Drąsa būti, nepaisant nieko

Kristina Bačiulienė

Aišku, kad ne vien tai, bet ir emocinė atmintis. Pasiremdami Michailo Bachtino požiūriu į santykį tarp autoriaus ir herojaus, teigsime, kad pagrindinio herojaus ir autoriaus nederėtų tapatinti, nors ir kaip norėtųsi. Estetinėje būtyje reflektuojama istorinė praeitis iš laiko perspektyvos, tačiau tikrasis gyvenimas kontempliuojamas per „apsišaukėlį antrininką“[i]. Kurdamas autorius įformina sumanytą ir matomą kūrybos objektą, „išgyvena savo objektą ir save objekte“[ii], patį kūrybos procesą, bet paties išgyvenimo nemato. Jam svarbu tik pats herojų, įvykių, psichologijos ir laikmečio dvasios perteikimo įtikinamumas, bet ne chronologinis tikslumas ar memuarai. Kita vertus, anot Jacques‘o Lacano, egzistencijos skausmą kūrėjui norisi ištirpinti, nes „viskas kančios pertekliuje linksta link panaikinimo šio neišnaikinamo gyvenimo troškimo fakto <...> Galiausiai egzistencijoje nėra nieko, išskyrus egzistencijos skausmą <...> Lacano atveju – kūryba gali tapti egzistencinio skausmo išraiška.“[iii] Menininkas kuria gyvenimui alternatyvų pasaulį, „neimituoja gyvenimo, bet bando surasti gyvenimo ekvivalentą.“[iv] Taigi literatūra yra gyvenimo fikcija, anot Friedricho Nietzsche‘s, tik interpretacijos ir interpretacijų interpretacijos, tik kaukė ir tos kaukės kaukė, tik fenomenalistinis pasaulio pažinimas[v], kurio esmė – įsisąmonintas pasaulis, o jis „tik paviršius, ženklų apibendrinimas, supaprastintas pasaulis“[vi]. Kūrėjas į savo kūrinį sudeda tai, kas jį viduje degina labiausiai, pasitelkdamas savo išmonę, kalbos raišką, kalbėjimo būdą. Manytume, jog visus tris autorius (per)rašyti atsiminimus pakurstė užslėptas troškimas egzistencines patirtis iš naujo išgyventi, pervertinti ir jas „užmiršti“.

Visų trijų kūrinių veikėjai yra patyrę skausmą, juos kankinęs egzistencinis nerimas, vienaip ar kitaip kovoję už savo būvį. „Manuscriptum discipuli, arba studentiška 1990–1991 metų kronikos“ pagrindinis veikėjas Šizoradikalas dienoraštyje brūkšteli: „Gyvenimas yra žiaurus.“ (p. 11). Verteris savo draugui rašo: „Žmonės daug mažiau kentėtų, jeigu savo vaizduotės galia – dievai žino, kodėl jie tokie, – negrįžtų nuolat prie buvusių blogybių ir verčiau stengtųsi gyventi abejinga dabartimi.“ (p. 9). Jo gyvenimą apkartina ir jį patį pražudo neišsipildžiusi svajonė suartėti su mylimąja Lota, ją užvaldyti ir turėti. Šis veikėjas samazochistiškai kankinasi ir kankina mylimąją. Dostojevskio veikėjų nihilizmas, skepticizmas ir sarkazmas atsiradęs ne vien dėl tragiškų patirčių ir padarytų žiaurių nusikaltimų, bet ir dėl prievartos gyventi kartu katorgoje: „Paskui aš supratau, kad be laisvės atėmimo, be priverstinio darbo, katorgos gyvenime yra dar viena kankynė, ar tik ne aršesnė už visas kitas. Tai – priverstinis gyvenimas kartu.“ (p. 31). Laisvės supančiojimas jiems sukelia skaismą: „Pančiai – vien tik žmogaus išniekinimas, gėda ir sunkenybė, fizinė ir moralinė.“ (p. 226). „Užrašų iš mirusiųjų namų“ veikėjus jungia bendra nekvestionuojama nuostata – jie nekalti: „per keletą metų nemačiau tų žmonių tarpe nė mažiausio atgailos ženklo, nė trupučio slogių godų dėl savo nusikaltimo ir kad daugumas jų širdyje laiko save visiškai teisiais. <...> Kita vertus, kas gali pasakyti, kad ištyrė tų pražuvusių širdžių gelmes ir išskaitė jose godas, slepiamas nuo viso pasaulio?“[vii] Katorgos nusikaltėliai svajoja apie laisvę, o bausmė nepataiso nusikaltėlio, bet „ugdo tiktai pagiežą, draudžiamųjų smagumų troškulį ir baisų lengvapėdiškumą.“[viii] Šizoradikalas ir Verteris irgi „atlieka bausmę“, bausdami ir kankindami save ir kitus, savaip protestuodami susidariusiose situacijose.
T. Žvirinskio romaną skaitytojas gali interpretuoti įvariais rakursais, priklausomai nuo to, ką jame pamatė, išgirdo ir suvokė. Mat viena iš literatūros funkcijų yra sukelti estetinį pasigėrėjimą arba pasibjaurėjimą. Bet neabejotina, jog „Manuscriptum discipuli, arba studentiška 1990–1991 metų kronika“ – vientisas, talentingai parašytas kūrinys, turintis istorinę ir literatūrinę vertę. Įdėmus skaitytojas, pasinėręs į protagonisto vidinį pasaulį, gali atsidurti „ant kušetės“ psichoterapijos seansui. Dabar romanas gyvena savarankišką gyvenimą, ir gana aktyvų, visuomenėje sukėlęs susidomėjimą, netgi tam tikrą nuostabą ar šoką. Kaip jis siejasi su Goethe‘s ir Dostojevskio minėtais skirtingų epochų kūriniais?

