Karlis Vėrdinis. Eilėraščiai dideliems ir mažiems

2023-12-27

Publikuojame „Slinkčių“ išleistos latvių vaikų poezijos antologijos „Tirpsta diena kaip ledai“ palydimąjį straipsnį.

Knyga, kurią laikote rankose, – tai koncentruota latvių vaikų poezijos istorija, pristatoma daugiau kaip keturiasdešimties autorių. Tekstai išdėlioti atvirkštine chronologine seka – nuo dabartinės poezijos iki ištakų, kitaip tariant, latvių vaikų poezijos klasikos. Matome, kad daugelis žinomų latvių poetų yra skyrę dėmesio vaikų poezijai ir parašę reikšmingų kūrinių, kuriuos pamėgo ir dideli, ir maži skaitytojai. Kai kurių eilėraščių vertimai čia atkeliavo iš jau senokai lietuvių kalba išleistos latvių vaikų poezijos antologijos „Vaikystės rytmetėliai“ (Vilnius: Vyturys, 1988; vertė Sigitas Geda), bet dauguma jų – vertėjų pastarųjų metų darbai.

Svarbiu posūkiu šiuolaikinėje latvių poezijoje laikoma 2002 metais išėjusi Inesės Zanderės knyga „Iekšiņa un āriņa“ („Vidus ir išorė“). Ji laimėjo leidyklos „Preses nams“ („Spaudos rūmai”) originaliosios literatūros konkursą, labai išpopuliarėjo ir buvo išleista pakartotinai, kai autorė su dukra Alyse įkūrė vaikų knygų leidyklą „Liels un mazs“ („Didelis ir mažas“). Ši leidykla žinomus dabarties rašytojus skatina imtis vaikų literatūros ir į jauniesiems skaitytojams skirtas knygas įlieti eksperimento ir šiuolaikiškumo dvasios. Kartais šiuolaikinė vaikų poezija sukelia ir skandalų, ypač tada, kai jos pavyzdžių įtraukiama į mokyklines knygas. Visuomenės atstovai yra piktinęsi Zanderės eilėraščiu, kuriame paminėtas šeimos būste esantis bariukas su cigaretėmis ir alkoholiu. Susirūpinę tėvai protestavo dėl Pėtero Brūverio eilėraštyje pavaizduoto skenduolio tvenkinyje. Šių eilučių autoriaus kūrinys sukėlė tikrą audrą socialiniuose tinkluose – nepasitenkinimas kilo dėl eilėraščio, aprašančio vaiko išgyvenimus skiriantis jo tėvams. Nemažai tėvų ir senelių tvirtino norintys savo atžaloms užtikrinti gražų, nerūpestingą gyvenimą, kuriame nėra vietos neigiamybėms ir problemoms. Šiuolaikinė latvių vaikų poezija, tokiu noru abejojanti, ragina nepamiršti, jog vaikai netrukus taps suaugusiaisiais, todėl atvirus pokalbius apie gyvenimą ir jo įvairovę kviečia pradėti laiku, nepavėluoti.

Produktyviai darbuojasi ir tie poetai, kurie išlaikė giedrą, šiltą žvilgsnį į vaikystę: Uldis Auseklis, Mara Cielena, Ieva Samauska ir kt. Jų kūriniuose vaikas mokomas į pasaulį žvelgti kaip į stebuklą ir nuotykį, atidžiai įsižiūrėti į gamtą ir kitus žmones, siekti žinių, paisyti suaugusiųjų nurodymų. Kaip reikšminga vaikų poezijos platforma minėtinas almanachas „Garā pupa“ („Didžioji pupa“), sudarinėtas Uldžio Auseklio, o vėliau Inesės Zanderės, ir su pertraukomis leistas keturiasdešimt metų; taip pat žurnalai „Zīlīte“, „Ezis“, „Kurmītis“ („Zylutė“, „Ežys“, „Kurmiukas“) ir kt., spausdinę vaikams skirtus kūrinius. Dabar pagrindinės latvių vaikų poezijos sklaidos priemonės – knygos ir skaitymai. Ypač didelio atgarsio sulaukia renginiai, susiję su kasmet teikiama tarptautine Janio Baltvilko vaikų literatūros premija.
Janis Baltvilkas, rašęs poeziją ne tik vaikams, labai muzikalus autorius, didelis gamtos žinovas, dėl šios premijos yra tapęs latvių vaikų poezijos patriarchu. Jis aktyviai kūrė dar sovietmečiu, kaip ir šioje knygoje pristatomi Ojaras Vacietis, Imantas Zieduonis, Leonas Briedis, Maris Čaklajis, Janis Peteras, Vikas, Aivaras Neibartas ir kt. Jų poezijoje vaikams nestigo neįprastų vaizdinių, keistų nutikimų, neretai ir skaitytojus paskatindavusių „atvirkščiam“ elgesiui, kaip kad Vaciečio eilėraštyje „Darysim, kas nereikia“. Sovietmečio ribojimų ir cenzūros sąlygomis toks „atvirkštumas“ tapdavo katarsio akimirkomis tiek vaikų, tiek suaugusiųjų auditorijai. Tokių akimirkų dovanodavo ir poetiškos, siurrealistiškos Imanto Zieduonio pasakos. Jos sulaukė ne vienos skaitytojų kartos dėmesio, buvo verčiamos į kitas kalbas, tapo animaciniais filmais. Pasak poetės, literatūrologės Anos Auzinios (Anna Auziņa), kaip tik tuo metu vyko dideli poslinkiai, keitėsi vaikų poezijos samprata: Vacietis ir jo kartos poetai šalia žvilgsnio į vaikų poezijos adresatą „iš aukšto“ kūrė draugiškesnių, lygiaverčių santykių su jaunuoju skaitytoju atmosferą, atsisakė pamokomo tono ir visažinio autoriaus vaidmens, siekė tapti veikiau žaidimų draugu, netgi siūlė kartu išdaigauti.

