• A
  • A
  • A

Aivaras Veiknys: „Vėlyvasis paleolitas prasideda drauge su manimi“

2014-ais metais už savo antrą knygą „Paukštuko liudijimai“ Aivaras Veiknys buvo apdovanotas Jaunojo jotvingio premija, už trečiąją – poemą vaikams „Laumių vaikas“ – Salomėjos Nėries premija. Labai greitai pasirodys poeto ketvirtoji poezijos knyga „Mamuto medžioklė“.

Vėlyvojo paleolito žmonės medžiojo mamutus, maitinosi jų mėsa, šildydavosi kūrendami riebalus, odą ir milžiniškus kaulus naudojo kaip statybinę medžiagą arba gamino darbo įrankius iš jų. Ką knygos lyrinis subjektas veiks sumedžiojęs šį milžiną?

Padegs miestą ir žiūrėdamas, kaip jis pleška, gers degtinę, šoks pergalės šokį, o euforijai nuslūgus arba bus uždarytas į beprotnamį, arba eis medžioti ką nors daug didesnį, pavyzdžiui, tiranozaurą.


Eilėraščių rinkinyje „Paukštuko liudijimai“ grįžti į vaikystę, o greit pasirodysiančioje knygoje „Mamuto medžioklė“ keliauji net į ledynmetį. Ar kas sieja paukštuką ir mamutą?

Autorius, kuris pamažu pradeda senti. Eilėraštyje „Urviniai žmonės“, kuris bus knygoje „Mamuto medžioklė“, rašau: „pasauliui šiek tiek atlyžus, / sykį grįžau olon / dūlančių savo kaulų, // kuriuos kitados palikau, sprukdamas / nuo ledynmečio...“, tačiau nenoriu klaidinti nei savęs, nei skaitytojo. Gimiau 1983-iaisiais, sausio devintąją, ir tas vėlyvasis paleolitas prasideda drauge su manimi, nei sekundės anksčiau. Net jeigu labai norėčiau, negalėčiau papasakoti dalykų, kurių pats nepatyriau, prie kurių pats neprisiliečiau. Tas mamutas yra laikmečio, kuriame gyvenau, vaiko, kuriuo buvau, jausmų, kuriuos patyriau, metafora. Naujuosiuose eilėraščiuose į viską žvelgiu iš didesnės distancijos nei „Paukštuko liudijimuose“. Dar pastebėjau, kad „Mamuto medžioklėje“ labai daug negyvų paukščių: paryčiais už tvarto rasta zylutė, po klevo lapo drobule gulintis vargšas žvirblelis, paikų berniūkščių daržuose nudobtas gandras, po kiemą tąsoma nugaišusi antis...


Henrikui Radauskui reikėjo „nužudyti“ realybę, Aidui Marčėnui – Radauską. Tau šiuo metu – visus paukščius savo knygoje. Galbūt tokia auka būtina, norint pasiekti tą didesnę distanciją, kurią mini?

Gerai, kad Aivarui Veikniui nereikia nužudyti Marčėno... Kalbant rimčiau, tai žinau, kad daugelis psichopatų vaikystėje mėgo žudyti visokiausius paukštukus. Aš vaikystėje žudžiau skruzdėles: įsivaizduodamas, kad vyksta aršus mūšis, badydavau jas degtuku arba lašindavau degančią plastmasę, paskui surinkdavau tas, kurios dar juda, ir bandydavau išgydyti susigalvotoje lauko ligoninėje. Tai gal ir nesu psichopatas... O paukščiai medžiotoją gali išduoti, todėl nugalabyti juos „Mamuto medžioklėje“ – visai logiška.

Neabejoju, kad daugeliui į atmintį įsirėžęs Sigito Gedos 1985-aisiais išleisto poezijos rinkinio pavadinimas „Mamutų tėvynė“, – ne tiek ir daug mūsų literatūroje tų mamutų. Užbėgsiu už akių visiems būsimiems klausinėtojams – įdomu, ar savo tekstais kuri dialogą su Sigito Gedos kūryba?

Poezijos knyga – daug daugiau negu pavadinimas. Sigitui Gedai rūpėjo Lietuva, besivaduojanti iš okupacinės priespaudos, man rūpi jau visai kiti dalykai, nes priklausau kitai kartai, gyvenu kitokioje, laisvoje, Lietuvoje. Antra vertus, šis poetas man labai svarbus, gal net svarbesnis už Vytautą Bložę, todėl apeiti jo kūrybą nei galiu, nei noriu. Kertiniai akmenys tam ir kertiniai, kad ant jų laikytųsi visos sienos, visi kiti akmenys.


Viename iš naujausios knygos eilėraščių rašai: „Juodai tamsai vidun įslinkus – / taip ir gimsta šviesiausios knygos“. Kaip ta tamsa transformuojasi į šviesą?

Yra toks posakis: viltis miršta paskutinė. Tam, kad ji numirtų, pasaulyje privalo įsivyrauti absoliuti taika, kas absoliučiai neįmanoma. Mes, žmonės, kaip ėdėme, taip ir toliau ėsime vienas kitą, o ėsdami rašysime poeziją, kuri, net ir pati tamsiausia, guodžia, šildo, šviečia. Manau, tame eilėraštyje kalbu apie tai, tik ne taip plačiai.


Žinau, kad daug dirbi, o nedirbdamas rašai poeziją. Smalsu, parašęs tekstą jautiesi save pripildęs ar kaip tik išvalęs?

