• A
  • A
  • A

Ingrida Viluckytė: „Kūryba man nėra priemonė kurti įvaizdį”

„Kančia laikosi tol, kol tiki, kad esi laužiamas medis, tačiau pamačius, jog tuo metu pats esi ir šaką poškinantis – iliuzija prasisklaido, viskas praplaukia kaip debesys, kurie ir gražūs, ir baugūs, ir pasitraukiantys.“, - Ingrida Viluckytė

Kalbina Lina Simutytė
 

Šiais, besibaigiančiais 2020-aisiais, savo eilėraščius pateikei „Literatūrinių slinkčių” vertinimo komisijai. Ne paslaptis, kad taip pat rašai prozą ir eseistiką. Kodėl „Slinkčių“ almanache labiau norėjai publikuoti eilėraščius? Poezija ar proza tau artimesnė apskritai?
Išties tuo metu išdarinėjau stambesnę žuvį, tad į ,,Literatūrines slinktis‘‘ nusiunčiau tik kabliuką. Žuvį nunešiau į turgų. Atrodė, neverta pateikti prozos, jei tik žvynelis jos įsiteks į puslapį. Proza, manau, yra reiklesnė. Ji paprašo daugiau kantrybės ir ramumos, tačiau poezija turi kažkokį nenuspėjamumo momentą, kuris mane labai žavi. Negalėčiau atskirti – vanduo skanus geriamas tiek iš dubenėlio, tiek puodelio. Manau, mano užrašyti tekstai tik savo forma labiau pasiduoda klasifikuojami, tačiau pati proza gana poetiška, o poezijoje esti naratyvumo.
 
Galiniame „Slinkčių“ knygelės viršelyje save pristatai keturiais sakiniais, kurie atskleidžia ne tik tavo biografines detales (gimei Plungėje, studijavai Lietuvos edukologijos universitete), bet ir asmeninį požiūrį į rašymą – teigi, jog esi stebinti, kaip tekstai rašo tave. Tokiu būdu kūrybinį procesą tarsi mistifikuoji, iš dalies atsisakai tekstų autorystės. Ar tiki mistinių jėgų dalyvavimu kūrybiniuose procesuose?
Aš nežinau, iš kur atsiranda tekstai, ir žinojimo, kad nežinau, pilnai užtenka. Jie tiesiog atsitinka, pavyzdžiui, žiūrint į judančius žmones, vaikštant palei upę... Ima dėliotis žodžiai, o po jais kuriasi emocinis fonas, tarsi tai, kas cirkuliuoja, tiesiog turi būti užrašyta. Tiesą pasakius, taip buvo ne visada. Ankstesnė poezija įasmeninta, norėta ja pasakyti konkrečiai vieną vyksmo interpretaciją. Dabar visiškai pasiduodu mistifikacijai, tėkmei, kuri reiškiasi per mane. Vienoje publikacijoje Kornelijus Platelis mini poezijos pirmapradystės rituališkumą, žmogiškajam pavidalui primenant apie harmoniją, ryšį su gamtos, dieviškosiomis jėgomis, ir aš linkusi jam pritarti. Man tai įrodo skaitantieji, kurių komentarai atskleidžia, kad tekstai juos pravirkdė, nors intelektualiai neišeina paaiškinti, kodėl. Kartais ir pati užrašau ir nuverkiu vieną kitą posmą nejaučiant liūdesio.
 
Kalbant apie Dievą, prisimenu Mindaugo Nastaravičiaus ir Tomo Vaisetos laidą „Pirmas sakinys. Ar Lietuvos literatūra tebeieško Dievo?“. Laidos vedėjai pokalbio metu pristatė „dievoieškos“ sąvoką, skirtą apibrėžti literatų bandymą pasitelkus poeziją arba prozą ieškoti Dievo, kalbėti apie jį. Ar tiki, kad dievoieška šiuolaikinėje literatūroje vis dar svarbi? Kokiais būdais pati ieškai Dievo, jei ieškai apskritai?
Dievoieška skamba kaip slėpynės. Nemanau, kad Dievas yra kažkurioje vienoje vietoje, tykiai slepiasi ir jį reikia rasti. Kaip poetas, mistikas Rumis rašė: ,,Tai ko ieškai, ieško tavęs‘‘. O ir slėpynės – tik žaidimas. Anksčiau arba vėliau vis tiek reiks pargrįžti namo.
 
