Literatūrinės slinktys 2021

LS’21. Menininkė Karolina Latvytė Bibiano apie visas įmanomas menų medijas ir gamtą

Viena kitą pasveikiname nuotoliu ir nusišypsome, greitai judančiame gyvenime radusios laiko pasidalinimams apie meną ir gyvenimiškas patirtis.

Prieš puldama su klausimais iš to, ką apie tave žinau, norėčiau pasiteirauti: kaip pati save pristatytum?

Prisipažinsiu, šiuo metu išgyvenu tarsi tapatybės krizę ir tikrai nežinau. Dabar užsiimu viskuo, kas man patinka, stengiuosi neapsiriboti, neįsprausti savęs į jokius rėmus, nors kartais tai ir trukdo – kai užsiimi daugeliu veiklų, kartais ne viskas pavyksta taip, kaip tikėjaisi. Bet vis vien stengiuosi pabaigti pradėtus darbus. Mane domina visos įmanomos menų medijos ir aš noriu viską, ką įmanoma, daryti. Galima suformuluoti, kad esu smalsi ir viską išbandau, tiesiog myliu meną. Vieni mane žino kaip fotografę, kiti – kaip tapytoją, dabar atsirado Karolina-skulptorė (nors man tai dar atrodo labai svetima), taip pat dažnai būnu Karolina-galerijos kuratorė.

Kaip tu atkeliavai į tokį platų meno pasaulį? Kaip viskas prasidėjo?

Tikriausiai pradžia buvo tada, kai gavau telefoną, galintį fotografuoti. Visada mėgau rankdarbius: siuvinėjau, mezgiau, nėriau, o fotografija iki tol nedomino. Gavusi telefoną pradėjau daryti nuotraukas, o mano teta, anksčiau studijavusi šį meną, sakė: ,,Oi, Karolina, kaip tu čia gerai darai.“ Pradėjau lankyti fotografijos būrelį ir galiausiai nusprendžiau šią specialybę studijuoti. Prieš stojimus lankiau kursus Vilniaus dailės akademijoje. Čia mane sudomino tapyba – sudomino taip, kad atsisakiau ankstesnės idėjos ir pasirinkau tapybos studijas. Bet fotografija manęs niekad nepaliko. Mano hobis visada buvo dirbti su „Photoshop’u“ – draugai juokdavosi, kad galiu valandų valandas praleisti redaguodama vieną nuotrauką. Čia esu savamokslė – susigalvoju užduotį ir YouTube sužinau, kaip tai reikia padaryti. Galima sakyti, YouTube’as ir smalsumas – mano pagrindiniai mokytojai!

Ar tas smalsumas bei noras viską išmėginti pačiai ir inspiravo įkurti virtualią IRGI galeriją?

Atėjus pandemijai, reikėjo atsiskaityti Lietuvos kultūros tarybai už stipendiją – žadėjau surengti virtualią parodą, bet su drauge Judita Ragauskaite niekur neradome tam erdvės, atitinkančios mūsų vizijas. Tad sukūrėme savo galeriją. Pirmoji mūsų paroda „Displėjus Nr.1“ buvo eksperimentas, apie tęsinį tikrai negalvojome. Joje viskas buvo fotografuota ir filmuota kviestinių fotografų, iš kurių sukurtos medžiagos vėliau sukūriau GIF’us ir vaizdo įrašus. Tai jau buvo interaktyvesnis pristatymo būdas nei įprasta virtualiose parodose, o kitokie ieškojimai prasidėjo pamačius, kad galerija yra domimasi. Pradėjome artimiau bendrauti su pristatomais menininkais ir kartu kurti idėjas, kaip parodą perkelti į virtualią erdvę, kokių tam elementų reikia. Taip su kiekvienu projektu išmokstu kažką naujo.

Žinau, kad buvai išvykusi į Kinijos Jimei universitetą. Kokių patirčių iš ten parsivežei?

Studijų metais kartu su kursioku gavome šią galimybę, bet stipendija nepadengė pačios kelionės į Kiniją išlaidų. Kelionė nebuvo pigi, daug pinigų neturėjom nė vienas, tad aš visą vasarą pradirbau skindama braškes Anglijoje. Užsidirbusi pinigų galėjau išvykti. Visada svajojau keliauti, bet niekada nedrįsau, o po šios patirties supratau, kaip man tai patinka ir kad tai tik pradžia. Tada iškeliavau su „Erasmus“, pasinaudojau „Work and Travel US“ programa ir išvykau į Aliaską. Taip beveik metams dingau iš mokslų ir iš Lietuvos. Kelionė į Kiniją man nedaug davė studijų prasme, bet atnešė supratimą, kad noriu keliauti ir kad myliu gamtą.

Gal gali papasakoti daugiau apie kelionę į JAV ir patirtį ten? Rugsėjo pabaigoje Lietuvos kultūros instituto Instagram paskyroje pastebėjau tave pristatinėjant savo projektus, mano akį patraukė būtent eskizų knyga iš Aliaskos.

