Kasdienybėje Nijolė Marytė Šerniūtė bando klausytis tylos, jos dienų pilnatvę kuria parašytas žodis, paukščio išlikimas kovojant su vanagu, gyvenimo bendrakeleiviai, kurie dar gyvi, kurie dar „nenušauti ir neapnuodyti“. Gebėjimas padėti saulę ant delno, o vyturį ant širdies leidžia poetei prisijaukinti gyvenimo rūstybę, ištverti „tarp čia ir tenai“.