Linas Daugėla. Peržaidimai ir įgyvenimai

Tautosaka B. Grašytės-Black poezijoje yra prisiėmusi absurdo vaidmenį. Tarsi vyktų antikinės dramaturgų varžybos, kur absurdas rungtųsi su tautosaka ir galiausiai abiejų vaidmenys imtų painiotis tarpusavy. Viename eilėraščių kaimynas nusiperka bėrą žirgelį, jam duoda „Sakalėlio vardą“, penkerius metelius kalbina, o per penktus parduoda, nusiperka alaus, „[o] vaikams – kramtoškių“ (42 p.). Kūryboje itin gerai žaidžiama netikėtumu, bandoma tarsi šaltu dušu nupilti skaitytoją, priversti stabtelėti ir akimirkai susimąstyti.

Tautosaką bandoma peržaisti: sidabrą pramušus, atrandamas auksas, iš jo į dangų „pakyla saulės kiaušinis“, „velnio gėlyne“ guli pamestas tėvo kastuvas, nors tradiciškai velniai pameta akmenis (45 p.), kalbančioji kamiene regi senelio veidą, atskleisdama panteistinę nuojautą ir artumą gamtai, vanduo gyvas, nesugenda iki pavasario (56 p.).

Eilėraščiuose pasaulis laikosi ant vaikystės pamatų – vaikystėje žmogus susikuria, išmoksta skirti, kas tikra ir apgaulinga. Kaimynė, klūpanti prie televizoriaus, močiutė, nešanti karvėms iš dangaus pasemtus kibirus, tampa kažkokiu pradmeniu, kuris „[v]is dar“ yra svarbus kalbančiajai. „Žvaigždėtas asbesto šiferis“ laikosi virš galvos, ne tik paliudydamas pasaulio ribotumą, bet ir šviesa perteikdamas ryšį su močiute, kuri kalbančiosios viduje vis dar semia šviesą (53 p.). Tai gyva, kai pavyksta atsiminti. Nors brolio saujoj žarijos degina atmintį ir vis sunkiau prisiminti, subjektas džiaugiasi galįs atminti stalą su stringančiu stalčium, apmusijusį agrastų krūmą, nes tai tampa jo keliu ir gyvenimu (52). Nors vaikystė kupina ir slogumos, laidotuvių žvakių, kandžių prakapotų kojinių, vis tik ji stovi „[f]otografuoti pamotės pastatyta ir nejuda“ (60 p.), išmokydama patirti įvairiapusę šviesotamsą, gimimą ir mirtį, alfą ir omegą, kad asmuo į iššūkių kupinus kasdienynus įžengtų suvokdamas pasaulio dramatizmą. Tai išryškėja kalbančiajai regint „[a]nt žviegiančio sniego skerdžiamą kiaulę“, jaučiant vinį kulne, tarsi po nukryžiavimo ir pirmųjų skaudžių patirčių atsirastų Achilo silpnoji vieta (55 p.), kur pabundama „iš sapno / į Sapną“ jau kitaip.

Už „[b]etoninių stulpų“ laikomą pasaulį sumokama alyvmedžio lapais, pasauliui primetamas lengvumas, bandoma pasijuokti iš jo dramatizmo ir savęs, kad mažiau skaudėtų (55 p.). Šiose eilutėse tarsi slypi nudrenuota B. Sruogos „Dievų miško“ pajauta, kai ironijos šydu bandoma pasislėpti nuo skausmo. Vis tik ir pasaulis bailus – jis sutvarstytas rūko, o tvarstį nuėmus „[t]yli ir slepias“ (47 p.)