Bene pagrindinė sąsaja – prisipažinimas, jog romanai parašyti tikrų įvykių pagrindu. Pratarmėje T. Žvirinskio alter ego Fadėjus Tyrišas intriguodamas informuoja, kad viešina „kažkokio“ studento farmacininko dienoraštį apie 1990–1991 metų laikotarpį, kuriame yra svarbus įrašas – bytnikų šūkis „Sex, Drugs and Corvalol!“: „įsigytos kaimo sodybos palėpėje <...> Besitvarkydamas užtikau storą sąsiuvinį rudais viršeliais, ant kurių mėlynu šratinuku buvo užrašyta FIZIOLOGIJA.“ „Jaunojo Verterio kančios“ prasideda analogiška įžanga: „Ką tik galėjau, viską kruopščiai surinkau apie vargšą Verterį, pateikiu čia jo istoriją ir žinau, kad būsite man už ją dėkingi.“ (p. 5). Dostojevskio romano įžanginis pasakotojas pristato protagonisto Aleksandro Petrovičiaus Goriančikovo dienoraštinius užrašus apie dešimtį katorgos metų, pridurdamas: „Pavyzdžio dėlei parinkau pradžiai porą trejetą skyrių; tegu sprendžia publika...“ (p. 10). Taigi visus tris protagonistus sieja, pirma, atsiribojimas nuo pasakojamos istorijos, antra, viešina tikrus, realius įvykius, kuriuose dalyvavo, bet nė vienas iš jų neprisipažįsta, trečia, turi tikslą suintriguoti ir pritraukti skaitytojo dėmesį, ketvirta, mano, jog dienoraščių turiniai yra vertingi, penkta, stengiasi būti nešališki, objektyvūs žinios nešėjai. Turint omenyje, kad kūriniai parašyti skirtingais laikmečiais – XVIII, XIX ir XXI amžiais, ir skirtingų autorių, pasakojimo būdai ir istorijos skiriasi, bet jų kontekstuose slypi panaši problematika, temos ir motyvai.

