I dalis
Polonezas Feliksui
Iš ukrainiečių kalbos vertė Donata Rinkevičienė
Lida niekada nieko nebijojo. Matyt, todėl, kad nežiūrėjo televizoriaus ir neskaitė laikraščių. Lida klausėsi radijo ir mezgė. Ji sėdėdavo ant lovos savo mažame, ankštame kambaryje po juodu vienspalviu gobelenu (nuoga moteris ant upės kranto), megzdavo ir būtinai klausydavosi radijo.
Be to, Lida apskritus metus maudėsi Dnipre. Kone kasdien be baimės, užgrūdinta gamtos ji eidavo prie upės, ryžtingai kirsdavo ilgą smiltingą paplūdimį, nusėtą ledo salelėmis ir pusnimis, išeidavo prie užšalusios vandens lygmės, susirasdavo žvejų paliktą eketę, nusimesdavo drabužius, pasilikdama blyškiai rausvą, o sykį – raudoną maudymosi kostiumėlį, rankomis tvirtai įsiremdavo į eketės kraštus ir pasinerdavo. Taip tęsėsi metai iš metų, kol vieną vasario dieną ji palindo po ledu. Bemaž minutę Lida negalėjo išnirti, netikėta jėga nunešė ją šalin nuo eketės tamsiais Dnipro vandenimis – tolyn nuo šviesos ir artyn mirties.
Lidą išgelbėjo Feliksas, dažnai lydėdavęs ją į maudynes. Jis stoviniavo kiek atokiau, rūkė, vangiai vaikštinėdamas įšalusio telkinio vagos paviršiumi, žvalgėsi į farvaterį, tarsi tikėdamasis, kad iš ledinės miglos išnirs dykumų karavanai su stingeriais apsiginklavusiais dušmanais. Bet, žinoma, jokių karavanų nebuvo. Be kita ko – ir dušmanų. O kai jis apsižvalgė, nebuvo ir Lidos. Feliksas puolė prie eketės ir po dulsvu ledo luitu išvydo pilką išgąsčio apimtą kūną. Nusimetęs striukę, paniro iki juosmens, pirštais braukė per kūną, bandydamas už ko nors nusitverti, galiausiai, suėmęs už plaukų, patraukė. Lida galva užkliuvo už ledo storymės, apsibraižė veidą ir rankas, vos kvėpavo ir, kaip vėliau paaiškėjo, jau tarė „sudiev“ gyvenimui. Šalto vandens kalkinėje migloje ji spėjo
įžiūrėti šviesų dangaus kraštelį, prisiminė vasarą ir nendrių ošimą užutėkiuose, tarp Červona Slobodos ir Leskų kaimų, aukštas Sofijos miško pušis ir pavasarinius ryto skersvėjus, virpinančius nuskalbtą baltą tiulį, kabojusį sodybos vasaros virtuvėje. O pirmiausia ji gailėjosi, kad būta tiek mažai, ko galėjo būti dar bent truputį: vasaros, nendrių, saulės, sausų baravykų giraičių, nesibaigiančių viržynų laukymių ir žilų tuopų vėjyje, skendinčių skaidriame vidurdienio žėrėjime. Ir šitai buvo bene baisiausi minčių žybsniai.
Nuo tada Lida niekada nebesimaudė žiemą.
Ko gero, vienintelio upės ledo ji ir bijojo.
* * *
Feliksas buvo komisuotas aštuoniasdešimt devintaisiais. Po sužeidimo, stiprios kontūzijos ir nelaisvės Maskvos vadovybė rimtai juo suabejojo. Pagal įstatymą, laukdamas pensijos, turėjo kur nors įsidarbinti. Keli įtakingi srities komiteto bičiuliai surado jam kroviko darbą makaronų fabrike. Iš pradžių, kol nesusigaudė aplinkoje, Feliksas išsižiojęs šlaistėsi po fabriką, veik nesuprasdamas ir niekuo nepasitikėdamas. Kontūzijos pasekmės ilgai nesitraukė. Jam buvo leista nedirbti, todėl jis klaidžiojo tarp cechų, valandų valandomis rūkė sėdėdamas po kiauru šiferio stogeliu ir stebėdamas netrikdomą fabriko gyvenimo tėkmę. Kažin kodėl pataisė gėlyno stačiatvorę, išnaikino širšių lizdą palei lauko tualetą, ant Gegužės pirmosios plakato linksmam meškiukui kreida pripiešė tikrovišką penį.
