Šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojas Kornelijus Platelis nepraleido pro ausis praeitų metų kritikų pastabų ir it uolus sodininkas ėmėsi ravėti piktžoles. Neabejotinai to visada prireikia visoms atrankoms, o ypač šiuo atveju, kai kvietimas siūlyti savo poeziją buvo pakankamai atviras. Kukliame almanacho pabaigoje spausdinamame sudarytojo žodyje apsibrėžiami tokios atrankos kriterijai. Pasak sudarytojo, čia turėjo nugulti tie eilėraščiai, kurių „santykis su tikrove autentiškas, neapsimestinis, svarbus pačiam autoriui; <...> kurie apskritai siekia tapti eilėraščiais“, o atmesti tie ,„kuriuose laisvai liejasi egzaltuoti jausmai <...> banali gyvenimo tiesa perteikiama nuvalkiotomis poetinėmis klišemis“ (p. 380) ir panašiai. Tokie universalūs poezijos kokybės kriterijai yra daugiau nei sveikintini ir turėtų būti pasitelkiami visose panašaus pobūdžio atrankose. Kaip bebūtų, nepasitenkinimo, kurio vargiai ar galima išvengti, pasirodė jau ne tik privačiuose draugų pokalbiuose, bet ir viešojoje erdvėje. Vien ko vertas „Šiaurės Atėnų“ redakciją pasiekęs Ričardo Šileikos ir Dominyko Andriuškevičiaus „Širdingas skundas ir Pilnaplautiška padėka“, kur autoriai lygiai gailisi ir džiaugiasi, kad liko „nesušukuoti pagal visuotinį poezijos etaloną“. Tad ar nebus šių metų „Poezijos pavasario“ sodininkas kartu su piktžolėmis ne tik išrovęs itin naudingomis galinčias būti aguonas, bet ir netyčia palikęs jų vietoje vieną kitą balandą­?

Pradžiai reikia pripažinti, kad vieną pagrindinių šių metų almanachui išsikeltų tikslų įgyvendinti pavyko. Jame aiškiai matomi užsibrėžtos pastangos sukurti kiek įmanoma platesnę panoramą to, kas dabar yra rašoma, ir to, kaip kūryba yra reflektuojama, vaisiai. Eilėraščių, kuriuose vienaip ar kitaip perteikiamas kūrybos procesas, almanache gausu, pradedant trumpais, kiek nueinančios išminties pretenzijos turinčiais ketureiliais: „Šiandien manęs paklausė, / Kaip gimsta eilėraščiai. / Sako – tikriausiai iš pilnatvės? / Ne – atsakiau – iš sielos tuštumos.“ (p. 89), baigiant ilgesniais, parodančiais kūrybos procesą įvairesniuose kontekstuose, atskleidžiančiais įvairesnes patirtis. Lina Buividavičiūtė rašytojo kasdienybę perteikia iš jos kūrybai būdingos moteriškumo perspektyvos: „Vėluoju gaminti vakarienę, rašau šitą tekstą ir svajoju apie / Narkotinį pieną, kuriuo girdyčiau savo šeimą, kad jie / Užmirštų visus priekaištus, skiriejančius mano atžvilgiu“ (p. 50). Ramunės Brundzaitės eilėraštyje rašytojo kasdienybė vaizduojama kartu su jau gerokai primiršto karantino patirtimi: „sakiau, parašysiu tau poemą, / svaičiojom valandom, / dėliodami vienas kitam širdeles / ir bučinukus mesindžery“ (p. 48). Gaila tik, kad almanacho nepasiekė, Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščio žodžiais tariant, daugiau tokių tekstų, „katre su prikolu“, nes tokie „ažkabina visada“ (p. 134). Tenka apgailestauti, kad šioje plačioje eilėraščių apie kūrybą panoramoje nepasirodo kritiškesnis autoironijos žodis arba kritikos strėlės iš šalies (tam tikra išimtimi galima laikyti Antaną A. Jonyną). Tokie eilėraščiai tiktų šiemet nusistatytam almanacho tikslui. Kultūrinėje spaudoje tokių tekstų šiemet tikrai būta. Galbūt jų nebuvo siūlyta arba pasiūlyti neatitiko užsibrėžtų standartų?