Polifoniniame Dostojevskio romane dominuoja katorgos ir Rusijos kalėjimų žiaurumai, laisvės troškulys, žmogaus orumo, žmogiškumo / žvėriškumo problema, nusikaltimo, bausmės ir atgailos, teisumo / nekaltumo prezumpcija. Psichologiniuose veikėjų portretuose siekiama įžvelgti slepiamą vidinį pasaulį, pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, suvokti tarpusavio kalinių santykius, kastas ir hierarchiją. Akcentuojamas jų siekis išgyventi ir begalinė viltis sulaukti gyvenimo laisvėje. T. Žvirinskio romane protagonisto portretas taip pat psichologinis. Šizoradikalas buvo ne kartą gavęs žmogaus numenkinimo ir paniekinimo pamokų armijoje, kur kareivis – tik statistinis vienetas. Jis džiaugiasi išnešęs sveiką kailį iš raudonojo kalėjimo, tariamos „Vyriškumo mokyklos“, kuri paliko gilius randus jo jautrioje sieloje. Tuo labiau, kad Žvirinskio protagonistas – menininkas iš prigimties. Polinkį į kūrybą veikėjas nedemonstruoja, bet subtiliai atskleidžia: „Yra gerų žinių: mano studentiško pogrindinio laikraštuko „Smegenų porno“ leidyba atpigs dvigubai.“ (p. 15); tam tikrą laiką transliuoja radijo laidą ir klausytoją šokiruoja avangardinėmis temomis. Šizoradikalo psichologinis portretas gilus ir daugiasluoksnis. Jautrumą, sentimentalumą, giluminius potyrius ir jausmus kruopščiai saugo, savo būsenas išreiškia juodu humoru, keiksmažodžiais. Dvidešimtmečio būsimojo farmacininko keiksmai – emocinė iškrova, skydas nuo smalsių žvilgsnių, vienišystės ir egzistencinio skausmo uždanga. Keiksmažodžiais tekstas ir šokiruoja, tačiau ilgainiui jų lyg ir nebepastebi, nes jie lyg ir natūraliai įsilieja į norminę leksiką. Dostojevskio veikėjų keiksmai iš pasąmonės išnirdavo miegant, katorgos slengu, kuriame dažnas žodis būdavo „peilis“, „kirvis“ reikšdavo savo jausmus ir mintis. Verteris skausmą ir potyrius išsakydavo sentimentaliai, kartais truputį sarkastiškai, verksmingai, laikėsi aukštuomenės bendravimo stiliaus.

Romanų veikėjai troško laisvės, tačiau tokios, kokios tikėjosi, nepavyko pasiekti. Šizoradikalas, išėjęs iš kariuomenės patenka į „socialinį kalėjimą“, chaosą, kai tuo metu Vilniuje siautėja Dekanidzės „brigada“, Kaune tvarkosi Henytės „daktarai“, „Vilniuje siautėja „Jedinstvo“ pakalikai.“ (p. 39). o Lietuva siekia nepriklausomybės: „Pasigauti atsitiktinę kulką šiais laikais daug proto nereikia. „No future!“ – rėkė britų pankai prieš penkiolika–dvidešimt metų. Ir štai, prašom, – jų riksmo aidas atsirito iki mūsų.“ (p. 18). Protagonistas nėra politinis veikėjas, iniciatorius, bet dalyvis. Neapkęsdamas Sovietų Sąjungos ir homo sovieticus, stebi istorinius įvykius, juos vertina, ribinėse situacijose susivienija ir veikia kartu su visuomene, pasiryžęs kovoti už tiesą ir laisvę. „Visur tvyro nebylus klausimas: kada mes pagaliau ištrūksime iš tautų kalėjimo? Och, tas svaiginantis žodis „laisvė“...“ (p. 10). Dostojevskio romane vienas tremtinys laisvalaikiu skaičiuodavo aptvaro stulpus, kurių buvo apie pusantro tūkstančio ir kiekvienas jų reiškė dieną; „iš likusių neskaičiuotų stulpų kiekio galėjo vaizdžiai matyti, kiek dienų dar jam reikės išbūti kalėjime, kol baigsis katorgos laikas.“ (p. 12). Verteris irgi nelaisvas: trūksta valios, o gal ir noro, palikti Lotą ir pradėti naują gyvenimą. Jis sukasi užburtame katorginiame rate savo noru. Protagonistai panirę į save, save mato per kitus, mato save kitą, bet kas jie iš tikrųjų yra?

