• A
  • A
  • A

Įvaizdintas pasaulis almanache „Poezijos tiltai 2020“

Almanachas „Poezijos tiltai 2020“ (Vilnius: Slinktys, 2021; sudarytojai Dominika Olicka, Paweł Krupka, Juozas Žitkauskas) yra naujas reiškinys lietuvių literatūroje. Jis gimė iš pernai metais pirmą kartą Lietuvoje vykusio tarptautinio virtualaus poezijos festivalio, kurį surengti idėja kilo Pawełui Krupkai, tuometiniam Lenkijos instituto Lietuvoje direktoriaus pavaduotojui. Virtualus „Poezijos tiltų“ festivalis Facebook paskyroje per maždaug du mėnesius subūrė per šimtą poetų iš penkių žemynų.

Kristina Bačiulienė


Tai milžiniškas, atkaklus ir intensyvus darbas, atliktas entuziastų: asociacijos „Slinktys“, Lenkijos instituto Vilniuje, „Vilniaus naujojo avangardo“. Almanacho leidimą bei šių metų festivalį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Almanache 24 šalių poetų eilėraščiai, rašyti gimtosiomis kalbomis, versti į lietuvių ir lenkų kalbas, atskleidžia panoraminį žmogaus laikysenos, buvimo pasaulyje vaizdą visuotinės pandemijos ir karantino sąlygomis, kai artimas, realus kontaktas su savo artimaisiais, savo bendruomene ar visuomenėje buvo draudžiamas, netgi kėlė baimę, paniką. Komunikacija per poeziją virtualioje erdvėje veikė kaip katarsis. Poetai ir skaitytojai trynė susvetimėjimo ribas, gynėsi nuo psichinės ir dvasinės įtampos, įvairių fobijų, vienatvės, atskirties. Poetinis žodis suartino, susikūrė virtuali poetų gildija, gimė almanachas, potekstinėje erdvėje ištransliuojantis tą emocinį / dvasinį bendrumą. Apie poetų susikalbėjimą bylotų ir tai, kad tame 94 autorių, knygos turinyje išdėstytų abėcėlės tvarka, margumyne tegul netolygiai, nutrūkstamai, bet periodiškai keičiantis temoms ir motyvams, kiekvienas eilėraštis tarsi išplaukia iš ankstesnio. Ši kompozicija skamba kaip įvairių tonacijų muzika, polifonija erdvės ir laiko kontinuume. Platoniškieji demiurgai poetiniu žodžiu steigia naują pasaulį, neša viltį, tikėjimą žmonijos iš(si)gelbėjimu ir dvasiniu virsmu. „Mes išgirstame iš eilėraščio tą virpesį, kuris vienija mus visus, tai yra paslaptinga, sunkiai nusakomo skonio poezijos kalba.“ – šiųmečio tęstinio festivalio virtualioje poetų diskusijoje „Poezijos kūrimas sava kalba svetimos kalbos apsuptyje“ kalbėjo Juozas Žitkauskas.

Poezija – atvira kalba, kurianti mistifikuotą, fiktyvų, įsivaizduojamą, bet išjaustą pasaulį, kuris rezonuoja skaitytojo suvokime. Eilėraščio instrumentuotė, nominuojantis žodis, semantika, architektonika, meninė raiška – visa suponuoja kūrinio erdvę ir sukuria vaizdą. Vertėjui tenka nelengva užduotis surasti slaptąsias vidines duris į eilėraštį, pagauti ritmišką kvėpavimą bei iškvėpimą, išvysti vaizdą ir dekonstruojant tekstą meninę tikrovę kuo tiksliau užfiksuoti savo gimtąja kalba, perteikti jos dvasią. Almanacho skaitytojas turi galimybę įsiklausyti į tą patį eilėraštį skirtingomis kalbomis ir išgirsti, kaip eilėraštis atgimsta nauju pavidalu. „Poezijos tiltai“ – tai ir 24 vertėjų kruopštus darbas, intencija perduoti žinią, kurią poetas užkodavęs eilėraštyje.