Bet netrukus vis dėlto susiorientavo. Prisidėjo prie Afganistano kampanijos veteranų grupės (nors tarp jų buvo ir nusikalstamo pasaulio figūrų). Ši į teritoriją įvarydavo sunkvežimį juodais valstybiniais numeriais, o fabriko darbininkai, kuriems nebuvo leista nedirbti, pakraudavo tą sunkvežimį maisto produktų: konjako, kondensuoto pieno, sviesto, miltų maišų ir miltinės produkcijos, saldainių dėžučių ir tortų. Tada sunkvežimis
netrukdomas išvažiuodavo pro patikros punktą, pasukdavo rytinių Lenkijos pakraščių link ir išsikraudavo dešiniajame Vakarų Bugo krante. Dalį pinigų pasiimdavo srities komiteto įtakingieji, dalis atitekdavo fabriko direktoriui, o likusius pasidalydavo ir pragerdavo. Tuo pat metu Feliksas rinko mokesčius centriniame turguje. Ten prekiaudavo perpardavėjai, išvakarėse užsipirkdavę maisto atsargų iš ūkininkų. Mokestis buvo nežymus, bet turgus didelis. Kartais imdavo prekėmis. Iš žilo azerbaidžaniečio su nupjauta ausimi – saldžiųjų paprikų ir pomidorų. Storašiknė Ada specializavosi mėsos sektoriuje. Vienas paslaugus senis atnešdavo kiaušinių ir varškės tiesiai į Felikso butą.
Namas, kuriame jis gyveno, kitados iškilo priešais turgų. Tai buvo naujas aštuoniasdešimt šeštaisiais statytas mūrinis pastatas su dideliais šviesiais kambariais ir įstiklintais balkonais. Beveik visi kaimynai – keturiasdešimtosios armijos karininkai su šeimomis. Feliksas gavo trijų kambarių butą ketvirtame aukšte. Jo žmona Tania su dukra atsikraustė Feliksui dar tarnaujant Afganistane. Kaip ir tūkstančiai bendražygių, jis aprūpino butą japoniška technika, kurią iš Pakistano gabeno mulų ir kupranugarių karavanai, o svetainėje paklojo iš Bagrami turgaus rekvizuotą kilimą su aštuonkampe žvaigžde, ant kurio atsistojęs prasmegdavai iki pat kulkšnių. Tiesa, baldai rumuniški, bet mediniai, buko – specialus užsakymas iš Baja Marės fabriko. Buto dekoravimu rūpinosi žmona. Iš pradžių Feliksui nerūpėjo nei butas, nei buitinė technika, nerūpėjo net kilimas, nors jį rinkosi ilgai ir atkakliai: klausinėjo pardavėjo smulkmenų, derėjosi dėl kiekvieno afganio, o kai išsiderėjo priimtiną sumą, pasiėmė nemokamai. Grįžęs liko toks pat abejingas. Pripratęs prie asketiško gyvenimo, buto patogumais domėjosi mažiausiai. Vėliau atsitokėjęs apsižiūrėjo, bet buvo per vėlu ką nors keisti.
– Sakyk atvirai, – kartą paklausė žmonos, – tavo giminėje buvo čigonų?
Žmona neatsakė, galiausiai ką ji galėjo pasakyti? Kas ten žino, kas jo galvoje dedas. Jam grįžus, toje galvoje galėjo lindėti kas tik nori.
– Tik čigonai šitaip butus įsirengia. Ir tu pati – kaip čigonė. Auksas ir oda. Nuo galvos ligi kojų apsikrovusi auksu. Ant rankų, ausyse, burnoje – viskas iš aukso. Ir iš odos. Tu atsiduodi ožiu.
Dar prieš jam grįžtant, jų santykiai byrėjo kaip šilkmedis liepą, o dabar jau ir raškyti nebėra ko. Tania bijojo Felikso ir jo nesuprato, nors ką ten suprasti, kai bijai. Tiesa, rankos prieš ją nekėlė, bet ji, atsibudusi vidury nakties, baugščiai žvelgdavo į vyrą ir jai atrodė, kad šalia guli koks ligotas šuo: sunkiai dūsuoja, šnopuoja, kosėja, dejuoja. Tas jo sunkus ir bejėgiškas dejavimas ją erzino labiausiai. Ir, aišku, gąsdino. Ką ji galėjo padaryti? Sykį nusprendė paglostyti jam galvą. Feliksas sugriebė jos ranką ir, smarkiai suspaudęs, vos nesulaužė.
Feliksas Tanios nemylėjo, o ir mylėti nenorėjo. Jis akivaizdžiai nebuvo nusiteikęs mylėti: dvidešimt penkeri metai praleisti tarnyboje, iš jų aštuoneri – kare. Apie kokią meilę čia galima kalbėti? Atprato nuo jos. Atprato nuo civilių apskritai, o ši dar ir nuolatos siutina. Nežinojo, kur dingti nuo jos ūmios aistros priepuolių, kai imdavo bučiuoti jam veidą sausomis suskirdusiomis lūpomis, suirzdavo nuo jos ryškiai mėlynų akių vokų, vulgaraus užkimimo, įpročio kalbėti citatomis iš filmų, kurių jis niekada nematė. Ir visi tie virtuviniai pokalbiai apie mokyklą, naują sofą, pinigus. Visą laiką apie pinigus, tarsi nebūtų apie ką daugiau kalbėti. Net jei pradedi šnekėtis apie ką nors kita, galiausiai viskas baigiasi pinigais. Jis troško išsipasakoti, išsiverkti, išlieti patirtus išgyvenimus, atiduoti viską kaip tarnybinį ginklą, pasirašyti ir pamiršti kaip blogai išmoktą pamoką. O ji norėjo naujos pliušo sofos ir įėjimo arkos į virtuvę su piliastru ir archivoltu, kaip pas generolą Krasnopyskį. Liko tik išsiskirstyti į skirtingus kambarius, tai jie ir padarė.