„Tapk tuo, kas esi“ teigė F. Nietzsche, perfrazuodamas graikų poeto Pindaro posakį „Privalai tapti tuo, kas esi.“[ix] Dievindamas laisvę ir nepriklausomybę Nietzsche renkasi kelionių ir vidinių klajonių kelią. Žvirinskio protagonistas klajoja tarp Kauno ir Vilniaus, kur jaučia pareigą „pasivaidenti tėvams“ (p. 9) bei pasipildyti atsargas, nors pats įvairiais versliukais bando tapti savarankišku ir užsidirbti pinigų pragyvenimui. Slabotkėje priverstas susigyventi su choziainu. Blaškosi tarp Slabotkės ir bendrabučio. Turi nedidelę draugiją ir Mylimukę Sonatą, bet išgyvena atskirtį nuo kursiokų, kurie netarnavę armijoje ir nėra paragavę jos skonio. Širdžiai artimesnis tebetarnaujantis draugas Domas, kurio žinių Šizoradikalas ilgisi, rūpinasi jo būsena ir savijauta bei laukia, kol jis ištrūks iš to kalėjimo, ir sulaukia. Verteris, be Lotos ir Alberto, turi visokių pažįstamų, bet pasiskundžia: „draugijos dar neradau“ (p. 12). Aleksandras Petrovičius Goriančikovas turi veikiau patarnautojų, pataikautojų, bet ne ištikimų draugų kompaniją. Vienišystė juos įkalina labirinte. Šizoradikalas neretai destruktyvus ir nuolat klajojantis vidiniame pasaulyje: „Žodžiu, jausmai dvejopi: norisi reikšmingų permainų ir tvyro netikrumas dėl ateities. Ko gero, jaučiuosi kaip laukinis žvėris, didesnę gyvenimo dalį pralaikytas zoologijos sode. Kai atsiveria narvas, joks žvėris neskuba ištrūkti į laisvę.“ (p. 22). Kaip tapti pačiu savimi, jei nežinai, kas esi ir ko nori, o epocha sudėtinga, gyvenimo sąlygos – taip pat? Būsimasis medikas iš pradžių abejoja savo studijų krypties pasirinkimu ir nelabai tesidomi mokslu. Ilgainiui farmacijos mokslai jį įtraukia ir tada pasijutęs stipresniu ima kopti į kalną. „Klaiki žmogaus būtis ir vis dar be prasmės: net juokdarys nulemti jo likimą gali. / Aš žmones mokysiu suvokti būties prasmę: o ta prasmė – tai antžmogis, tai žaibas juodo debesies, kuris žmogum vadinasi.“[x]

Šizoradikalas įsitraukia į bytnikų judėjimą: „Sex, drugs and Corvalol!“ Šėlsmas, žaismas, laisvo gyvenimo imitacija – taip stengiasi palengvinti gyvenimo kryžiaus naštą: „Kada durnavoti, jei ne jaunystėje? (p. 49) Kartu su draugais pliekia kortomis, baliavoja bendrabutyje iki vėlumos, pernakvoja pas Rimą, nusitašo kapitaliai, dulkinasi, su Sonata „geria liepžiedžių arbatą“, iš motinos nušvilpia „Relanium“ užsimiršimui – tikras maištininkas, o gyvenimas destruktyvus. Kas yra prasmingas gyvenimas, „Bet ar išties gyvenam? Manau, daug kas priklauso nuo požiūrio.“ (p. 33) – svarsto Šizoradikalas. Nesilaiko Bažnyčios įsakymo „Sekmą dieną švęsk!“ <...> kaip kad derėtų tikram Rymo katalikui. Mano tikėjimas gerokai susvyravo armijoje. Po ten patirtų nesąmonių ir absurdo buvo sunku patikėti, kad viską valdo absoliutus protas. Veikiau atvirkščiai...“ (p. 17). Pasak Nietzsche‘s, gyveno kupranugario gyvenimą, nešė naštą į dykumą, bet ten jis pavirsta liūtu sakydamas „aš noriu“ ir atranda galios susikurti laisvę savo gyvenimo kūrybai. Bet to neužtenka. Laisvė – sąlyginė, iliuzija, supranta Šizoradikalas. Liūtas pavirsta vaiku: „Mat vaikas – nekaltybė, užmiršimas, pradžia nauja, tai žaismas, ratas, riedantis savaime, tai judesys pirmasis, tai šventas pritarimas[xi] Dostojevskio veikėjai žiaurumais, juodu humoru, susikurtais pasilinksminimais, svaiginimusi bando nusimesti naštą, nori tapti vaikais, bet tai tik viltis ir tikimybė. Verteris – sentimentalus romantikas ir tuo pačiu kankinys. Jis taip ir lieka „kupranugariu“, naštą nusimesdamas mirtimi iš nevilties, keršto ir trokšdamas užmaršties / amžino atminimo. Šizoradikalas romano pabaigoje virsta vaiku, nes į lentynas susidėlioja prioritetus. Bet tai tik pradžia. Dostojevskio protagonistas atgauna laisvę. O kas toliau? Kaip dažnai kartojasi istoriniai, dvasiniai lūžiai?