Išsamiai aptarti kiekvieno poeto eilėraštį nesistengsime – remdamiesi leitmotyvais referuosime į almanacho pasaulėvaizdį, žmogaus egzistencijos niuansus, virtualiojo polifoninio lyrinio subjekto pranešimus pasaulinės krizės eteryje. Bene pagrindinis pareiškimas, nulėmęs ir festivalio, ir almanacho gyvavimą, toks: apsireiškė naujas „Mesijas – / Virusas, kuris pasmaugia.“ (Tadas Žvirinskis, p. 261). Kitaip tariant, pasaulį į savo rankas perėmė Šėtonas drauge su giltine – „Nužmogėjęs lombardiškosios biurokratijos Covidas“ (Filippo Senatore, p. 102), kuris degina lavonus ir siunčia juos šeimoms, nors kregždė (biblinio balandžio analogija) grįžta su auksine šakele. Dualistinės gėrio ir blogio svarstyklės chaotiškai šokinėja aukštyn-žemyn, nežinia, kuris kurį nusvers. Rami gyvenimo tėkmė sudrumsta, „Mieste / apsigyveno baimė. <...> Baimė / yra kaip virusas / mažytė, / todėl greit plinta.“ (Andrzej Samborski, p. 39). Egzistencinis nerimas Covid-19 pavasarį toks neįprastas, nelauktas ir nepageidautinas, tuo labiau, kad prisikėlė gamta, „žolynai, manosios viltys. / O aš giedojau gyvenimui himną. / Odę drauge su paukščiais.“ (Bella Clara Ventura, p. 59). Lyrinis aš ramindamas ir racionalizuodamas išdainuoja: „Sergantys / Kenčiantys / Nurimkite / Tai tėra blogas sapnas / Kurį auštant / Užmiršite“ (Christopher Okemwa, p.72), senovine malda atsigrįžta į Dievą: „ir apsaugok mus vėlei / nuo asmeninio išganymo, arba išsigelbėsime visi, / arba visi išnyksime.“ (Franco Dionesalvi, p. 105). Kai baugina žmonių artuma, apsitveriama nematoma siena. Klaidžiojama šešėlių ir sapnų karalijoje, ranka „it paklydęs piligrimas / apčiuopomis ieško išminties kelio.“ (Stanisłav, Srokowski, p. 258). Lyrinis subjektas apmąsto manevrus, spąstus ir žabangas, kad galėtų „į išdžiūvusį šulinį ar rūsį giltinę įvilioti.“ (Zbigniew Włodzimierz Fronczek, p. 269). Šviesos, vilties ir rojaus ilgesys kontrastuoja su balansavimu ant nusivylimo, vienišystės ir nevilties slenksčio: „Ir pernykštis, apdraskytas, / Užmirštas mėnuo – sunkumas širdyje – / Pralėks akimirksniu už rėmo to paties, / Ir suprasim – mes neišsisuksim.“ (Oleg Dolgunov, p. 213). Bet toje įrėmintoje naktyje saugo mėnulio spindesys, linkėdamas geros dienos atveria saulės vartus; „saugok mūsų viltį ir lydėk / mus kelyje į sveikatą / ir nelaimių pabaigą.“ (Nicola Prebenna, p. 206) – meldžia už visus lyrinis aš. Po to prakeikto viruso tapsime „šiek tiek labiau sapiens.“ (Franco Dionesalvi, p. 105).

