Gintaras Bleizgys. Procesija. Poezija. Vilnius: „Slinktys“, 2022 m., 128 p.
Dailininkė Augustina Gruzdytė

Tado Žvirinskio dienoraštinį romaną „Manuscriptum discipuli, arba studentiška 1990–1991 metų kronika“ („Slinktys“, 2021) paanalizuosime komparatyvistiniu aspektu, lygindami jį su JohannoWolfgango Goethe‘s romanu „Jaunojo Verterio kančios“ (Vilnius: Vaga, 1984) ir Fiodoro Dostojevskio romanu „Užrašai iš mirusiųjų namų“ (Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964), kurie, pasak T. Žvirinskio, turėjo tam tikros įtakos atsirasti minėtai knygai.

Almanachas „Poezijos tiltai 2020“ (Vilnius: Slinktys, 2021; sudarytojai Dominika Olicka, Paweł Krupka, Juozas Žitkauskas) yra naujas reiškinys lietuvių literatūroje. Jis gimė iš pernai metais pirmą kartą Lietuvoje vykusio tarptautinio virtualaus poezijos festivalio, kurį surengti idėja kilo Pawełui Krupkai, tuometiniam Lenkijos instituto Lietuvoje direktoriaus pavaduotojui. Virtualus „Poezijos tiltų“ festivalis Facebook paskyroje per maždaug du mėnesius subūrė per šimtą poetų iš penkių žemynų.

Per pastaruosius keletą dešimtmečių užsienio šalyse distopija tapo ganėtinai populiariu literatūriniu žanru, kuris pamažu užkariauja ir Lietuvos skaitytojų širdis. Galima sakyti, kad distopiniai romanai ypač mėgiami jaunimo tarpe, vis dažniau pasirodo kino ekranizacijų (pvz., „Siuntėjas“, „Bado žaidynės“, „Bėgantis labirintu“ ir kt.) bei serialų (pvz., „Tarnaitės pasakojimas“, „Juodasis veidrodis“).

Praėjusiais metais išleista poeto, publicisto, dramaturgo Vladislavo Sirokomlės knyga „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ – tai XIX amžiaus intelektualinėje aplinkoje gimęs kūrinys, kuriam būdingi ir romantizmo, ir racionalistinės mąstymo krypties ypatumai. Kelionės Nemuno upe istoriją sudaro dvi dalys: pirmojoje autorius aprašo Nemuno upę ir jos apylinkes nuo versmių dabartinėje Baltarusijos teritorijoje iki Kauno; antrojoje dalyje V. Sirokomlė perdirba XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Naugarduko bajoro Arnoldo Zenovičiaus parašytą kelionės Nemunu nuo Kauno iki Karaliaučiaus apybraižą.

Yra rašytojų, kurių naujų knygų pasirodymas laikui bėgant tampa kasdienybės, netgi rutinos dalimi, ir yra tokių, kurių nauja knyga tampa didžiuliu įvykiu. Iš pastarųjų – aktorė ir režisierė Birutė Mar, 2020 m. pristačiusi naują knygą vaikams – pasaką „Naktukas“ (išleido kūrybos studija „Solo“). Kaip vaikų rašytoja B. Mar debiutavo 2008 m. su knyga „Marija ir Pūkelis“. Antroji knyga – „Princesių sala“ – pasirodė 2011 m. 2014-aisiais išleista knyga „Gėlininkė“.

Žmogaus ir aplinkos ryšys visais laikais buvo (o ir tebėra) viena aktualiausių ir labiausiai intriguojančių temų poezijoje. Toji sąsaja savyje talpina ne tik atvirai deklaruojamą meilę tam tikrai vietovei, bet ir individo pastangas keisti pasaulį, sudėtingas pritapimo sociume problemas, konkrečių geografinių vietų (o ir įvykių, glaudžiai susijusių su apibrėžta erdve) paliktus randus asmens dvasiniame pasaulyje. Poeto, dramaturgo, fotografo Juliaus Kelero eilėraščių rinkinyje „Nepaliekantis miestas“ (2020 m. išleido „Homo liber“) daug dėmesio skiriama urbanistiniams vaizdams (dažniausiai sietiniems su Vilniumi) bei jų atspindžiams jautrios, kuriančios asmenybės jausenose.

Visai neseniai asociacijos „Slinktys“ leidykla išleido nepaprastai įdomų romaną. Jo autorius – vilnietis rašytojas Tadas Žvirinskis, pagal profesiją vaistininkas, be to, išskirtinis sonetų kūrėjas ir puikus lenkų poezijos vertėjas. Knygoje, kuri vadinasi „Manuscriptum Discipuli“, pateikiamas išgalvotas vilniečio, Kauno medicinos universiteto farmacijos studento, 1990–1991 metų dienoraštis.

Vienas Juzulis kniaukia iš namų dešras bei skilandžius ir dovanoja juos sunkiai besiverčiantiems kaimynams, kitas Juzulis uždarbiauja pas kaimo žmones, kad susitaupytų išsvajotiems žiūronams, trečias – vagiliauja iš automobilių, ketvirtas – renka butelius, o už priduotą tarą gautus pinigus atiduoda tėvo alui ir mamos vaistams. Dvidešimt septyni Juzuliai, dvidešimt septynios istorijos – tai apie naujają Vytauto Račicko knygą „Juzulio istorijos“.

Mano rankose – poeto Tado Žvirinskio dienoraštinis romanas (taip skelbiama paantraštėje) „MANUSCRIPTUM DISCIPULI arba studentiška 1990 – 1991 metų kronika“ (asociacija „Slinktys“, Vilnius, 2021). Banalus įvadinis sakinys apie (ne)tikėtą tekstą.

Tiek „Apmaude“, tiek „Raudoname slidžiame rūme“ įvardytas asmeninių patirčių manifestavimas nėra solipsistinis ir savitikslis, o atpažįstamas Kito, skaitytojo patirtyse.