LS’21. Dailininkė Felicija Dudoit: geriausia kurti vienatvėje

Felicija, kaip identifikuoji save: visų pirma kaip menininkę ar labiau akcentuoji kitas veiklas?

Pirmiausia, tikriausiai esu tapytoja, nes tai mėgstamiausia, artimiausia veikla, o tik vėliau eina darbas ir visa kita. Nors mano darbas nėra susijęs su menu, jis neapsunkina kūrybos, be to, moko planuoti laiką. Jei, pavyzdžiui, nedirbčiau ir galėčiau visą laiką skirti kūrybai, gal jo būtų kiek per daug, gal per daug pritapyčiau (to, ko nereikia).

Kaip tu atsirenki, ką reikėtų nutapyti, o ko – neverta?

Dažnai motyvų, pastebėjimų būna daugiau, nei vėliau atsiranda nutapytų paveikslų. Atsirenku kurdama piešinius, vėliau – etiudus, galiausiai tuos etiudus, kurie proceso metu tampa artimesni, išdidinu ant didelių drobių.

Kodėl renkiesi tapyti didelio formato kūrinius?

Norisi, kad visi vaizduojami objektai būtų natūralaus dydžio, kad pats žiūrovas galėtų įsijausti į paveikslą. Be to, juk didelį formatą smagiau tapyti! Mažą kūrinį greitai nutapai, o su dideliu užtrunki ilgiau, tad prailgėja ir tapymo malonumas. Žinoma, kaip visi, pradėjau nuo mažesnių darbų. Pradžioje gal kiek nedrąsu imti didelį formatą, jis atrodo taip grėsmingai. Matyt, gąsdina ne pats formatas, bet balta drobė. Tačiau kai įpranti, tai nebetrukdo – dabar net atrodo, kad didesnius darbus tapyti yra lengviau.

Papasakok apie savo, kaip menininkės, kelią nuo pirmųjų žingsnių iki šiandienos.

Kadaise draugė pradėjo lankyti dailės būrelį, o aš nusprenžiau dėl kompanijos eiti kartu. Mūsų būrelio grupė (tiek dėstytoja, tiek mokiniai) buvo tikrai šauni ir smagi, bet susiklostė taip, kad ji iširo. Aš nutariau mokytis toliau – pradėjau lankyti J. Vienožinskio dailės mokyklą, šis kelias nuvedė į Vilniaus dailės akademiją.

Šiuo metu studijuoji tapybos magistro studijas. Kokia buvo tavo bakalauro tema?

Bakalauro darbe rašiau apie dirbtinumo temą. Šią temą natūraliai gvildenu komponuodama nuotraukas ir panaudodama jas kūriniams. Mane domina objektai, kurie patys yra dirbtiniai – dirbtinės žolės danga ar vaikų žaidimo aikštelės, kurios dabar yra labai nenatūralios, tarsi iš kito pasaulio. Bandau tą temą plėtoti ir toliau. Dirbtinumo jausmą siekiu perteikti per potėpius ir per dažų tirštumą – darbai atrodo tarsi būtų „be oro“, tarsi tam tikra vakuumo erdvė, kurioje viskas sustingę.

O koks tavo santykis su jūra ir jos vaizdiniais, kurie tokie dažni tavo kūryboje?

Nebūnu prie jos dažnai, bet nuvažiuoju porą kartų per vasarą, kartais – žiemą. Mane įkvepia ten atsiverianti erdvė ir tuštuma, įdomūs pliažo objektai – gelbėtojo bokšteliai, skėčiai. Ypač įdomu, kai pajūryje apsilankau likus porai dienų iki sezono pabaigos: kai pradedami surinkinėti pliaže esantys daiktai (pavyzdžiui, iš skėčių lieka tik kotai), visa aplinka neatpažįstamai pasikeičia.

Koks tau ir tavo kūrybai buvo karantino laikotarpis?

Man karantinas nebuvo labai susijęs su tapyba. Laiką leidžiant uždaroje erdvėje, sunku rasti naujų motyvų kūrybai. Tam tikrą laiką karantino metu apskritai negalėjau tapyti, mat Vilniaus dailės akademija buvo uždaryta, taigi negalėjau patekti į studiją. Vėliau, kai Akademija atvėrė duris, kiekvienas gavome atskirą patalpą darbui. O tuo tikrai galiu pasidžiaugti.

Kokios aplinkybės tau reikalingos, kad galėtum susitelkti į kūrybą?

Kurdama labiausiai atsipalaiduoju tada, kai būnu viena, kai nereikia dalintis erdve. Vienatvė padeda susikaupti, apmąstyti, ką darau. Kurdama dažnai klausausi muzikos. Labai įvairios muzikos, patinka skirtingi roko žanrai. Viena mėgstamiausių grupių – „Arctic monkeys“, patinka beveik visi šios grupės albumai, išskyrus paskutinį: pastarajame grupė pernelyg nutolo nuo pradinės savo kūrybos.

Kuo domiesi meno pasaulyje?

Labiausiai mane domina šiuolaikinis menas, bandau sekti bendraamžių kūrybą, dabar studijuojančius ar neseniai magistro studijas baigusius dailininkus, kurių dauguma – labai įkvepiančios asmenybės. Įdomūs „Vartų“ galerijoje pristatomi jaunieji menininkai – Dominykas Sidorovas, Donata Minderytė, Gytis Arošius.

Ar tau svarbu, kaip žiūrovas susitinka su tavo kūriniais?

Žiūrovo susitikimas su kūriniais yra labai svarbus. Visada norisi turėti darbams daug erdvės, palikti didelius atstumus tarp jų. Paskutinė mano asmeninė paroda vyko pavasarį galerijoje „Akademija“ – nors erdvės šiek tiek pritrūko, tikslas buvo parodyti daugiau darbų, sukurtų pastaruoju metu. Dalyvauti grupinėse parodose taip pat savotiškai įdomu – pamatau kaip mano kūriniai atrodo tarp kitų. Būtent „Literatūrinių slinkčių“ parodoje netikėtas buvo mano darbų santykis su skulptūra.

Kas, tavo manymu, yra menas ir kas menui svarbiausia?

Sunkus klausimas... Šiais laikais turbūt menu gali būti laikoma viskas. Manau, svarbiausia yra meno aktualumas, kūrinio santykis su laiku, kuriame jis yra kuriamas, su dabartimi. Man taip pat patinka konceptualus menas, kurį supranti beveik iš karto – užtenka perskaityti aprašymą ar vien pamatyti kūrinį.

Kalbino Emilija Statinaitė

Felicijos Dudoit darbus galite apžiūrėti virtualioje galerijoje www.irgigalerija.lt ir gyvai Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje iki spalio 5 d.