Po izoliacijos privalo ateiti virsmas, „dvasia ir kūnas susitaikę / susijungs su Dievu ir Žeme, / kad susigrąžintume per savo tuštybę prarastą rojų.“ (Laura Hernández Muñoz, p. 186). Nusveria dvasinės metamorfozės lūkesčiai: „Pandemija baigsis, žmonija vėl atgims.“ – refrenu skelbia lyrinis subjektas (Patrick Lavince, p. 221). Jau erdvę užpildo šviesa, „mąžta įtampa / salsta vienatvė / lig tolygaus pulso“ (Stanisłav Kieroński, p. 256). Gimsta troškimas „Užfiksuoti <...> optimistinę simfoniją <...> O juk myliu tave gyvenime...“ (Janina Janakakos-Szymańska, p. 147). Juk pasaulis judrus, jis nuolatiniame kisme, ir „Maras visad / praeina savaime, iki kito karto išsaugodamas / tai, ką mums svarbiausia mylėti, / o poetams ir tyrėjams palikdamas atrasti / dainų priežastis“ (Sangiuliano, p. 248). Blogis bus sunaikintas, „ir iš senų papročių gims / naujas gyvenimas, nebeatsiejamas / nuo didžių uolėtų kalnų, / Evoliucijos laiko.“ (Pauline Le Roy, p. 224). Atvyks Didysis Meistras ir „išplukdys laivą per potvynį“ (Peter Skrzynecki, p. 227). Pasaulis pasiduoda laiko tėkmei, <...> Tik žmogus iš kapo pakilt nebegalės, / tik žmogus iš pelenų nebeprisikels.” (Rebecca Levitant, p. 235), o visata yra amžina. Laikas turi atmintį, būtis nenuspėjama: „Šviesa ir šešėliai akimirkai sugula / į svarstyklių lėkštes.” (Renate Schmidgall, p. 238). Subjektas svajoja pasaulį, jis bus toks, koks yra svajojamas, nes tai yra veiksmas, kilęs iš sąmonėje pasirodžiusio steigiamojo žodžio.

Nusistovėjusi tvarka ir harmonija pažeista, viešpatauja chaosas, tačiau ateina permainų epocha. Subjektas pastebi vandens ir akmens (pirmapradžių elementų) jungtį, simbolizuojančią pasaulio perkūros kartotę: „Akmuo tai nurimęs vanduo; sraunus akmuo tai vanduo.“ (Abel Murcia, p. 10), permanentinę laiko ir erdvės bendrystę: „Sukasi aplink amžinybės ašį / veidrodžiai – / Žemės ir Kosmoso / įvykių liudytojai.“ (Aleksander Sokołowski, p. 24). Mąstoma apie protėvių žemę, reflektuojamos klasikinės tradicijos, palaikomas tęstinis ryšys su protėviais, sugrįžtama „atlikti Vėlinių apeigų / prie Marilės akmens, / praminto Laukimu.“ (Aleksander Nawrocki, p. 22). Akcentuojamas tradicinis gyvenimo būdas ir vertybės, suteikiančios laimę ir didžiuojamasi tuo: „ŠTAI KOKIA TURTINGA MŪSŲ KULTŪRA IR KOKIOS GILIOS MŪSŲ ŠAKNYS.“ (G-Cho Pevu (Steve Biko), p. 110). Garbinamas protėvių kraštas: „O didžių poetų ir Šopeno gluosnių žeme, / klonių, aguonų ir dainų malūnų.“ (Ares Chadzinikolau, p. 50). Istorija turi ir Kaino žymę, kuria pažymėtas protėvių miestas, istorija persimaino ir atskleidžia praeities užuolaidą: „Pėsčioji istorija ir istorija su šalmu / įsitaisius už vairo“ (Greta Ambrazaitė, p. 124). Grėsminga praeitis tūno šešėlyje, kol jos nepastebi atsėlinant čia ir dabar. Bet miestas su visa savo įvykių emblematika kartu yra ir bičiulis. Lyrinis subjektas jį myli be išlygų ir guodžia: „tūkstantis metų – tai dar ne senatvė! / Temedžioja tavo kupolų auksą / Gūsiais siautėjantys lietūs, / Tegu žaidžia tavo mozaikomis, / Nebijok, tu dėl to nepražūsi.“ (Julija Golovina, p. 164). Išsiskyrimas su gimtosiomis vietomis: miestu, kaimu, šalimi, – trauma, ji išgyvenama sapnuose, ten „rokokiškai / žydi bulvės –“ (Nida Timinskaitė, p. 208), ten viskas artimiau širdžiai. Svetur ilgimasi gimtinės, embrionų laikų tėvynės, nors „Visi gyvename po ta pačia saule,“ (Krystyna Konecka, p. 182) ir atrodytų nieko netrūksta, tačiau kraujo balsas šaukiasi savo ištakų.