Šioje knygelėje radau daug širdies: tiek kaip tavo pastangą įžodinti būsenas (nusivylimą, baimę atsiverti, pyktį, ilgesį, psichosomatinius sutrikimus), tiek kaip eilėraščiuose pasikartojantį įvaizdį (eil. „Vivariumas“, „Ji“, „Lyginiai nelyginiai“, „Žiedas“). „Vivariumas“ baigiasi paradoksaliai: „ir audiogidas ant mano kaklo / užstrigęs kartoja: / saugokite galvą, / saugokite galvą / širdim atsitrenkiu į staktą.“ Kaip dažnai ir kokiose situacijose susiduri su šiuo paradoksu: saugant galvą (kuri simboliškai atstovauja racionaliąją pusę), lieka neapsaugota širdis (jausminė, metafizinė erdvė)?
Į klausimą, kaip dažnai, veikiausiai derėtų atsakyti – taip dažnai, kaip tenka rytais kilti iš lovos. Tačiau manau, kad saugumas, noras apsaugoti širdį yra iliuzinis, kaip ir daugelis pojūčių. Kančia laikosi tol, kol tiki, kad esi laužiamas medis, tačiau pamačius, jog tuo metu pats esi ir šaką poškinantis – iliuzija prasisklaido, viskas praplaukia kaip debesys, kurie ir gražūs, ir baugūs, ir pasitraukiantys. Jausmai yra tik svečiai, kurie apsilanko ir išeina, nebent jų prašoma pasilikt nakvynei. :)
 
Kas padeda atrasti balansą – nesužeidžiant širdies išlikti racionalia? Ką (galvą ar širdį) saugai labiau: kurdama ir kasdien atlikdama savo įsipareigojimus, jei apskritai esi linkusi šias dvi sferas atskirti
Jeigu leistume sau patikėti delnų linijų prasmėmis ir jų kalba apie žmogų, tada dėmesį atkreiptų tai, jog per mano dešinę plaštaką eina viena tiesi, horizontali linija (įprastai pas visus būna dvi lygiagrečios). Jeigu tikėtume tų linijų simboline reikšme, galėtume teigti, jog protas ir širdis eina išvien. O jeigu nesitiki, kas pasakyta raganų ir būrėjų, galima viską palikti Esačiai – Dievui, kuris viską režisuoja, tereikia priimti ir stebėti šį nepaprastą spektaklį.
 
Širdis – svarbi pirmosios Ievos Toleikytės eilėraščių knygos „raudonas slidus rūmas“ metafora. Pastebėjau, kad abi nesate neabejingos socialinėms temoms: mėsos valgymas, ekologija, sąmoningas vartojimas. Viename tavo eilėraštyje („Periferinis“) lyrinis subjektas augalus užrašo pas psichoterapeutą, kitame („Angelų mėsa“) – vištieną vadina angelų mėsa. Ar tiki poezijos socialumu, jos daroma įtaka skaitytojui? Kiek tau svarbus šis aspektas?
Tikiu žodžio, vaizdo, garso, prisilietimo galia iš esmės. Tad viskas, kas patenka į, ant, per, pro, daro poveikį žmogui, viskas koreliuoja, tiek žmogus aplinkoje, tiek aplinka žmoguje. O šių eilėraščių atsiradimo nesiečiau su intencija, užkoduota socialine žinute, skatinančia skaitytoją vienaip ar kitaip veikti, tačiau tam įvykus, nenustebčiau.
 
Antrus metus savo kūryba daliniesi feisbuko puslapyje „Birželio šešta“. Poetė, rašytoja ir filosofė Aušra Kaziliūnaitė savo įžanginiame tekste „Slaptažodis“[1] (žurnalas „Metai“) rašo: „Tas pats pirmu asmeniu parašytas tekstas knygoje ir socialiniame tinkle daugelio priimamas skirtingai. Internete skelbiamas tekstas, net autoriui to tyčia nesiekiant, visada vertinamas kaip asmeniškas, bylojantis apie autoriaus tikrai išgyventus ar išgyvenamus įvykius.“ Ar pritari Aušrai? Kokius skirtumus pastebi tekstus publikuodama kultūrinėje spaudoje („ant popieriaus“) ir pasidalindama jais feisbuke?
Manau, kiek figūruoja žmogaus atvaizdas (veidas), tiek asmeniškai jis ir jo tekstai ar bet kokia kita produkcija bus priimami. Jeigu gyvai papasakočiau istoriją, ji atrodytų dar tikresnė, nors galbūt išgalvota, tačiau matant konkretų asmenį, skaitantysis jį labiau susieja su emocija ir patirtimi, kas užmezga intymesnį santykį. Tad sutikčiau su Aušros pastebėjimu. Tekstai ne kultūrinėje spaudoje yra laisvesni žmonių pasisakymams, diskusijoms. Žmonės patys ima gyventi teksto žodžiuose, ginčytis, pritarti, klausti, jie gali būti kur kas aktyvesni. Kultūrinė spauda pasiekia tik tam tikrą tikslinę grupę, kitos soc. medijos kviečia grupę plėstis – toks tas ir skirtumas.
 