Temų laukas, kaip galima tikėtis, neapsiriboja vien kūrybos refleksija. Vykęs sprendimas almanachą pradėti kiek šokiruojančiais Vytauto Abromaičio žodžiais: „Visi mes laukėme karo“ (p. 21). Po jo organiškai įsipaišo šiemet mūsų visų šaknų paieškas atgaivinusios, lauktu, suprantamu ir tapatintis leidžiančiu balsu jaunajai kartai apie asmeninę praeitį „Adeloje“ prabilusios Gretos Ambrazaitės eilėraštis „Dangaus žibintai“ (p. 22), kuris perspėja apie klausimų netekusiųjų antiutopišką baigtį. Karas, panašu, prasismelkė ir į Gintaro Bleizgio poeziją, įnešdamas į poetui būdingus šeimos buities aprašymus šios tragiškos patirties kraują stingdantį šiurpą, tik kyla klausimas, ar vien pasirinkta karo tematika yra pakankamas atsišviežinimas ir kriterijus atrankai. Nebent vis dar laikysime tuos kuriamus peizažus paveikiais, o eilėraščio išvadą – nauja ir jaudinančia: „ir tikriausiai taip pat / nerasi atsakymų / atėjęs po trisdešimt metų / su savo sūnumi“ (p. 43). Į rūsius, neparašiusi eilėraščio, slėptis leidžiasi ir Nijolė Daujotytė (eilėraštis „Neparašiau eilėraščio apie karą“, p. 71). Trumpomis eilutėmis sukuriamas įtikinamas, tikėkimės, dar ilgai mums būsiantis svetimas, karo realybės potyris, kai atsiranda už poezijos rašymą reikšmingesnių poreikių. Kaip bebūtų, eilėraštyje „Eglutė“ – turiu pritarti anksčiau pasisakiusiems kritikams – eilučių skaidymo motyvaciją tikrai sunku suprasti ir toks skaidymas apsunkina skaitymą. Atitolstant nuo karo temos – nemažai dėmesio šiemet poezijoje sulaukė Vilnius. Iš daugelio pavyzdžių paminėtinas Sergejaus Kanovičiaus eilėraštis „Vilniaus pūga“ (p. 128), kurį skaitant ausyse taip ir pasigirsta Pauliaus Širvio eilėraštis „Prie pasakų miesto“ – ta pati sentimentali meilės tema, tas pats miestas, tik pasakas keičia atitinkamas angelų motyvas. Gražu. O štai Vytautas Kirkutis maištauja – bėga į antrąją Lietuvą „Toli nuo Vilniaus“ (p. 142). Bet bėga taip, kad norisi ten bėgt kartu su juo.

Visas eilėraščių temas aptarti sudėtinga, jų yra įvairių. Taip pat ir kūrinių, kuriais galima iliustruoti tų temų išpildymą ir almanacho kokybę. Almanachas išties pernelyg neverčia blyksėti poetinės klausos lempelių, bet ir nėra kokybės atžvilgiu labai išskirtinis, laikyčiau jį vidutinišku ir istorinę tokiam leidiniui skirtą poetinio gyvenimo dokumentavimo funkciją atliekančiu vykusiai. Maloniai nustebino Tadas Žvirinskis – po naujausio jo rinkinio jutau didelę grėsmę almanache rasti svetimą gėdą keliančios ir palmfeisinti verčiančios poezijos pavyzdžių, bet taip toli gražu nebuvo – linkėčiau poetui taip pat griežtai atsirinkti tekstus ir rengiant poezijos knygas. Intensyviame poezijos sraute atsiranda labiau sudominančių autorių, bet taip pat nustebina kūriniai, stokojantys poetinio svorio. Be anksčiau minėtų pavyzdžių, tiktų čia ir Jurijaus Kobrino ketureilis „Amžinybė“: „Tu – dulkelė ant Dievo stalo – / Kvėptels laikas –ir nudulkės – / Jei tėvai numirti privalo, / Tai argi tau nereikės?“ (p. 147). Kvėptelėjusio laiko metaforą laikyčiau nebloga, bet visa kita – nenustebina, neišpildo poetinio lūkesčio, ketureilis lieka kišeniniu, kur perteikiama „banali gyvenimo tiesa“, tik nežinau, ar „nuvalkiotomis poetinėmis klišėmis“, o būtent to, rodos, sudarant almanachą buvo siekta išvengti. Gal originalo kalba skamba giliau, gal skirtingose kalbose skiriasi tų pačių žodžių svoris?