Labai svarbus stiprybės ir ištvermės garantas – tikėjimas dievais, kurių vardai neištariami, bet žvilgsnis nukreiptas į juos, į Kūrėją, sutvėrusį žmogų ir gamtą. Lyrinis aš panteistiškai išreiškia dėkingumą gamtai ir gimtajam miestui, vėjams ir ugniai, „aušros uždangai prieš patekant eilėms / atvirai žemei ir šešėliams – šviesos liudytojams“ (Janina Osewska, p. 149). Dėkojimas kaip tikėjimas ir pasitikėjimas tvarinija, auka už visatos buvimą ir galimybę būti, nepaisant bipolinio buvimo. Lyrinis subjektas viltį apie pasaulio išgelbėjimą reiškia per analogiją su Popiežiaus pakeltomis kančiomis ir skausmu, su jo auka, „kad milijonai taptų malda / už Planetą – Žemę.“ (Alina Lassota, p. 31). Imituojamas pasaulio tvėrimas: „nupiešiu raidę: / atsiranda šviesa <...> ir taip / raidė / po raidės / atsiranda / angelas“ (Gerardo Beltrán, p. 117). Lyrinis aš litanijomis tyko savojo Dievo, praradęs viltį suklumpa prie upelio krištolo ir ateina nušvitimas: „Horizonto veidrody, / kur tikrovė tau / meta savo šešėlį, / matai tik taškelį – save. / ir nors esi trupinys, / kiek daug tau duota, / tik apsidairyk.“ (Grzegorz Walczak, p. 127). Kita vertus, išreiškiamas skepticizmas, nes Dievas, „įkūrė žemiškąjį teatrą su nesibaigiančia pjese“ (Sergej Smirnov, p. 251), gyvenimas – karnavalinis kaukių balius. Tai – šachmatų žaidimas, nenuspėjamybė: „Dienos lekia lyg kažką prisiminė / Ko net Nostradamas neįspėtų” (Simonas Bernotas, p. 253). Bet reikia mokėti pastebėti ir duotybę, ją vertinti, būti ir neužsidaryti nuo gyvenimo, kad ir, pavyzdžiui, knygose. Jose – tik veidrodinis tikrovės atspindys. Lyrinis subjektas ilgai svarsto, kaip nuslėpti nuo jos, kad egzistencija tragiška: „ką pasakyt, kad tavęs neįskaudinčiau, / kad neįžvelgtum gyvenimo ir mirties prarajos. / Ir tada tu pati man atnešei knygą.“ (Hilario Jiménez Gómez, p. 135). Gyvenimo knyga parašyta, tik reikia mokėti ją skaityti ir (išsi)aiškinti. Ieškodamas tiesos, subjektas neretai būva tarp dviejų pasaulių – savo ir svetimo, egzistencinio ir transcendentinio, sapno ir realybės, regimo ir įsivaizduojamo. Būtis yra daugialypė ir daugiasluoksnė.