Kitas pasikartojantis motyvas tavo eilėraščiuose – slėpynės, slapstymasis. Taip vadinu tiek tam tikrus objektus (slapta kamera, palapinė, smėlio dėžės, tunelis, ausies kriauklė, kurioje galėtų miegoti Dievas), tiek elgesio schemą: augalai apkalba lyrinį subjektą jam uždarius duris (eil. „Periferinis“), praeiviai skuba prasilenkti, kad netektų atsiverti (eil. „Mikrofonas“), dvi mergaitės smėlio dėžėje slapta trinasi rankomis (eil. „Smėlio dėžės“). Panašu, kad eilėraščių žmogus suvokia, jog slapstymasis sukuria ne tik saugumo, bet ir atsiskyrimo bei nutylėjimo efektą. Įdomu tai, kad slapstymosi naratyvas persikelia ir į tavo asmeninę erdvę – karantino metu nuotoliniu būdu skaitei iš spintos ir palapinės savo namuose. Ar rašymas bei dalinimasis kūryba – nesaugi zona? O gal priešingai?
Apėmus intensyviems jausmams tikrai norisi slėptis, susikurti tarsi vakuumą ir išlaukti momento, kada viskas viduje nurimsta, nusėda kaip smėlis. Kita vertus, vaikštant sutemus galima pastebėti gausybę švieselių daugiabučių languose. Iš vaikštančiojo pusės gali pasirodyti, kad žmonės slapstosi, tačiau iš tiesų jie tik gyvena gyvenimus. Slėptuvė yra formos kūrimas formoje, naujos erdvės erdvėje sukūrimas. Slapstymąsis yra kamufliažo imitavimas, čia svarbiau ne nuo ko slepiamasi, bet į ką susiliejama. O karantino metu skaitymai iš palapinės, spintos atsirado visiškai netikėtai, labiau dėl pramogos. Tiesa, trečioji jų dalis kažkada dar turėtų įvykti. Manau, viskas, kas įasmeninta, yra nesaugu, nes bijoma netekti to, ką įsivaizduojama turint, pavyzdžiui, įvaizdį. Kūryba man nėra priemonė kurti įvaizdį, tad nekyla baimės būti išskaitytai.
 
Jau antrus metus „Literatūrinių slinkčių“ leidiniai jungia jaunųjų rašytojų ir dalininkų kūrybą. Knygelėje drauge su tavo eilėraščiais nugulė tapytojos Godos Lukaitės darbai. Ar atradai, kas jus jungia? Galbūt užsimezgė kūrybinė draugystė?
Esu dėkinga, jog komisija ,,suporavo‘‘ būtent mus. Godos tapyba labai žaviuosi. Manau, spalvų gylis, paveikslų tematiškumas puikiai iliustravo tekstus. Kol kas kūrybinė draugystė išsipildė tik šiame projekte.
 
Tavo „Literatūrinių slinkčių“ knygelė – be pavadinimo. O galbūt esi ją kaip nors pavadinusi sau pačiai? Koks pavadinimas labiausiai nusakytų šio leidinio turinį?
Anuomet Čikagoje atlikau pedagoginę praktiką. Pamenu, kai lėktuvui nusileidus, mus iškart pakvietė į klasę asistuoti mokytojai. Čikagoje buvo penktadienio vakaras, o tuo tarpu Lietuvoje – ketvirta valanda nakties. Atrodė, smegenys pulsuoja nuo laiko skirtumo – visiškai nesiorientavau, kas vyksta. Mokytoja paprašė ištaisyti vaikų darbus ir jiems padiktuoti į lentelę daiktavardžius, kad šie užsirašytų ir išnagrinėtų morfologiškai. Tą akimirką, kai jiems ištariau – NAMIE, buvo aišku, jog šitaip pasivadins kūrinys. Tą akimirką žodis namie prarado savo prieveiksmio ar per klaidą mano suteiktą įdaiktinimo prasmę, nuo tada jis tapo žodžiu, reiškiančiu būseną.
 
[1] Aušra Kaziliūnaitė. „Slaptažodis“. Žurnalas „Metai“, 2020 m. Nr. 10: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=11437
 

Siūlome įsigyti:

Literatūrinės slinktys 2020

Goda Gurinskaitė, Ingrida Viluckytė, Kamilė Asadauskaitė, Tadas Zaronskis, Ugnė Makselytė, Aistis Kavaliauskas, Goda Lukaitė, Monika Plentauskaitė, Milda Gailiūtė, Auksė Miliukaitė

Tradicinis jaunųjų menininkų (rašytojų ir dailininkų) kūrybos rinkinys, kurį sudaro penkios knygelės viename aplanke.

6.00 € Plačiau