Iš tiesų su Aliaska buvo labai paprasta. Pasižiūrėjau filmą „Atgal į gamtą“ ir – REIKIA į Aliaską. Tuo metu atrodė, kad ir aš, kaip filmo herojus, noriu taip gyventi, viską mesti ir dėl nieko nesirūpinti. Tad susiradau ten darbą ir išvykau. Gyvenau nuostabioje vietoje – vidury niekur, arti nebuvo jokios parduotuvės, už penkių kilometrų būta tik kavinės, kuri, kaip ir toji, kur dirbau aš, priimdavo pravažiuojančius turistus, apnakvindindavo. Visą vasarą gyvenau kalnų ir gamtos apsupty – to man ir reikėjo. Laisvadieniais eidavau į kalnus su eskizų knyga ir taip visą ją užpildžiau. Netgi galima sakyti, kad iš ten parsivežiau ir visą savo bakalaurinį. Iš Aliaskos grįžau tiesiai į paskutinį kursą, tad pirmieji mėnesiai buvo tikrai sunkūs. Turėjau milijonus nuotraukų, eskizų sąsiuvinį, turėjau kelionių į Aliaską, Kiniją ir Italiją patirtis – minčių kratinys galvoje, su kuriuo dirbau ir per metus išvysčiau ,,Praeities peizažų“ ciklo idėją – kaip iš atminties išnyksta peizažas, kurio tikro vaizdo nebeprisimeni, bet išlieka jo momentai. Pirmieji darbai buvo labai realistiški, o kiti – visiškai minimalistiniai.

Iš mūsų pokalbių žinau, kad norėtum kada nors gyvenime padaryti gyvūno iškamšą. Kokią iškamšą darytum?

Paukščio... Nes jo iškamšą padaryti lengviausia. Buvo toks laikas, kai dariau negyvų paukščiukų nuotraukas – esu sukaupusi nemažą jų kolekciją. Vėliau nutapiau negyvų paukščiukų seriją ir ilgainiui pajutau, kad reikia imtis dar kažko. Taip dar vienos Lietuvos kultūros tarybos skirtos stipendijos dėka iškeliavau į rezidenciją apie paukščius Kanadoje. Patirtis buvo nuostabi – dviejų savaičių mokslininkų ir menininkų tyrinėjimas. Dieną ėjome į muziejus, o naktį – į miškus klausyti pelėdų. Kanadoje yra nemenkų paukščių migracijos problemų. Jų migracinis kelias eina per Otavą, o joje daug stiklinių dangoraižių, į kuriuos paukščiai atsitrenkia. Mieste veikia savanorių grupė, prie kurios vieną ankstų rytą mes prisijungėme ir visi drauge ėjome rinkti žuvusių paukščių kūnus, aiškinomės jų žūties priežastis.

Ar ši ir kitos ekologinės problemos yra tavo kūrybos tikslas, pagrindinė mintis?

Dabar esu persiplėšusi tarp to, ko norėčiau pati, ir to, ko iš manęs tikisi visuomenė. Domiuosi ekologinėmis problemomis, dėl jų prieš kelis metus buvau stipriai apimta nevilties. Nesuvokiau, kaip nesuprantame, kiek daug pridarome problemų. Pavyzdžiui, Kanadoje žmonės neatjaučia, o tiesiog neprotingais išvadina paukščius, kad jie neaplenkia stiklinių dangoraižių ir atsitrenkia. Bet stikle atsispindi medžiai, dangus ir paukščiai nebegali atskirti atspindžio nuo tikrovės. Atrodo, mes iš savęs viską tik naikinam ir visai niekas mums nerūpi. Manau, kad visos šios mintys, iš kurių mano kūryba ir kyla, neišvengiamai persiduoda kūriniais.

Naujausias tavo projektas – vasaros pabaigoje prasidėjęs ir iki spalio 31 d. vykęs audiofestivalis „Banguoja“. Kaip kilo šio projekto idėja?

Idėja kilo mano draugei Juditai. Kartu esame įvykdžiusios jau ne vieną projektą ir dirbdamos puikiai viena kitą jaučiam (aš tik pagalvoju, ji jau tą mintį išsako), sutampa ir mūsų estetiniai požiūriai. Mums labai patinka audiodokumentinės tinklalaidės, pavyzdžiui, amerikiečių ,,Radiolab“. Jų laidos – tarsi filmai be vaizdo, į juos lengva įsijausti. Lietuvoje radome atitikmenį – LRT radijo dokumentiką, tačiau ji nėra tokia populiari. Tad sugalvojom, kad reikia erdvės, kurioje galėtume paskleisti žinią apie tokį žanrą. Idėja patiko festivaliui ,,Nepatogus kinas“ (kur dirba Judita), jie parašė projektą ir, gavus finansavimą, sukūrėme audiofestivalį ,,Banguoja“, kurio programą atrinkome mes su Judita ir LRT partnerėmis Vaida Pilibaityte bei Vita Ličyte.

Šis projektas man susisiejo su ankstesniu tavo kūriniu ,,Audiopirtis“, kur jūs įrašėte įvairius pirties etapus atitinkančius garsus. Ar tai taip pat susiję su šio projekto idėja?

Būtent ,,Audiopirties“ metu mes norėjome sukurti savo tinklalaidę, taip kilo ,,Žiauriai gerai“, kuri, deja, iki šiol neturi nė vieno epizodo. Idėjas pirmai laidai pradėjome kurti pirmojo gūdaus karantino laiku, kurio metu visi atsakingai laikėsi saugumo reikalavimų, o aš, keliaudama pas Juditą, galvojau – tikriausia labai negerai darau... (juokiasi). Kitą dieną pamatėme „MagiCCarpets“ kvietimą dirbti su pasirinkta bendruomene ir užpildėme paraišką, norėdamos dirbti su pirtininkais. Reikalavimuose be garso įrašų buvo būtinas ir gyvas renginys, tad pasirinkome sukurti audioinstaliaciją. Taip ir gimė „Audiopirtis“, gaila, dėl laiko stokos ir karantino lauktoji mūsų tinklalaidė taip ir nebuvo sukurta... Bet iš šios idėjos atsirado jau mūsų aptartas festivalis.

Festivalį galite išklausyti www.banguoja.lt.

Kalbino Emilija Statinaitė
Kviečiame aplankyti spalio 25 d. virtualioje IRGI galerijoje atidarytą Gintarės Konderauskaitės parodą ,,Šviežios sultys mano apatiniuose“ – www.irgigalerija.lt.