaforos atkodavimo prasmė – tas rūmas – tai žmogaus kūnas, širdis ir jos varinėjamas kraujas.

Ievos Toleikytės knygą taip pat skaičiau ir kaip kartos liudijimą, šiuolaikinio žmogaus santykį  su pasauliu, ir kaip pastangą  įkūnyti įvairius būties pavidalus, priartinti ir užklausti svetimybę, niekados visiškai neprijaukinamą gamtos gaivalą, o kartu steigti, atspindėti save, paverčiant kūną mediatoriumi, savotiška tarpine grandimi, slidžia riba tarp natūros ir kultūros.

Pirmiausia į akis krito subtilus, niuansuotas pusiausvyros tarp gyvasties, vešėjimo, augimo ir irimo, nyksmo pajautimas. Ievos Toleikytės poezijoje telpa kapinės ir antkapiuose atsimušanti gyvybė, lavonai ir „baltas, švelnus, šiltas kūnas“, „šlakuoti šliužai“ ir „smulkios gėlytės a la Botičelis“, „raudona, karšta, ūžianti širdis“ ir stovintis vanduo, kuriame irgi gali rastis gyvybė. Eilėraščiuose greta alsuoja tvermė ir puvėsiai, gyvastingumas ir štilis, esatis, tarpstanti mirties prieigose. Ypatingas šios autorės poezijos bruožas – kitoniško, įdomaus ir įvairaus santykio su gamta steigimas. Ievos Toleikytės eilėraščiuose nerasime banalios dichotomijos, gamtos ir kultūros išaukštinimo ar supriešinimo, atskirties. Pavyzdžiui, nors subjektė fiksuoja, jog šliužų kopuliacija daug paveikesnė „už aukso košele nuteptą/aukso dulkėm nubertą Klimto paveikslą“ („Bučinys“, 20 p.), čia pat priduria „kad be jo matytų kitaip“.

Lyrinis subjektas (norisi rašyti subjektė) leidžia sau patirti visą su gamtos keistybe, atšiaurumu, svetimybe ir artumu susijusį jausmų, įžvalgų spektrą. Poezija čia gimsta atpažinus, įvardijus šleikštulį, keistybę,  o metafora – perkandus, įsigyvenus į būties „mėsiškumo“ pojūtį: „Skaičiau tą reklaminį straipsnį/96% mirčių siejami su parazitais/jų turi kiekvienas žmogus, bet būna gerieji/ir tie blogi, kurie nuodija –/žarnų, kepenų, smegenų ir širdies/baltos plonytės plaštakos ilgumo kirmėlės/besiraitančios atvertoj kaukolėj/skaičiau ir ėmiau pirmą kartą suprasti:/mano kūne gyvena daug kitų/padarų, kurie nesapnuoja, nesigraužia/nesigaili dėl nieko“ („(P)rašymas, 30 p.). Net keliuose eilėraščiuose fiksuotinas poreikis „siaubą versti draugu“ arba tikima, kad „nuo siaubo geriau nebėgti, o jį paglostyt“, net jei kartais, sutikus kiklopą „senos pasijos pavidalu“ to padaryti ir neįmanoma.

Rašydama „Raudono slidaus kūno“ recenziją Monika Bertašiūtė mini ir aptaria antropoceno ir ekokritikos savokas, jų reikšmę Toleikytės eilėraščiams. Mano galva, tai aktualios ir teisingai pastebėtos galimos Ievos tekstų perskaitymo prieigos. Vienas artimiausių šioms temoms ir labiausiai asmeniškai įstrigusių knygos eilėraščių – „Plieno barzdelė“. Jame niuansuotai, asmeniškai ir sąžiningai atskleidžiamos žmogaus veiklos ir poreikių (ar įnorių) pasekmės kitai būtybei, visai esaties ekosistemai: „esmė ta, kad mano idealų kurpalis/turi žilo plieno barzdelę/pusę gyvenimo bandau/pro adatos skylutę prakišti šiaudą/pykstu, kai nepavyksta, verkiu“ („Plieno barzdelė“, 50 p.).

Greta jau analizuoto gamtiškojo, kūniškojo, įvairių būtybių apraiškų, jų stebėjimo diskurso Toleikytės, kaip ir Balakausko poezijai, svarbus sąžiningumas, drąsa, atsivėrimas savo psichologinėms būsenoms. Išpažintinei artimoje Ievos poezijoje nebijoma atsiverti sudėtingoms emocijoms, pavyzdžiui, pykčio tveriamai destrukcijai ir konstrukcijai. Tai labai ryšku eilėraščiuose „Tiesa ne slypi, o smelkia“, „Condensatio: lėtos pamokos“, „Pykčio nykštukas“. Tiek „Apmaude“, tiek „Raudoname slidžiame rūme“ įvardytas asmeninių patirčių manifestavimas nėra solipsistinis ir savitikslis, o atpažįstamas Kito, skaitytojo patirtyse.

Toleikytės eilėraščiuose svarstoma ir apie santykį su poezija, kritiškai žvelgiama į savąją kūrėjo tapatybę: „publikuodavau irgi baisiai daug/nežinau, ką manė redaktoriai, kodėl spausdino/pačiai jau po kelių savaičių pasidarydavo gėda/buvau nešvankiai godi, siaubingai reikėjo/įdomių draugų, užtarėjų, pripažinimo/mėgau flirtuoti“ („Išlikimo kaina“ 8 p.).

Ir nors eilėraštyje „(P)rašymas“ subjektė mąsto apie tai, kad morge pamačiusi tikrą lavoną galbūt suprastų „apie ką reikia kalbėti/o apie ką –  geriau ne“, džiaugiuosi, kad ji kalba būtent apie tai, apie tą mėsą, tvaiką, jų keliamą pagarbią baimę ir smalsumą apie kirmėlių kolonijas ir šliužus, ir apie savo teisėtą pyktį, slogumą, giedrumas.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad ir „Apmaudas“, ir „Raudonas slidus rūmas“ – kūrybiškos, intriguojančios poezijos knygos, savitai atskleidžiančios savo kartos (ir dar platesnes) problemas ir aktualijas.