Knygoje publikuojami dar nepublikuoti dailininko ir rašytojo L. Gutausko eilėraščiai, dailininko P. R. Vaitiekūno piešiniai, literatūros kritiko ir rašytojo V. Sventicko esė. Kaip pratarmėje nurodo V. Sventickas – Mardasave jie yra „atėjūnai“, tačiau visų trijų kūryboje šis kaimas ir Dzūkija užima svarbią vietą. Iš kūrybos ir kilo knygos idėja. Tvarkydamas L. Gutausko literatūrinį palikimą, V. Sventickas atkreipė dėmesį į su šiuo kraštu susijusią poeziją. Visų trijų knygos skyrių pagrindinė ašis – gyvenimas Mardasavo kaime ir jo apylinkėse. Rinktinėje autoriai vienas kitą papildo ir skirtingo pobūdžio kūriniais sudaro bendrą vaizdą. L. Gutausko poezijoje slypi universaliausi knygos aspektai – šalia geografinių nuorodų ryškėja neįvietinamos laiko tėkmės, santykių su gamta ir žmonėmis temos. Jos apmąstomos per savo aplinką. Tad nors eilėraščiuose gausu tikrinių daiktavardžių, poezija skirta bet kurio regiono gyventojui – Merkį pakeitus kita upe, poezijos paveikumas nepasikeis, bendražmogiški lyrinio subjekto išgyvenimai galimi visur.

Dvidešimt trijuose P. R. Vaitiekūno tušu ar pieštuku atliktuose piešiniuose išlaikomos geografinės ribos, nustatoma, kad veiksmas vyksta būtent Dzūkijoje. Tačiau turinys dažnai kontrastuoja su amžinosiomis temomis ir skaitytoją priartina prie Mardasavo realizmo – piešiniuose „Moterys ir arklys“, „Dvi moterys ir karvė“ ar „Skerstuvės Mardasave“ parodoma kaimo kasdienybė, aplinka ir jo gyventojai. Bendruomenę sudaro paprasti žmonės, kurių tapatybė nenurodoma ar nurodomas tik vardas – taip knygoje antrą kartą išlaikant universalumą. Pažvelgiama į paprastus objektus, pavyzdžiui, tvorą.

P. R. Vaitiekūno vaizduojami žmonės galėtų būti laikomi kaimo bendruomenės archetipais (net jei jie ir yra pavadinti konkrečiu vardu), o V. Sventicko esė vaizduojamų žmonių tapatybė žymiai svarbesnė – dažnai teksto pagrindu tampa žinomi menininkai, autoriaus santykis su jais, įdomūs nutikimai. Istorijų veikėjai taip pat dzūkai – rašytojas Juozas Aputis, skulptorius Vytautas Šibaila, ar vienas iš šios knygos bendraautorių – L. Gutauskas. Trumpose esė Dzūkija atsiskleidžia kaip svarbi ne tik jos gyventojams, bet ir visam Lietuvos meno pasauliui. Pajaučiama būtent per bendravimą su šiais žmonėmis. Tačiau, žinoma, atsiskleidžia ir asmeninis V. Sventicko santykis su sava sodyba dirbant įvairius darbus ar paprasčiausiai ilsintis.

„Laiškai iš Mardasavo“ leidžia kitų regionų skaitytojams literatūriškai pažinti Dzūkiją, jos gyventojus ir netgi trejopai pažvelgti į savo paties gyvenamą kraštą. Jį pamatyti kaip amžinųjų procesų foną, kaip savo bendruomenę bei jos aplinką ir kaip terpę įdomioms draugystėms, istorijoms ir nutikimams. Knygos turinys peržengia geografijos ribas.

Tekstą parengė Martynas Pumputis.

Nuotraukose: Leonardas Gutauskas studijoje 1995 m., Rimanto Dichavičiaus nuotr.; Juozas Aputis ir Valentinas Sventickas 2005 m., brolių Černiauskų nuotr., knygos „Laiškai iš Mardasavo“ viršelis.

SRTRF 2023 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (5000,00 Eur)