„Manuscriptum discipuli“ tekstas atkartoja „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio kūrybos principus, temas ir filosofiją. „Jaunojo Verterio kančios“ gimė Goethe‘i dalyvaujant „Audros ir veržimosi“ sąjūdyje. Literatūrinio sąjūdžio pavadinimas perimtas iš Friedricho Maksimiliano von Klingerio pjesės „Audra ir veržimasis“.[xii] Sąjūdininkai vaizdavo maištingus herojus ir žymius istorinius įvykius, kotiravo kaltės ir neištikimybės temas, domėjosi panteistine filosofija. Epistoliniame romane „Jaunojo Verterio kančios“ pagrindinė siužeto linija driekiasi apie nelaimingą meilę. „Tai sentimentalizmo kūrinys, jame parodoma, kaip jausmingas, meniškos prigimties herojus gilinasi į save, būdinga artimas ryšys su gamta; herojų pražudo nelaiminga meilė ir nesugebėjimas rasti vietos visuomenėje, kurioje ryšku biurgerių ir aristokratų konfliktas.“[xiii] Verteris nusižudo, ko gero, taip siekdamas įskaudinti, užkrauti kaltės naštą Lotai ir Albertui. Žvirinskio romane herojus nužudo savyje homo sovieticus ir patį save – tą kitą, kuris buvo įsišėlęs bytnikas. Bet iki tol, patyręs Mylimukės neištikimybę, žudosi lėtai, tuo pačiu kankina ir ją pačią ignoravimu, suartėjimu / nutolimu; užmezga abejotiną romaną su Elena, lankosi pas natašas. Nelaimingos / laimingos meilės linijoje protarpiais atsidengia Šizoradikalo Ego, nuo viešumos saugojamas vidinis skausmas. Kaip ir audrininkų, kūrinyje kritikuojama visuomenė, santvarka, būtis, santykiai su pasauliu, savimi ir kitais: „medikai yra cinikai. Jei pradėsi dėl visko nervintis – ligoniui nepagelbėsi.“ (p. 11); „Na, būsimieji Lietuvos vaistinių šviesuliai, pasakykite, kodėl stojote į farmaciją?“ – ėmiau klausti sugėrovų.“ (p. 64). Studentai – dinastijų palikuonys. Dostojevskio herojai leipsta juokais pasakodamiesi apie pačias nežmoniškiausias žmogžudystes, aukščiausia dorybė – niekuo nesistebėti, svaiginasi alkoholiu, lošia kortomis, vagia vieni iš kitų, perka, perparduoda ir priima tai kaip natūralų privestinio gyvenimo būdą; aukština savo asmenybę, žudo save ir kitus, bet savęs nelaiko bepročiais. Šizoradikalas priima pravardę, nes ji leidžia tūnoti oloje, iš kurios stebi pasaulį. Save laiko „tam tikru bepročiu. Gana reto plauko bepročiu, nes pats sau konstatuoju beprotystę.“ (p. 9). Patyręs išdavystę protagonistas keičia vieną moterį po kitos, tačiau joms lieka šaltas, abejingas, kartais net ciniškas, kol galų gale nusprendžia: „Vis dėlto seksas be meilės – ne man... Lyg ir pasibarškinau, o pasitenkinimo jokio nepajutau. Tik malonų nuovargį. Gamtos mįslė.“ (p. 93). Priešingai nei Verteris, romano pabaigoje Šizoradikalas susitaiko su savo Mylimuke, supratęs, kad, ko gero, ją tikrai myli, tuo labiau, kad ir ji jo nesišalino: „Sekmadienio rytą pabudom apsikabinę. Pro langą švietė ryški žiemos saulė. Jos apšviesta Sonata atrodė fantastiškai. Tądien galutinai supratau, kad ji yra skirta man. Tik neaišku, ar aš skirtas jai...“ (p. 191). Prisižada nebekartoti klaidų. Taigi įvyko moralinis, psichologinis, dvasinis perversmas, atskaitos taškas. Dostojevskio psichologiniame romane nemažai nelaimingos meilės pavyzdžių, vyrai žudo moteris už neištikimybę, už nepatenkintą aistrą, pagauti begalinio pykčio ir keršto, sužvėrėję.

