• A
  • A
  • A

„Juzulio istorijos“: apie skirtingus laikmečius ir amžiną poreikį būti reikalingam

Vienas Juzulis kniaukia iš namų dešras bei skilandžius ir dovanoja juos sunkiai besiverčiantiems kaimynams, kitas Juzulis uždarbiauja pas kaimo žmones, kad susitaupytų išsvajotiems žiūronams, trečias – vagiliauja iš automobilių, ketvirtas – renka butelius, o už priduotą tarą gautus pinigus atiduoda tėvo alui ir mamos vaistams. Dvidešimt septyni Juzuliai, dvidešimt septynios istorijos – tai apie naujają Vytauto Račicko knygą „Juzulio istorijos“.

Rasa Milerytė


Knygoje vaizduojami skirtingi laikotarpiai – nuo 1408-ųjų iki 2019-ųjų. Visų istorijų pagrindinis veikėjas Juzulis gyvena skirtinguose miestuose – tai Utenoje, tai Zarasuose, tai Klaipėdoje ar Prienuose, Biržuose ir dar kitur. Beveik kiekvienas Juzulis, netgi „modernusis“, XXI a. vaikas kalba savo kraštui būdinga tarme. „Graiciausia pirmadienį. Darius nori pažuvauc. Ty, Ančios ažaran, va toki va ašarai kimba“ (p. 40), – Juzuliui dzūkuoja į Angliją su mama ir patėviu išvykti pasiruošęs draugas. „Po tum skėrybų su kou gyventi pasilėksi? Su mamunėle? Vuo gal su monėm nuori?“ (p. 115), – į Juzulį kreipiasi iš Žemaitijos kilęs tėtis. „Aš manau, kad tu, Jazūli, su manim gyvint narėsi? Par man tau bus geriau“ (p. 117), – vaiką skatina ant skyrybų slenksčio atsidūrusi mama.

Dvidešimt septynis knygą sudarančius apsakymus galima skaityti kaip atskirus pasakojimus, bet lygiai taip pat – ir kaip vientisą kūrinį, jį interpretuojant kaip vieno vaiko gyvenimo istoriją. Intenciją, kad knyga bus skaitoma kaip vientisas kūrinys, matyt, turėjo ir autorius, tarsi prologą pateikdamas sakmę primenantį pasakojimą apie Juzulio gimimą. Nors apsakymuose vaizduojamo laikmečio riba ganėtinai plati, laikmetis ir jį atspindintys reiškiniai nėra esminė knygos dalis. Pirmame plane atsiduria vaikas ir jo pasaulis, džiaugsmai ir išgyvenimai, neretai – ir kančia. Keliaudamas per skirtingus laikotarpius autorius rodo, kad problemos, kurios supa vaiką ir apskritai šeimą, vaiko poreikiai iš esmės nekinta: visi vaikai, kokiame laikmetyje begyventų, trokšta darnios šeimos, meilės ir rūpesčio.

„Juzulio istorijose“ kalbama apie šeimos krizes, tokias kaip skyrybos arba priklausomybės, emigraciją, kai tėvai išvyksta į uždarbiauti, o vaikus palieka su seneliais ir dėmesio stoką bando kompensuoti dovanomis, apie vaikus, kurie kartais turi patys pasirūpinti tėvais.

Tai nėra naujos temos nei paauglių literatūroje apskritai, nei V. Račicko kūryboje. Su pirmosiomis knygomis V. Račickas vaikų ir paauglių literatūros kontekste įsitvirtino kaip rašytojas, suprantantis vaiką, besidomintis jo pasauliu ir gebantis rasti kelią į jaunojo skaitytojo širdį. Nieko stebėtino, kad su „Zuikos Padūkėlio“ knygomis auga ištisos kartos. Tiesa, vaikų literatūros specialistai kartais pagrįstai sukritikuoja rašytoją dėl vulgarumo apraiškų tekstuose, štai Kęstutis Urba, 2006 m. „Rubinaityje“ aptardamas knygą „Nebaigtas dienoraštis“, klausė: „Ar tikrai reikėjo į svingerių klubą?“ Autorių galima kritikuoti ir už kartojimąsi: pavyzdžiui, ar tikrai reikėjo penktos, šeštos ir septintos „Šlepečių“? Bet grįžkime prie Juzulio.

