Alvydas Valenta: Rinktinėje esu toks, koks esu – žmogus, poetas, jeigu taip skambiai galiu save vadinti

2023-12-26

Poetas, prozininkas Alvydas Valenta pristato naują kūrybos vaisių – poezijos rinktinę „Amerikos atradimas, arba Vaizduotės šokis“ (išleido „Slinktys“). Joje – per pusantro šimto eilėraščių, trisdešimt iš jų iki šiol rinkiniuose nepublikuoti. Apie neseniai pasirodžiusią kūrybos rinktinę Alvydą Valentą kalbina Gintarė Adomaitytė.

Publikacijoje panaudota Kęstučio Svėrio nuotrauka.

Kokios nuotaikos valdo Tave dabar, kai į pasaulį atkeliavo Tavo kūrybos rinktinė? Įgijai naujų jėgų, daugiau pasitikėjimo? O gal priešingai? Tarei sau, kad jau viskas atlikta? O gal dar kaip nors kitaip?

Jeigu trumpai, nuotaikos santūrios. Gal todėl, kad už lango gruodžio vidurys, o lyja bjauriai rudeniškai, gal panašiais atvejais įprastas jausmas ar būsena kažką pagaliau pabaigus. Rinktinę rengiau visą praėjusią vasarą. Nesakyčiau, kad tai buvo kažkas labai sunkaus ar varginančio, bet turėti reikalą su savo paties tekstais, ypač parašytais prieš 15 ar 20 metų, reikalauja emocinių pastangų.

Atsakant į antrąją klausimo dalį, labai nenorėčiau manyti, kad viskas jau atlikta ir kad ši rinktinė yra mano, kaip autoriaus, pabaiga. Kita šito atsakymo pusė: jeigu nesi visiškas grafomanas, eiliuojantis kasdien ar kas savaitę, niekada nežinai, kaip bus iš tikrųjų. Kūrybai reikalingas „gyvas nervas“, nuolatinis „atsišviežinimas“, skamba pompastiškai, bet ir – nuolatinis degimas. Nežinau, ar įmanoma apie šiuos dalykus objektyviai kalbėti būsimuoju laiku. Naują knygą įsivaizduoju ne kaip kokią „muziejinę retenybę“, kurią reikia padėti į lentyną ir periodiškai nuo jos nuvalyti dulkes, o kaip šviežio oro gūsį į priblėstantį kūrybos laužą. Tiktai viena yra įsivaizduoti, o kita – išgyventi tą būseną realiai.

Papasakok, ar sunkus, ar sudėtingas buvo tas darbas – atrinkti visą gyvenimą rašytus eilėraščius į vieną knygą? Ar buvo žmonių, padėjusių Tau atsirinkti? Ar reikėjo literatūros žinovų konsultacijų, o gal – tiesiog draugiškų patarimų?

Iš tikrųjų nelabai yra ką pasakoti. Jau minėjau, kad grįžti prie seniau parašytų tekstų man nėra lengva. Pradeda kirbėti abejonės, kilti keisčiausi klausimai: kodėl tada rašiau taip, o ne kitaip, ką norėjau tuo pasakyti, ar iš viso norėjau ką nors pasakyti? Žvelgdamas į praeitį, dabar matau, kad yra tekstų, kurių, kaip juokauju, neparašyčiau net tada, jeigu kas nors už nugaros išrikiuotų kulkosvaidininkų kuopą... Tik apie tokius tekstus neverta kalbėti, nes, labai tikiuosi, į rinktinę jie nepateko. Rengdamas rinktinę su „Slinkčių“ vadovu, leidėju Juozu Žitkausku tariausi dėl jos struktūros, atskirų skyrių apimčių, nuolat svarstėme, kaip galėtų ar turėtų būti geriau. Knygos redaktorė Janina Riškutė įdėmiai sekė, kad eilėraščiai (ypač su epigrafais) išeitų tvarkingi, būtų nuosekliai laikomasi galiojančios rašybos, geru žodžiu rinktinę palydėjo literatūrologė Elena Baliutytė. Tačiau pačią rinktinę sudarinėjau visiškai savarankiškai, kliaudamasis savo nuojauta. Taigi visi – maži ir dideli – akmenys tik į autoriaus daržą.