Poetinės klausos, o kartu ir atjautos lempelė žybteli (ar turėtų žybtelti) atsivertus Tautvydos Marcinkevičiūtės „Knygyno konsultantę“ (p. 162). Eilėraštis apie knygyno konsultantės darbą perkrautas akivaizdybių: „toks darbas kaip jauties nesvarbu“, „prisėsti man neleižiama nes tuoj / pribėgs vadovė gal tau darbo maža?“, „Klientai, kreipdamiesi mergaite / palauks kol šypsančią jiems karalaitę / atnešiu iš vitrinos aš bėgte“. Panašiai pasakytų bet kuris paslaugų sektoriaus darbuotojas. Rimavimas vykęs, bet vietomis, rodos, lyg pritemptas, pasirenkant kontekstui ne pačius tinkamiausius žodžius: „žinoti verta nesuklupus“ – „lūpų“, „pareigos“ – knygos parengė“. Komiškas knygyno darbuotojos situacijos aprašymas sveikintinas, ši knygų pasaulio dalis retokai pastebima, nors neabejotinai svarbi bei verta dėmesio. Paskutinioji strofa, kur klientas teiraujasi rauginto pieno, lyg ir taikosi į smūgiuojantį komišką apibendrinimą, išryškina tokio darbo paradoksą, galbūt tam tikrą beprasmybę – nes, net ir sunkiai dirbdamas, juk negali knygyne suteikti taip gyvybiškai svarbaus klientui pieno. Vis dėlto ir čia prašaunama pro šalį, kenčia vientisumas.

Apie šiuometinius almanacho debiutantus nesakysiu nieko. Nes paprasčiausiai nežinau, ar tokių šiemet būta. Prie nė vieno autoriaus nėra prierašo „debiutas“. Jeigu tai sąmoningas sprendimas – tokio prierašo praktiką reiktų sugrąžinti. Nejaugi kiekvieną nepažįstamą pavardę imsi gūglinti? Tačiau apie kai kuriuos jaunuosius rašytojus žodį tarti būtina. Alinos Borzenkaitės eilėraščiuose dėmesys aplinkai ir Vilniui – unikaliausias ir organiškaiusias visame alamanache. Eilėraštis „Rytas Šiaurės Jeruzelėj“ (p. 44) įrodo, kad poezijai nebūtinas išorinis užsiangažavimas dideliam moralumui, jausmiškumui ar gelmei – įtikinamas įspūdis čia kuriamas įdėmia žiūra į kasdienius dalykus juos niuansuojant ir atgyvinant įprastai nepastebimomis detalėmis: „šlavėjos suka tabaką / kalbėdamos apie baroką“, valkatos apgula bistro, „saugoję durų prieigas“, o gidė lygiai aukština Knafuso orderį ir stoties čeburekus. Dėmesys aplinkai – tiesa, nebe Vilniaus – ryškus taip pat ir Lino Daugėlos eilėraščiuose (p. 66), čia jis eina kartu su subjekto savirefleksija, yra daugiau metaforų, aspiracijų į emocijas. Eilėraščiai tamsoki (vien pavadinimai: „Užtemties periodai“, „Blandumai“­), visuose trijuose pasirodo nelegalių arba nepageidautinų jausmų motyvas. Daug pavykusių metaforų: „aiži sienų hegzametrai“, „vis dažniau įsirioglina kandys į rūko nugarkaulį“. Paskutinis pavyzdys, kur viena metafora užmesta ant kitos, rodos, galėtų iliustruoti, kad vietomis jų yra viena per daug – skaitytojas nešamas į įdomias ir gilias erdves, bet kartais pasiklysta ir nebežino, kur yra nešamas. Abu šie rašytojai girdimi jau ilgą laiką, o ir „Poezijos pavasario“ almanache jų eilėraščiai puikuojasi nebe pirmą kartą, tad norisi tikėti, kad nors vienas iš jų jau svarsto apie pirmąją poezijos knygą.