Neabejoju, kad „Juzulio istorijos“, kaip ir kitos rašytojo knygos, skaitytojų bus įvertinta palankiai. Istorijos papasakotos lengvu, įtaigiu stiliumi, vidinę personažo dinamiką papildo intensyvus išorinis veiksmas. Istorijose pasakojama ne tik apie šeimos, bet ir mokyklos gyvenimą, vaikų tarpusavio santykius, pirmąją meilę, netikėtas, komiškas reakcijas į pirmuosius bučinius.

Visi knygoje „Juzulio istorijos“ sutinkami Juzuliai šiuo tuo panašūs – juos sieja teisingumo pojūtis bei poreikis, kartais išreikštas labai savitai. Juzulis tvirtai tiki, kad tvartas sudegė ne atsitiktinai, o kaip bausmė už iš katės atimtus kačiukus; sapną apie į smegduobę garmančius namus Juzulis supranta kaip ženklą, kad jei neatsisakys žalingų įpročių, jo gyvenimas iš tiesų nugarmės į smegduobę. Juzulis trokšta, kad jo aplinkoje gyvenantys žmonės būtų laimingi, o pats stengiasi elgtis teisingai ir neužgauti kitų. Jei užgauna, gyvenimo pamokos parodo klaidas ir Juzulis grįžta į, pavadinkim, doros kelią.

Kalbėdamas apie jautrias socialines problemas autorius nepamokslauja ir nesistengia parodyti vienos tiesos. Daugelis dalykų paliekama tarp eilučių – išsiaiškinti pačiam skaitytojui. Tam labai padeda simbolių kalba. Pavyzdžiui, namų kambarius skiriančią sieną galima perskaityti kaip simbolį – sieną tarp dviejų žmonių. Juzulis nusprendžia fizinio pavidalo sieną nugriauti, tikėdamasis, kad grius ir tėčio bei mamos meilę skirianti siena. Iškalbingas simbolis – ir jau minėta smegduobė.

Pasaulis nėra tik juodas ir baltas, todėl knygoje šalia skaudulių ir rūpesčių lygioje linijoje eina ir džiaugsmai, žaidimai, mažesnio vaiko pasauliui būdingas nerūpestingumas. Netrūksta ir gan komiškų situacijų. Viena ryškesnių – Juzulio nakvynė karste. „Gyvenom mes netoli koplyčios, kurioje kažkada žmones laidodavo. Joje dūlėjo keletas senų karstų su mirusiųjų palaikais. Vieną karstą klebonas ir sau buvo pasidėjęs. Kad numiręs turėtų kur atsigulti. Tačiau dažniausiai tame karste gulėdavau aš“ (p. 98), „Visos jos tokios, pasakiau mintyse ir atsiguliau į klebono karstą“ (p. 101).

Minėjau, kad knygoje sudėti Juzulių gyvenimo fragmentai iš skirtingų laikotarpių. Metai prie apsakymų neužrašyti šiaip sau. Jei veiksmas vyksta XXI amžiuje, mūsų gyvenamuoju laikmečiu, tai Juzulio kasdienybės dalį sudarys populiariosios šiuolaikinės kultūros ženklai. Jei XX amžiuje – tekstuose bus liudijama šiandien jau keistai atrodanti sovietmečio tikrovė: bausmės už Lenino vardo išniekinimą, pažinčių su aukštesnius postus užimančiais žmonėmis arba priklausymo darbininkų klasei svarba, draudimas berniukams auginti ilgus plaukus. „Ir dar tie bitlai. Mes klausėm jų dainų ir auginom plaukus. Daugiau nieko daryti negalėjom“ (p. 143) – dar vienas simbolis, tik jau ne autoriaus išmonė, o vyresnės kartos puikiai atmenamas dalykas.

Trumpai tariant, V. Račickas parašė gerą knygą. Šmaikščią, pagavią, tokią, prie kokių skaitytojas yra pripratęs ir kokių laukia. Tokią, kurią mielai skaitys „Zuikos Padūkėlio“ ir pirmųjų „Šlepečių“ mėgėjai. Tokią, kaip mano mėgstamiausias autoriaus apsakymas – „Yra dar kiti Leliūnai“.

Nežinau, ar rašytojas skaitys šią apžvalgą, bet dėl viso pikto užduosiu klausimą, kurį jam užduodu, kai retkarčiais kur nors susitinkam: tai kada gi „Vieno pavasario istorijos“ ir „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“ tęsinys?


Knygą galima įsigyti čia

Siūlome įsigyti:

Kur toliau?

Gytis Ambrazevičius ir grupė

Šis albumas – naujas etapas grupės kelyje. Jame galima išgirsti dar platesnę žanrų, instrumentų ir temų įvairovę.

8.00 € Plačiau