Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai

Martynas Pumputis. Ne apie skaitymus. Apie prastą kūrybą

2023-09-18

Kasmet išleidžiama daugybė knygų, kurios tikriausiai niekada nepasieks jūsų lentynų. Na, jei lentynas pasieks, tai rankų tikrai ne. Provincijos savilaida. Didmiesčių savilaida. Mažų leidyklų šlamštas. Didelių leidyklų šlamštas. Prasta literatūra niekada nepasitrauks iš leidybos. Prastų knygų yra daug. Šiuo metu sugalvoju vos kelias internetines svetaines, kuriose tarp parduodamų knygų galimai nėra nė vienos prastos. Tik kelias! Ir tik galimai! Po velnių, dideli šansai, kad ir pats tokią kažkada išleisiu.

Įsivaizduoju, kad dažniausiai į savilaidos kategoriją patenkančių knygų skaitytojų ratas yra gan siauras, ypač kai autorius nėra pakankamai žinomas literatūros lauke ar už jo ribų. Skaito giminės, draugai, gal ir kaimynai – tikėtina, kad vyresnio amžiaus žmonės. Bėgant metams šios knygos atsiduria knygų būdelėse, spintelėse, langeliuose, inkiluose ir kitose knygų dalinimosi iniciatyvose. Iš ten jas susirenka vietiniai gyventojai – tam, kad sukūrentų, arba filologai – iš sportinio intereso. Taip pat jos patenka į skaitytų knygų knygynus.

Ir štai, knygyne „Juodas šuo“ vykstantys „Nesankcionuotai prastos poezijos vakarai“ prikelia tas abejotinos kokybės knygas net ne antram, o pirmam gyvenimui (nes išdalinimas pažįstamiems ir renginukas vietinėje bibliotekoje nėra gyvenimas, veikiau dar neprasidėjusios gyvybės palaikymo aparatas). Į knygyną atėjau dešimčia minučių anksčiau ir vis tiek turėjau sėstis ant grindų (laimei, renginiui bėgant pavyko gauti vietą ant dėžės). Kas atėjo vėliau – liko lauke. Auditorija tokia, kokios skaitytų knygų autoriai natūraliai neturi (neturėjo) šansų susirinkti – nuo paauglių iki universiteto dėstytojų. Ir nesvarbu, kad žiūrovais reikia dalintis su kitais bendralikimiais, nesvarbu, kad žiūrovai atėjo pasijuokti. Tą, beje, ir gavo. Skaitymų metu beveik netilo juokas, buvo įdomu ir smagu.

Programą sudarė ir poeziją skaitė duetas „To try to attempt;.“ (Algis Sprindžiūnas, Erikas Siliuk), kūrinius atrinkti padėjo bukinistė Skaistė Šaumanaitė. Skaitoma svetima prasta poezija buvo suskirstyta pagal temas, tačiau vaikinukai perskaitė ir savų kūrinių, kuriuos priskiria prastos poezijos kategorijai. Klausantis ir lyginant šias dvi renginio dalis išryškėjo skirtumas tarp skaitomos svetimos ir asmeninės prastos kūrybos.

Dažnas skaityti pasirinktas svetimas eilėraštis patenka į „toks blogas, kad net geras“ (angl. so bad itʼs good) grupę. Manau, tai viena iš priežaščių, kodėl šie skaitymo vakarai tokie sėkmingi. Nuobodi prasta kūryba tokiame formate neveiktų, reikia kažko ypatingo. So bad itʼs good menas neretai pritraukia tam tikrą auditoriją, kuri šiuo mėgaujasi būtent dėl prastumo, taip tapdamas kultiniu. Muzikoje – The Shaggs albumas „Philosophy of the World“ (1969) arba Corey Feldman – „Angelic 2 the Core“ (2016). Kine – „The Room“ (2003, rež. Tommy Wiseau). Literatūroje – pagal „Harį Poterį“ anonimiškai parašyta fanfikcija „My Immortal“ (2006). Pateikčiau ir pavyzdį iš dabartinės lietuvių literatūros, bet nebenoriu trečiame tekste minėti to paties grafomano.

Netyčia parašyti tokį kūrinį – tikras menas. Mane žavi mintis, kad autoriai nuoširdžiai rašė kažką ir net nesusimąstė, jog po kelių, keliolikos, keliasdešimt metų tai kels juoką. Kad skaitytojai žavėsis ne išmintimi ar poetika, o nuvalkiotomis „gyvenimo tiesomis“, nusišnekėjimu. Ar tai būtų Angelinos Zalatorienės lyrinė subjektė, eilėraštyje besipiktinanti, kad tėvas leidžia vaikui gerti kolą, ar Vladislovas Blinstrubas su absurdiška, vietomis banaloka saviironija, ar Eduardas Mieželaitis, kurio eilėraštyje adoruojama mergina prilyginama ilgai baltai žuviai (šį antišedevrą bus galima perskaityti kitame prastos poezijos vakare). Didelė dalis akivaizdžių tiesų, nevykusios erotikos, dirbtinės išminties komiškumo kyla iš netyčinio atsiradimo. Lygiai dėl tos pačios priežasties juokingi žmonių komentarai internete po produktais ar straipsniais (kurie, beje, irgi buvo skaityti renginyje). Net ir patys organizatoriai renginio aprašyme deklaruoja, kad „prasta poezija – tai ne žemos kokybės kūryba. Prasta poezija yra žanras.“

Tačiau asmeninėje skaitovų kūryboje bandymas pataikyti į tą prastos poezijos žanrą – tiesiog akivaizdus. Ji juokinga, bet šabloniška, atkartojanti formules, suplanuota ir išdirbta. Todėl praranda žavesį, kuris būdingas aptartai prastai poezijai, neprisibeldžia iki so bad itʼs good kūrinių. Prasta kūryba, parašyta tam, kad būtų prasta, yra tik prasta kūryba. Ir iki „tokios prastos, kad net geros“ poezijos meistrų jai dar toloka.

Publikacijoje panaudotos Justės Gadliauskaitės nuotraukos.


SRTRF 2023 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (5000,00 Eur)