Būtyje persipynę prisiminimai, dabartis ir ateitis. Būtis – tai namai. Namai – sodas, obelis, po kuria bręstant nejausta alkio ir kuri „saugojo mus paslapčia“ (Izabela Zubko, p. 143). Namai – tai naminės uogienės virimas, atsisakymas prekybcentrių siūlomų atsargų žiemai, bet šis saldaus vaisių minkštimo maišymas samčiu „Toks atavizmas / jau vidurvasarį / pajuntu / numanomą šalčio dvelksmą.“ (Anna Nasiłowska, p. 48). Vartotojiškumas ir mamona, įžūliai drąsi, valdo žmones: „Užsiima viskuo, / kas pranoksta paprastą žmogų.“ (Jan Szczurek, p. 145). Kosmopolitizmas nori išstumti kutūrines tradicijas, lyrinis aš rezgą planą, kaip suardyti kultūrinę vienovę, išlaisvinti čionykščius gyventojus nuo monotoniškų darbų, bet belaukiant pokyčių „lyg plokščioje planetoje / atsiverdavo penkiamatis rytas“ (Romuald Ławrynowicz, p. 246). Namai – pastovumas, sukuriantis namų jaukumą ir saugumą. Jie – dvasios ir svajų įsčios, pirminis pažinimas, pirmieji potyriai, nebūtinai tik šviesūs. Ši uždara erdvė yra prologas – kambarys, slėptuvė, bejėgystės viešpatija ir kelio pradžia: „Neprisimenate? Mes išeinam.“ (Inna Jerofejeva, p. 140). Namai – įrašyta atmintis, „menora, sužmėžavus lange prie nuplėštos / užuolaidos tavo dienoraščio puslapy“ (Julius Keleras, p. 166). Kelionė atgal atminties kryptimi gali nutrūkti ir įstrigti pasibaigusioje gyvenimo vasaroje, iššaukti graužatį, nes laikas negailestingas. Atmintis siekia ir giliau – pažyra iš protėvių buveinės, lyrinis subjektas nori atgimti „senosios epochos akimirksny, / Išpirktame romane naikindamas savo naktį“ (Justo Bolekia Boleká, p. 170), jo būtis ambivalentiška – istorinė ir asmeninė likiminė. Tikroji tėvynė lyriniam subjektui yra danguos, tame „kitam krašte tėvynės ar vilties / Ūla, gegutė, šilas ir Aputis“ (Vladas Barziūnas, p. 266) – ten susitiksime visi.