Esu pilnas vidinių demonų, kurių joks egzorcistas iš manęs neišvarys. Tarkime, prieš dešimt metų, nusileidus Kandaharo karinėje bazėje, už kelių šimtų metrų nuo manęs, sprogo dvi talibų paleistos bombos. Šiandien, besivartydamas lovoje ir niekaip negalėdamas užmigti, vis dar pasvarstau, kaip arti mirties buvau. Antra vertus, mirti galėjau nė nepradėjęs gyventi, mat ankstyvoje vaikystėje girtas tėvas už kojos buvo mane iškišęs pro ketvirto aukšto langą. Dar vieną kartą skendau pagautas vandens srovės. Mano akyse mirė močiutė, kuri sapnuose vis dar bando mane sučiupti, o jos didelis pilvas kilnojasi, kilnojasi, kol nusileidžia ir nebepakyla. Dar esu bandęs užspausti akis krikštatėviui, kurį radau negyvą kitame kambaryje. Pamenu, žvelgiu į tas išsiliejusias akis, tada užspaudžiu vokus, o jos ima ir vėl atsimerkia. Tai čia keli demonai iš viso legiono. O poezija – ji nebent sutvarsto žaizdas arba suveikia kaip nuskausminamieji. Antra vertus, pastebėjau, kad kuo daugiau nuskausminamųjų, tuo didesnis bejausmis tampu aplinkiniams. Man vis dar labai gaila skriaudžiamo šuns ar arklio, tačiau ne žmogaus, ypač, jei tas žmogus – svetimas.
Todėl nei pasipildęs, nei išsivalęs. Greičiau ramus. Parašęs eilėraštį, kuris man visapusiškai patinka, tris dienas jaučiuosi ramus. Ramybė reiškia, kad būsiu šilkinis ir dosnus visiems, kurie tuo metu yra šalia manęs.


Trys dienos ramybės, o po to vėl į kovą?

Vėl į kovą... Čia norisi pacituoti Mantui Balakauskui dedikuoto eilėraščio pabaigą: „tarnauk poezijos karūnai, / naudos nesiekdamas: bailių / tai darbas... Tau galąsti ietį, / giliai įkvėpt, su vėjeliu / išjoti, kautis – – pralaimėti.


Esi publikavęs ne vieną prozos kūrinį, neabejoju, kad skaitytojai ėmė laukti ir knygos. Aš – viena iš jų. Ar galime tikėtis ir prozos knygos?

Prieš kelis metus paskambino Alvydas Šlepikas. Sako, parašyk ką nors apie lentpjūvę, kurioje tuo metu dirbau. Parašiau. Nusiunčiau. Gavau atsakymą, kad tęsčiau. Taip gimė pirmoji mano esė pavadinimu „Treji metai lentpjūvės“, dėl kurios netekau darbo, susimušiau, susilaužiau ranką etc. Jeigu leisiu prozos knygą, būtinai ją įtrauksiu. Vėliau niekieno neskatinamas parašiau dar dvidešimt penkis trumpus pasakojimus, pusė jų vis dar patinka. Todėl taip – tikėtis galima. Tačiau nežinau, kada.


O tavo dienoje daugiau prozos ar poezijos?

Sunkiai serganti motina guli patale negalėdama pajudėti, trečias insultas iš jos atėmė ir kalbos dovaną; sūnus sėdi šalia, žiūri jai į akis ir pasakoja kažką nereikšmingo: kad lauke šalta, kad naktį labai daug prisnigo, kad parduotuvėje susibarė su kažkokia pasiutusia moterimi. Abu supranta, kad greitai vieno iš jų neliks, tačiau vis tiek šypsosi. Poezija? Dar ir kokia! Tačiau eina velniop tokia poezija.
O šiaip mano diena tokia pati, kaip ir visų kitų: dirbu, valgau, vedžioju šunį, keikiuosi, jeigu esu blogos nuotaikos, dainuoju – jeigu esu geros nuotaikos, savaitgaliais mėgstu ilgai pamiegoti, kartais kažką paskaitau, kartais pasižiūriu kokį filmą (dažniausiai siaubo) ir taip toliau.


Ankstesnių knygų tekstus renginiuose sakydavai iš atminties, tekstus daug redaguodavai, turėdavo neklibėti nei vienas kablelis. Ar kaip nors keičiasi rašymo rutinos?

Nupirkite man bloką cigarečių, kilogramą kavos (jau beveik metus geriu tirpią), o tada palikite ramybėje. Tai viskas, ko reikia rašymui, nors ir negarantuoja, kad kažką parašysiu. Šiaip paskutiniu metu rašau gerokai mažiau. Ir gerokai daugiau redaguoju, kartais visą dieną vaikštau iš kampo į kampą svarstydamas, ar tikrai tas kablelis po to žodžio reikalingas, o gal geriau, tarkime, būtų brūkšnys. Seniau, būdavo, eilėraštis gimsta maišant skiedinį statybose, grįžus namo telikdavo užrašyti. Dabar to vengiu, nes jaučiu, kad nei eilėraštis pavyktų labai geras, nei skiedinį gerai užmaišyčiau. Tiesa, kartais anksti ryte, sėdėdamas darbiniame autobusiuke, mintyse pradedu deklamuoti tai, ką jau esu parašęs. Štai ir visa rutina.


Į ką toliau bus nukreiptos lyrinio subjekto ietys?

Kaip ir autoriaus – į Nobelį. Svarbiausia, kad taikiklis nenusimuštų...


Kalbino Birutė Grašytė-Black

Siūlome įsigyti:

Maratonas

Aistis Žekevičius

Pirmojoje A. Žekevičiaus eilėraščių knygoje „Maratonas” šiuolaikinio žmogaus požiūris į pasaulį, supančią aplinką, tarpusavio santykius išsakomas rupiomis poetinėmis eilėmis.

3.00 € Plačiau