Tradiciniai jubiliejiniai autoriams skirti ir kūrybos lauką aptariantys straipsniai – būtini almanacho griaučiai. Jeigu reiktų išskirti labiausiai patikusį tokių griaučių kaulą, juo veikiausiai būtų Akvilės Rėklaitytės 2022 metų poezijos knygų apžvalga. Panašių leidybos apžvalgų, manau, turėtų būti kiekviename „Poezijos pavasario“ almanache, kaip apibendrinančių praeitą laikotarpį ir parodančių esamą kryptį. Akvilės Rėklaitytės tekstas padaro ne tik tai, bet ir funkcionuoja kaip išeities taškas visam almanachui. Po tokios apžvalgos visai kitaip – struktūruotai, su tam tikra išankstine atida išsakytoms tendencijoms – veriasi almanacho puslapiai, jau kreipiant dėmesį į tų įspūdingų laikų poezijos specifiškumą konkrečiame mūsų visuomenės raidos ir karo kontekste.

Žiūrint grynai techniškai – visada sveikintinas autorių dėliojimas abėcėlės tvarka – tokiu būdu gerokai sunkiau neatidžiam skaitytojui supainioti Daškevičių su Dačkevičium arba Daujotytę su Daujotyte. Tam tikruose ratuose pasigirdo kalbų, kad galbūt būtų pravartu grąžinti praktiką, kai tekstus almanachui atrinkinėja gausesnė sudarytojų kolegija, o ne vienas autorius. Šitokio sprendimo privalumai būtų bent du: pirma – būtų pasidalinamas šis sunkus darbas, antra – atlaikyti kritikos ugnį tektų ne vienam. Iš kitos pusės – ar almanachas dėl to būtų kokybiškesnis – nežinia. Labai dažnai įvairios komisijos išrenka vidutinišką ir saugiausią variantą, nes grupėje pritrūksta drąsos, kurios nestokotų vienas vertintojas. Tiesa, imantis tokių pokyčių, reiktų spręsti kitą klausimą: galbūt tai, kad „Poezijos pavasario“ sodininkas yra vienas žmogus, jau tapo vertybe?

Pabaigti noriu paguoda. „Poezijos pavasario“ skaitymuose „Tarp alyvų“ VU botanikos sode pastabesni klausytojai galėjo pastebėti įvykus savotišką performansą. Vienas to renginio skaitovų užlipo į sceną, atsivertė almanachą ir perskaitė iš jo savo eilėraščius. Minia, aišku, plojo. Kažin tik, ar visi iš tų plojusių tuo metu ar vėliau suprato, kad skaitančiojo eilėraščių tame almanache nebuvo išspausdinta. Almanachas nėra guminis. Jei reiktų jo apimtį mažinti, būtų galima nesunkiai nurodyti publikacijos mažiau vertus kūrinius, kiek sunkiau – autorius, tačiau kiekvienas tokią atranką darytų savaip, atmesti ir palikti autoriai galimai būtų skirtingi, o trūkumų turėtų kiekvieno sudarytojo galutinis rezultatas. Kaip bebūtų, gaila tų besistengiančių poetų, kurie nuoširdžiai apgailestauja ir liūdi, beda pirštu į almanachą, rodo kitą, jų supratimu, prastesnį poetą ir sako galėję būti jo vietoje. Tokioms iš sodo pašalintoms aguonoms paguosti tebus skirtas į almanachą patekusio šių metų „Poezijos pavasario“ Maironio premijos laureato Juliaus Kelero „Žydras megztukas“: „kai skaudėdavo gerklę, / liepdavo apsirengt šilčiau / matydavau už lango sode / gulinčius aguonų kūnus / nukirsdintus vasaros gale, / be gyvybės / išskleistus vėjuose, / išdraikytus, neatpažįstamus / ryt iš pat ryto atiduosiu kaliausei / savo žydrą megztuką“ (p. 138).

SRTRF 2023 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (5000,00 Eur)