Būties švytėjimas – trapus gyvenimas, „ore tą šviesą, regis, laiko įprotis / kurį išeidami išjungiame“ (Jelena Šalkauskienė, p. 151). Egzistencija – sapnas, elektroninis diskursas: „naršau vadinasi esu / bent egzistuoju“ (Aistis Žekevičius, p. 19). Sekmadienį, sakralųjį metą, lyriniam subjektui atsiveria fantasmagoriniai vaizdai; jis ieško amuletų drevėse, žaloja driežus ir voveres, nes „domina jų dieviškumas <...> ir stebiu, / kaip miršta tie, / kurie / suėda mirtį“ (Dominykas Norkūnas, p. 89). Sakralus ir ritualinis saulės pasveikinimas teigia gyvenimą – virš pažįstamo žvyrkelio mirgant svajoms lyrinis subjektas kaip viltį tolumoje pamato „Ryškiai raudoną tašką / Ant ūkanotos / Delio oro uosto kaktos.“ (Dominika Olicka, p. 92). Kai „viskas taip gražu viskas savo vietose“ (Goda Gurinskaitė, p. 122), blaškomasi tarp sapno ir realybės, nes nežinia, kur pasidėti. O veidrodyje subjektas mato save sueižėjusį, mato savo atskirtį, lygines ir nelygines kūno dalis, nelygiai plakančią širdį, bet pirštai – lyginiai ir nelyginiai – „vyrams ir moterims vienodai į parankę / įsikibti.“ (Ingrida Viluckytė, p. 137). Žmogui reikalingas žmogus, gyvenimas vyksta sociume. Tačiau subjektas nori ir ištrūkti iš jį netenkinančios socialinės aplinkos, nes ji panaši į kortų namelį, todėl „Šiandien nusimetu šią naštą / vizitines korteles suplėšydamas nelyg žiedlapius“ (Guillaume Métayer, p. 132), nors atsiskyrimas sukelia sielvarto ir kartaus juoko bangas. Gyvenimas – eklektiška įvykių, vaizdų, prisiminimų ir pajautų rokiruotė, neišnykstantis troškimas: „Troškau visko. Vestuvių ir citrinžiedžių vainiko. Vis dar trokštu. Ar mane girdit?“ (Guillaume Decourt, p. 129). Subjektui svarbu prasmingai išbūti, aistringai gyventi, ištrūkti iš draskančios būties tylos ir vienatvės, jis nori šaukti ir rėkti, kol baigsis destrukcija, o mėnulio spinduliai ir žvaigždės nusineš į prarastą rojų, kur niekas neuždraus būti savimi ir tapti dievu, kurti savo būtį, „gert sėkmę iki apsvaigimo, / gert iš lūpų taurės, kupinos troškimo, / pripildysiančio dėkingumo, džiaugsmo / gyventi, nes vis dėlto esu žmogus.“ (Manuel Muñoz Hidalgo, p. 190). Sunku, bet įmanoma išsiveržti pralaužus būties asfaltą kaip mažytei gėlelei pro suskeldėjusį betoną, nors subjektas manė, kad „gyventi būste be patogumų išgali / tik vyrai – pienių žiedai.“ (Natalja Zubareva-Chramova, p. 203). Kad būtų lengviau ir šviesiau „kas rytą mergaitės / išsigalvoja / saulę ir / šilumą“ (Nijolė Daujotytė, p. 210). Kita vertus, kostatuojama: „Gyvenimas, mergyt, susidėvi. // Bet kol tu to nežinai, / žiūrėk į veidrodį, / transliuojantį tavo jaunystę.“ (Olga Liasniuk, p. 216). Jaunystė neamžina, todėl ja reikia džiaugtis. Aistra gyventi dega ne visada. Buvimas reiškia vaikščiojimą bendrame plote, kuris jau išvaikščiotas, „bet perimetras – su visais trūkumais / įtrūkiais, tad – begalinis“ (Augustas Lapinskas, p. 51). Mes – tik modernūs statistiniai vienetai arba konfliktuojančios personos, kompromisą randančios priimdamos kito sakomą tiesą: „Net jei jis meluoja / geriau juo tikėsiu / Blogiau nebus / patikėsiu / miegosiu ramiai / leisiu save apgauti ir pagaliau užmigsiu“ (Michał Zabłocki, p. 198). Tiesa, yra pavienių žmonių, išsiskiriančių savo būtimi ir elgesiu. Šiek tiek ironizuodamas kontrastą tarp kasdienybės žmonių ir tų didžiųjų, lyrinis aš pripažįsta, kad jie įkvepia gyventi, „išgyventi / vieninteles ir nepakartojamas akimirkas, dėl kurių verta kovoti be perstojo, / kasdien – už žmogiškesnį ir oresnį pasaulį, / už aukščiausius idealus, / suteikiančius gyvenimui prasmę.“ (Basilio Rodríguez Cañada, p. 56). Gal todėl iš uždaros namų-balos erdvės lyrinis subjektas nori išvaduoti mitinę varlę Anelkutę, padovanodamas jai „operų, / paciks ar nepaciks – nėra ca skyrtumo, / tegul‘ paklauso teatro šurmulio, / paskiau sugrįžus prūdan lygina / ir pasiima mani rozu varyc Italijon...“ (Juozas Žitkauskas, p. 168). Lyrinis aš vidun neįsileidžia Sabos karalienės, nes namai-būtis-dykynė, „namo sienojai ploni lygu nendrės. / Taip lengva sugriauti žingsniais, / netgi žinojimu viso pasaulio sąrangos...“ (Ona Jautakė, p. 218), dualistinis pasaulis – lietus ir žydėjimas – nuo pasaulio sukūrimo.