Su Dostojevskiu Žvirinskio romaną dar sietų pasiligojusio žmogaus skausmas. Šizoradikalas peršalęs gydosi vienas, jam išberia odą, galbūt nuo nervų, svarso jis, įsiskauda galva. Netikėčiausia – ima myžti krauju. Atsipūčia, kai daktaras pasako, kad triperiu neserga, bet nenusiramina. Nerimas nuveda pas onkologą. Vėžys. Šizoradikalą užvaldo baimė, dažnai sukasi mintys apie mirties ir gyvenimo dualizmą, bet su liga nekovoja. Veikiau stebi: kas – ką? Vėžys įsigali: dažnėja naktinis prakaitavimas, senka jėgos, sperma kruvina, šlapimas kruvinas, krenta svoris, užeina alkio priepuoliai, nepakeliama skausmų gėla. Jis įsikibęs į bytnikų šūkį: „Gyvenk greitai – mirk jaunas.“ Tvyro mirties nuojauta – realios mirties. Homo sovieticus buvo numarintas kiek anksčiau, galbūt prieš pat įsitraukiant į bytnikų judėjimą, nes pastarasis buvo antisovietinis. Dostojevskio protagonistas, atsidūręs ligoninėje, sako: „O artimo meilė, švelnumas žmogui, broliška užuojauta ligoniui kitąsyk reikalingesnė negu visi vaistai” (p. 231). Ar turėjo kam nuoširdžiai pasiguosti ir sulaukti artimo pagalbos Žvirinskio protagonistas? Vargu. Verterio liga dvejopa: mazochizmas ir sadomazochizmas, pastarasis tam tikrą laiką suteikė jėgų gyventi.

Tragiškai baigėsi tik Verterio gyvenimas. Jis pasirinko mirtį, ir ta mirtis demonstratyvi, virsmo metą – 12 valandą. Dostojevskio protagonistas išleidžiamas iš katorgos aptvaro į laisvę. Koks bus jo tolimesnis gyvenimas po patirtų traumų? Žvirinskio romanas lyg ir be pabaigos. Skaitytojui suteikiama laisvė fantazuoti ar net tikėtis antrosios romano dalies. Tai tik pasakojimai: „tikrovės įspūdis visada stipresnis negu pasakojimo.“ (p. 42), konstatuojama „Užrašuose iš mirusiųjų namų“; „...taip, gajus yra žmogus! Žmogus – prie visa ko priprantanti būtybė, ir čia, manau, yra pats geriausias jo nusakymas.“ (p. 14).