Feliksas buvo toli gražu nesusijęs su vandeniu ir visiškai jam abejingas, bet savo buveinę, mažiausią iš trijų, vadino Kajute. Žmonos kambarį – Muziejumi, o dukters – Urvu. Į Muziejų, kurį žmona čigonišku stiliumi vadino Sale, neužsukdavo. Neužeidavo ir į Urvą. Iš tikrųjų jiedu su dukra buvo svetimi žmonės. Nesuvokdama savo emocijų, ji taip pat ėmė jo bijoti. O jis nežinojo, kaip su ja elgtis. Kaip elgiamasi su paaugliais? Kaip apskritai elgiamasi su vaikais?
Kajutę tankiai nukabino žemėlapiais ir laikraščių iškarpomis. Šitaip darydavo tarnybos metu: tai padėdavo jam jaustis ramiau. Ant grindų buvo patiestas senas, nudrengtas, iš motinos paimtas neaiškios spalvos patiesalas. Litrinis stiklainis tarnavo kaip lubų šviestuvo gaubtas.
Feliksas svarstė po tėvo mirties persikelti pas motiną ir padėti prižiūrėti brolį Jurką. Anas gėrė, nors ir nemokėjo. Kiek kartų Feliksas traukė jį iš mentūros? O kiek kartų ieškojo ligoninėse? Tai išgirdęs, Jurka ėmė rėkti, esą jam cerberį norima priskirti. Ir dar kokį? Kontūzytą?
Taigi Feliksas tiesiog slampinėdavo po miestą. Kartais turguje, kartais fabrike. Pasikalbėdavo su vienu, išlenkdavo su kitu – šit diena ir prabėgdavo. Vėlai vakare, kai nebeturėdavo kur dėtis, grįždavo namo, nelyg lokys įslinkdavo savo Kajutėn, pasėdėdavo kurį laiką fotelyje, dėbsodamas į dygią tamsą už lango arba į lubas. Sėdėdamas fotelyje ir gerdamas, tyliai kūkčiodavo, o kai akyse aptemdavo ir per odą perbėgdavo nejaukus prisiminimų srautas, griūdavo į lovą ir, dejuodamas bei kosėdamas, atsimiegodavo. O tada vėl išaušdavo nauja diena. Visai kaip ankstesnioji. Tuščia ir negyva, tarsi kišlakas po valymo.
Vieną rugpjūčio dieną klajojo centrinėmis gatvėmis. Tvyrojo klampus karštis, tad visi, kas tik galėjo, išsivažinėjo po vasarnamius ir pajūrio kurortus. Ryte Feliksas skambino draugams, bet niekas neatsiliepė. Prisiminęs, kad turi sutvarkyti kažkokius dokumentus, nuėjo į Veteranų sąjungą, ilgai ginčijosi su sekretoriumi, sulaužė kontoros kėdės koją ir išėjo nieko nepešęs. Užsuko į „Žuvėdrą“, užsisakė konjako ir sumuštinių. Nuo konjako mažumą apkvaito, nusprendė prasiblaškyti. Nusigavo iki Kirovo gatvės, o ten ir fabrikas šalia. Gal bent su vyrais pasišnekėti? Nors su jais nuobodu – juos traukia tik politika. Arba žvejyba: plakiai, lydekos, blizgės, jaukas. Kurį laiką pavaikščiojo gamyklos teritorija, dirstelėdamas į ūžiančius cechus. Užsuko ir į makaronų, tiesa, ten vien bobos, visos vienodos: baltais nuskalbtais chalatais, kūningos, su chemija ant galvos, balsingos. Ir iš tikrųjų – rėksnės. Bet rėkia kažkaip pabrėžtinai, isteriškai, stūgaudamos. Apsupo vieną saviškių ir kliegia. Bus peštynės? Neatrodo, kad ketintų. Bet juk triukšmauja. O ta vienintelė, kuri nerėkia, panaši į jauną energingą buldogą, išsivadavo iš apsupties ir nulėkė palei konvejerį, tolyn nuo minios, į pravirų durų šviesą. Feliksui pasidarė smalsu, atidžiau įsižiūrėjo ir staiga pastebėjo kraują, daug kraujo. Kraujas, skystas ir šviesus tarsi vyšnių sultys, tekėjo per kumštį, pakeltą ties krūtine, sruvo per dilbį ir lašėjo nuo alkūnės.
<...>