Galbūt galėjau labiau kliautis patarimais „iš šalies“, bet šito nedariau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, visi žmonės užsiėmę, paskendę darbuose, asmeniniuose rūpesčiuose – numesti jiems savo knygas ir panorėti, kad atrinktų, sutvarkytų, būtų buvę tiesiog nesąžininga. Dar labiau nekorektiška ir neprofesionalu būtų tikėtis, kad jie pasakys, kokia ši rinktinė galų gale turėtų būti. Šitaip sakydamas galvoje turiu ne žmonių, su kuriais bendravau ir bendrauju, profesinę kompetenciją – ji pati aukščiausia, o tai, kad net mes patys, skaitydami tą patį tekstą (ar tekstus), labai dažnai juos priimame šiek tiek skirtingai. Iš atrenkamų tekstų pluošto autoriui pasirodys svarbesni vieni, kritikui – kiti. Kaip autorius ir sudarytojas, daugiau dėmesio skyriau atminties, vaizduotės pavidalams, kultūros kontekstams, intertekstualumui. Štai knygoje yra kokios trys ar keturios poros skirtingu metu, tačiau labai panašių ar nedaug tematika, išraiškos priemonėmis tarp savęs besiskiriančių eilėraščių. Skaitytojas galbūt paklaus: kas tai, neapsižiūrėjimas, neatidumas, skubotumas? Visiškai ne, vienaip ar kitaip šios temos man yra artimos, todėl skirtingu metu atsirado skirtingi ir kartu panašūs jomis parašyti tekstai – tarsi vieno besitęsiančio teksto improvizacijos.

Ar rūpi Tau pažinti savo skaitytojus, skaitytojas? Ar gali apibrėžti žmogų, kuris tikrai mielai atsivers Tavo rinktinę? Pafantazuokime: koks jo būdas? Kiek jam metų? Ką ji mėgsta ir ko nekenčia?

Sąmoningai šito klausimo sau niekada neužduodavau. Tai nereiškia, kad esu visiškai abejingas savo skaitytojams, tiesiog neužduodavau. Kiek tenka bendrauti, kažkam patinka vienas eilėraštis, kažkas atranda kitą. Kartais įžvelgia paslėptas prasmes, apie kurias rašydamas net nepagalvojai, bet šitaip turbūt yra ne man vienam. Matyt, nesuklysiu sakydamas, kad geriausi mano skaitytojai – žmonės, turintys tam tikrą humanitarinį pagrindą. Greičiau nesąmoningai nei sąmoningai dažnai žaidžiu tekstais, kontekstais ir intertekstais, kultūriniais įvaizdžiais, o juos aptikti ir atpažinti geriausiai gali žmonės, kuriems šie dalykai yra artimi.

Natūralu, kad Tavo kūryboje blausiau ar ryškiau, bet sušmėžuoja jis – tas Alytus, tas vaikystės miestas. Tu jam esi atidus, bet ar atidus Alytus Tau? Ar būta ten Tavo knygų pristatymų, tiesiog – kūrybingo bendravimo su Alytaus visuomene? Ar rengiesi keliauti į vaikystės miestą su šios brandžios rinktinės pristatymu?

Su Alytumi bendravau, bendrauju, manau, kad bendrausiu ir ateityje. Štai ir dabar, kai rašau šį tekstą, jau numatytas knygos pristatymas Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekoje. Iš antros pusės, tie, kas skaito mano kūrybą, Alytaus adresu randa ir ne tokių šviesių spalvų. Nesileisiu į gilesnius samprotavimus, kodėl taip yra. Naujojoje knygoje yra Alytui skirtas eilėraščių ciklas „Mano miestas“. Ten gal pernelyg tiesmukiškai ir publicistiškai, bet kartu atvirai pabandžiau apibūdinti prieštaringą savo santykį su savo miestu.

Rinktinėje matome ir naujų, nepublikuotų eilėraščių pluoštą. Tai kodėl gi jų nebuvo Tavo knygose? Kai kurie akivaizdžiai parašyti visai neseniai, o kiti? Ir kodėl atstūmei savo pirmojo rinkinio eilėraščius – į rinktinę nepakvietei nė vieno iš pirmosios knygos? „Lazdynų žydėjimas“ – toks jos pavadinimas. Nejau lazdynai nužydėjo?

Atsakant į pirmąją klausimo dalį: visi nauji tekstai be išimties parašyti 2020–2023 metais, todėl net ir labai norėdamas į jokią ankstesnę knygą jų negalėjau sudėti. Apskritai, kai gavau pasiūlymą išleisti savo kūrybos rinktinę, pats sau pasakiau, kad leisiu tik tokiu atveju, jeigu susidarys skyrius, sudarytas vien iš naujų eilėraščių. Daugelis autorių turi neskelbtų ar tik spaudoje skelbtų, bet į rinkinius nepatekusių tekstų. Paprasčiausias kelias – tuos neskelbtus tekstus sudėti rinktinės pabaigoje. Išeina lyg ir tam tikras literatūrinis desertas, „nesudainuotų“ dainų popuri. Rinkausi kitą kelią: tai, kas esu dabar, yra rinktinės pradžioje, o toliau jau praeitis, istorija. Rinktinę užsklendžia nedidelis „Vilniaus eilėraščių“ ciklas. Nelaikau savęs Vilniaus poetu, nes apie Vilnių dabar rašyti populiaru, madinga. Ieškau su miestu savo sąsajų ir savo sąlyčio taškų. Jeigu randu, bandau į juos įsižiūrėti atidžiau, iš įvairaus nuotolio, skirtingų perspektyvų.