Knygoje itin svarbus vaidmuo tenka močiutei. Eilėraščių ciklas „Andriaus velnias“ – postmodernizmas, prisisunkęs tautosakos, besimainančios su išgyvenimais, liudijančiais kalbančiosios kaitą ir gyvenimo pamatų paieškas. Močiutė pasakoja apie pasodintą šermukšnį, kurio uogose sirpsta burtai. Tai erdvė, kurioje žmogus gali nebijoti pasaulio negandų, artimas G. Bašliaro (G. Bachelard) aptartam lizdui: namai – vieta, kur asmuo gali susigūžti it lizde ir pajausti ramybę. Eilėraščio erdvėje neužklysta girtuoklius klaidinęs nelabasis (43 p.), velnias, kuris „[n]amo rankas kaulėtas barškina“, negali patekti į vidų (44 p.). Eilėraštis įgyja mačerniško ilgesio prieskonių: kalbančioji sėdi močiutei ant kelių, klausosi. Močiutės glėbys apsaugo nuo iš eglyno atskridusių paukščių, nuo jų šešėlių kryčio į šulinį (43 p.). Mačernio „Ketvirtojoje vizijoje“ kalbantysis puola senolei į glėbį, kai erelis sparnais užgožia saulę, ir senolė jį apsaugo. Ir B. Grašytės-Black subjektui namai ir močiutės tampa kasdienybės sekmadieniais, kur siela gali pailsėti nuo pasaulio vingrybių.

Močiutė tampa ir mokytoja. Ji tarsi dekalogo moko nešvilpauti, vengti kryžkelių, gręžiotis per kairį petį, nesijuokti per audrą, iki dvyliktos valandos nepasakoti sapnų, einant per avietyną melstis, kalbėti ir dainuoti (16 p.). Kalbančioji prie melžiamos karvės išmoksta daugybos lentelę, kalbėtis su aidu, apskaičiuoti žaibo artumą (14 p.) – visko, kas slypi tarp eilučių ir ko gali išmokyti tik artimas žmogus. Kai močiutė kalbančiąją nusivesdavo į laidotuves, jai atrodydavo, kad kai kurios mirusiųjų kvėpuoja. Per močiutę pažinusi tamsumas ji tarsi patikėdavo prisikėlimu (38 p.), tarsi įsigyvendavo į gyvenimą ir pajausdavo mirties artumą.

Kiekviena namų detalė liudija savastį, net pelė, „sugraužus gėlėtą tapetą“, kalbančiąją išlinksniuoja į vietininką, it patikindama, kad ji visada laukiama, kur gali grįžti, kur ir tėvas išeina į lauką parodyt sietyno ir ten ilgai lieka (51 p.). Namai tampa ryškia priešprieša pasauliui, kuriame subjektas nesijaučia savas ir negali pasislėpti nuo negandų. Subjektas net išeidamas iš namų juose lieka, nes namai gyvena jame. Todėl tampa svarbu įvertinti tai, ką turi. Kasdienybės įvertinimas ir džiaugsmas paprastais dalykais lyrinį subjektą džiugina („... kiemas <...> kaip komuniją sniegą priims“ (30 p.).
Iš pasaulio ir namų priešpriešos, sapno ir tikrovės priešybių bei siekio atrasti sava gimsta kūryba. Regint dvigubam lange numirusią musę, iš druskos auga eilėraštis (13 p.). Tarsi paliudijama, jog kurti – tai būti žemės druska ir pasaulio šviesa (Mt 5, 13-16).

Vis tik kai kurie eilėraščiai vargiai perteikia originalesnes jausenas. Kai kurie tampa tiesiog vazdinių sankaupomis (25, 27, 31, 32 p.), kuriems, nors jie ir atsiskleidžia gana originaliomis metaforomis, tačiau trūksta spragtelėjimo, netikėto minties posūkio ar išvados, kad eilėraščiai įvyktų.

Iš jaunų autorių visada norima kažko naujo. Nors ne visi eilėraščiai tobulai įvyksta, tačiau B. Grašytė-Black puikiai perteikia sumodernintą tautosaką, namų ir pasaulio priešpriešą, išryškina tai, kas jai svarbu. Atrodo, autorė savo braižą jau atrado.



SRTRF 2022 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai” (4000,00 Eur)