Į paskutinę knygos dalį sudėta nemažai chrestomatinių eilėraščių, su kuriais užaugo jau daugybė latvių skaitytojų kartų ir kurie vadinami nacionalinėmis vertybėmis ar latviškumo išraiška. Kad ir Janio Poruko „Sambrūzdis“ ar Aspazijos „Pasakaitė“. Latvių vaikų poezijos istorijoje randame tiek linksmų, džiaugsmingų posmų apie vaikams artimą aplinką: namus, gyvūnus, šeimos narius, tiek romantinių svajų apie šioje žemėje neaptinkamą, nepasiekiamą pasakų karalystę. Kai kurie eilėraščiai populiarūs ir šiandien. YouTube kanale galima susirasti animacinius filmukus, sukurtus Vilio Plūduonio „Zuikučių pirtelės“ ir Rainio „Aukso sietelio“ motyvais. Juose skamba nuostabi Imanto Kalninio (Imants Kalniņš) muzika. O štai Aspazijos „Svirpliuko Kalėdos“ naują gyvenimą pradėjo, kai muziką pagal šį tekstą sukūrė kompozitorius Raimondas Paulas. Daina – Sibiro tremtyje latvės motinos dainuojama lopšinė – buvo įtraukta į garsųjį televizijos serialą „Ilga kelionė per kopas“.

Į šią knygą pateko ir žurnalo „Žoklis“ („Žabtai“) jaunųjų poetų konkurso dalyvių poezija. Ją parašė patys vaikai. Išties, kam skaityti vien didelių tetų ir dėdžių parašytus kūrinius, jeigu ir patys vaikai gali rašyti eilėraščius? Viliuosi, kad mažiesiems lietuvių skaitytojams ši knyga bus pravarti. Gal ją skaitydami patys pajusite norą rašyti. O gal – kas čia žino – ji įkvėps jus sukurti dar gražesnių už šituos eilėraščių. Jei knygą būsite perskaitę prieš keliaudami į Latviją, esate maloniai kviečiami aplankyti puikų medžio skulptūrų parką Tėrvetėje prie Anos Brigaderės namų. O gal net paprašysit Rūdolfo Blaumanio, Fricio Bardos ar Rainio ir Aspazijos muziejų gidų, kad pedeklamuoų jums šių autorių eilių latviškai. O gal per Kalėdas dovanų gausite kaip tik už padeklamuotą latvių autoriaus eilėraštuką?

Siūlome įsigyti:

Miške

Leib Kvitko

Kartais sapnuojame, kad sėdim ant mėnulio krašto ir valgome ledus – ak kaip tada nesinori nubusti... O kartais užklumpa tokie kraupūs sapnai, jog ir kam nors papasakoti baisu. Taip nutiko mažam mielam kačiukui: sapne jis regėjo girią, klastūnę lapę, blizgančias iltis šiepiantį tigrą, gauruotąjį galiūną liūtą, smailiadantį vilką ir daug kitų plėšrūnų. O blogiausia, kad toje girioje tarp plėšrūnų paklydo Ikas Picherikas. Kuo toliau, tuo tamsesnė giria, tuo baisesnis kačiuko sapnas ir... tuo smalsiau versti kitą puslapį.

4.50 € Plačiau