Iš pirmosios knygos nepaėmiau nė vieno eilėraščio. Objektyviai vertinant, silpna knyga, silpni tekstai ir visiškai nederėjo su rinktinės vizija, kokią ją įsivaizdavau. Žinoma, labai norėdamas vieną kitą tekstą (ir gal ne patį prasčiausią) būčiau radęs, bet tai būtų buvęs razinų iš pyrago rankiojimas. Rinktinėje esu toks, koks esu – žmogus, poetas, jeigu taip skambiai galiu save vadinti. Pirmojoje knygoje bandžiau kažką pasakyti apie save ir pasaulį, kažką vaidinti, bet vargu ar tos pastangos davė kokį nors rezultatą.

Savo kūryboje remiesi ne tik asmeniniais įspūdžiai, patirtimis, bet dažnai, gal net visada – literatūrine pasaulio patirtimi. Buvai ir likai nuolat skaitančiu žmogumi. Į kokią literatūrą šiuo metu krypsta Tavo dėmesys? Kaip manai, kokios knygos reikalingiausios pasauliui, kad jis pagaliau ateitų į protą? Galų gale, ar knygos gali padėti pasauliui ir... atskiram asmeniui?

Daug klausimų ir kiekvienas vertas mažų mažiausiai bent jau geros esė. Skaitau daug, lengviau pasakyti, ko neskaitau, nei atvirkščiai. Tai nereiškia, kad ryju viską iš eilės, tačiau domina ir grožinė literatūra, ir poezija, ir kultūrologinės knygos. Beveik neskaitau (nors galėčiau paminėti ne vieną perskaitytą) įvairių savipagalbos knygų, kaip tapti sėkmingam, laimingam, turtingam... Šiuo metu beveik neskaitau grynosios filosofijos, politinės pakraipos knygų. Kai kurios jų ir įdomios, ir reikalingos, tiktai kur rasti laiko perskaityti viską, ką norėtum? Mėgstu grįžti prie seniau perskaitytų knygų. Paprastai jų neskaitau ištisai, nuo pradžios iki pabaigos, tačiau beveik kiekvienąkart tokia knyga sužėri, sušvinta naujomis spalvomis ir naujomis prasmėmis.

Nežinau, kokios knygos pasauliui reikalingiausios ir ar iš viso knygos gali pasaulį atvesti į protą. Rašytojai rašo, skaitytojai skaito, o politikai ir generolai žaidžia savo žaidimus. Kai tie žaidimai – tik politiniai ar finansiniai, dar pusė bėdos, kai tampa kruvini, jau tragedija. Kiekvienas iš tų Rusijos ar „Hamas“ strategų vaikystėje kažką tikrai skaitė. Daug ar mažai, bet skaitė. Išvada ganėtinai pesimistiška: knygos negali atvesti pasaulio į protą. Tiktai čia patys sau užduokime klausimą: o koks pasaulis būtų, jeigu knygų visiškai nebūtų? Gal būtume taip ir likę pačiais primityviausiais laukiniais, žudančiais, plėšiančiais, kariaujančiais visi su visais ir kiekvienas su kiekvienu. Antra išvada truputį mažiau pesimistiška: knygos, menas, kultūra, nors minimaliai, tačiau pasaulį ir mus pačius keičia.

Ką pasakytų šių dienų poetas Alvydas Valenta tam jaunuoliui Alvydui, kuris laiko rankose savo pirmąją knygą – „Lazdynų žydėjimą“?

Poetu užsinorėjai tapti? Siekti nepasiekiamo, kažkokios mistinės tobulybės! Turbūt neįsivaizduoji, kokį džiną „išleidai iš butelio“? Užuot susikūręs jaukų asmeninį pasaulį, vis kažko ieškai ir nerandi. Ir jau nerasi! Niekas nekaltas, pats prisiprašei!

Siūlome įsigyti:

Girałė

Saulius Spindi

Antrajame Sauliaus Spindi albume „Girałė“ girdisi tik kelios simbolinės legendinio dainininko citatos, tik kai kur įpinti elektroniniai garsai, o visa kita – akustiniais instrumentais ir balsais atliekama improvizacinė folklorinė muzika.

10.00 € Plačiau