Kelias į save klaidus, miglotas, bet apčiuopiamas. Intuityviai. Širdimi. Būti savimi reikia mokytis visą gyvenimą. Tai tapsmas. Egzistencija – nesibaigianti skausminga laimės paieška. „Cogito ergo sum“ – „Mąstau, vadinasi esu“. Bet ar viską apsprendžia protas? Kas yra protas ir protingas žmogus? Emocija priverčia veikti greičiau nei šaltas racionalumas. Visų romanų herojai emocionalūs, ne visi pasižymi išmintimi, kaip kad Nietzsche‘s gyvatė, bet visi yra ereliai – orūs ir išdidūs. Verteris filosofuoja: „Aš gerai žinau, kad mes nesam ir negalim būti lygūs; bet esu tos nuomonės, kad tas, kuris norėdamas išsaugoti savo orumą, šalinasi vadinamosios minios, taip pat vertas paniekos, kaip ir bailys, kuris bijodamas pralaimėti slepiasi nuo priešo.“ (p. 11). Kūriniuose drąsa gyventi koreliuoja su drąsa / baime mirti fiziškai ir dvasiškai. „Drąsa būti yra etinis veiksmas, kuriuo žmogus patvirtina esminį savo paties buvimą, nepaisant jam prieštaraujančių egzistencijos pusių.“[xiv] „Tai esminės prigimties teigimas, savo vidinio tikslo, arba entelechijo, teigimas, bet toks, kuriam būdinga ypatybė „nepaisant nieko“.[xv] Šizoradikalas ieško gyvenimo ir mirties santykio: „Gyvenimas ir mirtis yra antipodai. Jos neigia viena kitą, būdamos tobuliausiomis pasityčiojimo formomis. Tai įaugę į kraują, tapę įprastu dalyku, bet prieš numirdamas žmogus pasijunta baisiausiai apmulkintas.“ (p. 34). Transcendencija mistiška, ji kelia nerimą. Tai nežinomybė, kad ir ką teigtų bet kokia religija. Egzistencija kelia nerimą dėl ateities. Pasirinkimo galimybės būtyje yra plačios ir neretai uždengtos majos šydu. Savyje užauginti antžmogį – didelis iššūkis.

Apibendrinimui apie šių kūrinių meninę vertę, manytume, tiktų filosofo Andriaus Konickio ištara: „Drįsčiau net teigti, kad visi didieji darbai padaromi iš meilės. Tiesa, neretai žmonėms pavyksta nuveikti reikšmingų darbų iš pareigos – šitaip tampama didvyriais arba šventaisiais, taigi iš esmės kankiniais. Tikras kūrėjo įkvėpimo ir energijos šaltinis yra meilė.“[xvi]
Trumpesnė recenzijos versija publikuota „Metų“ žurnale, 2021 m. Nr. 7: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=16050&fbclid=IwAR32gF37Ietgq5Ismr-G3q7EExEtNHJf-uG1vYzDtcm_NsaTNZhqxdyK0sw


[i] Bachtin, Michail. Autorius ir herojus: estetikos darbai. Vilnius: „Aidai“, 2002, p. 29.
[ii] Ten pat, p. 114.
[iii] Dean, Eglė. Psichoanalizė, skausmas ir kūryba. In: PMDF_MAžeikis_4.10.1_Castoriadžio.pdf – Adobe Acrobat Reader DC (32-bit), p. 410.
[iv] Ten pat, p. 413.
[v] Mickevičius, Arūnas. Ką norėjo pasakyti Friedricho Nietzsche‘s Zaratustra? In: Friedrich Nietzsche. Štai taip Zaratustra kalbėjo. Vilnius: Alma littera, 2002, p. 12.
[vi] Ten pat, p. 12.
[vii] Dostojevskis, Fiodoras. Užrašai iš mirusiųjų namų. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964, p. 21.
[viii] Ten pat, p. 21.
[ix] Nietzsche, Friedrich Wilhelm. Esse homo: kaip tampama tuo, kas esi. Vilnius: Apostrofa, 2007.
[x] Nietzsche, Friedrich. Štai taip Zaratustra kalbėjo. Vilnius: Alma littera, 2002, p. 36.
[xi] Ten pat, p. 43.
[xii] Goethe, Johann Wofgang. Iš mano gyvenimo: poezija ir tiesa. Vilnius: „Baltos lankos“, 2013, p. 585.
[xiii] Goethe, Johann Wolfgang. Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt).
[xiv] Tillch, Paul. Drąsa būti. Vilnius: Vaga, 1999, p. 6.
[xv] Ten pat, p. 7.
[xvi] Konickis, Andrius. Iš meilės išminties meilei. Vinius: Naujoji Romuva, 2017, p. 9.