Kita vertus, lyrinis aš ragina nieko nelaukti ir nieko neieškoti, bet pasiduoti gyvenimo tėkmei, likimui, kuris yra skirtas „Ir kada nors atrasi / Visa tai, / Kas tau skirta.“ (Fabio Martínez, p. 99). Rezignuoti – trumpiausias kelias į išsipildymą. Pastebėdamas, kad Dievas daro tai, ką daro, lyrinis subjektas ragina pasitikėti savo likimu: „eik – ir jį pasitik“ (Ryszard Grajek, p. 244). Stovint bekelėje, kai skausmingai slegia graudulys, o „Pyktis žudo, / Nes dabar tau sunkus metas. <...> Atmerk akis, / Pažvelki priešais save, / Ar tikrai taip blogai? / Gal tik šiek tiek / Pasiklydai tamsiame fone?“ (Kristina Užėnaitė, p. 184). Gal kam nors yra blogiau, nes jo mintys įkalintos kamerinėje erdvėje. Išsilaisvinęs iš „savo kapo“ keliaujantysis išvyksta atgal „užmirštų namų kryptimi,“ (Nagmeldin Karamalla-Gaiballa, p. 200), ciklinis gyvenimo-mirties ratas sukasi, ištirpindamas ego darbų ir prasmių sūkury. Pastovu tai, kas laikina. Amžina kelionė į save, iš savęs, iš namų į pasaulį, iš šiapus į anapus. Klajojantysis panašus į beprotišką Don Kichoto kovą su vėjo malūnais, nors atrodo, kad „ant klišakojo Rosinanto jodamas riteris ieško / laimės kaip iš trubadūro dainos - - -“ (Jerzy Stasiewicz, p. 154). Iš vieno krašto į kitą keliaujantį aš užvaldęs nepasitikėjimas nei transporto priemonėmis, nei jokiu žmogum, nesupranta, kaip visa egzistuoja, stebisi: „kodėl mano pagieža / neištaško viso šito į gabalus“ (Tadas Zaronskis, p. 259). Avantiūristą lyrinį aš švytinti svaja „lauk varo iš namų, / Kai gyveni pavargęs kliedesiu blankiu.“ (Vitalij Klimovič, p. 264). Ieškantysis – kaip katės klajoklės, elgetos – be vietos, vis sugrįžta prie Dievo namų – Aušros vartų „prašydama praeivių nors riekelės,“ (Alina Borzenkaitė, p. 28), duonos, t. y. tikėjimo, vilties ir meilės, trokšta pažinti Dievo sukurtą pasaulį ir jo kelius. Gyvenimo keliai skirtingi, bet jie susijungia pabaigoje: „tavo kelias / ir mano kelias, / mūsų kelias, mano drauge, / yra jau / nueitas.“ (Aftab Seth, p. 13). Tose klajonėse ir kelionėse ieškoma gyvenimo prasmės ir atgimimo šaltinio.

Naujas gyvenimas, jo „nokimas“ ir „subrendimas“ lyriniam aš analogiškas metų laikams ir gamtos vyksmui. Žmogus, kaip ir bitė, turi atverti savo „avilį“, atsibusti ir įnešti gyvybę į savo gyvenimą kaip gamtos idilėje: „tylus dūzgimas užpildys erdvę / oras pakvips medumi / vėjas niūniuos savo dainą“ (Alicja Kuberska, p. 26). Nelyg mantrą kartodamas refreną „Obels žiedas“ ir stebėdamas žiedo metamorfozes lyrinis subjektas fiksuoja laiko eroziją ir dvilypį buvimą: „Obels žiedas // Draskomas vėjo / Grakščiai jam pasiduoda, / Netgi gerai žinodamas, / Kad būti / Kartais reiškia išnykti.“ (Anna Kowalska, p. 46).

Pasaulį gelbsti meilė, ji pavergia, nukeliaujama į kosminės galaktikos platybes, bet sudegama, tikintis „dar vieno / Didžiojo Sprogimo / visatos istorijoje.“ (Agnieszka Mackojć, p. 16). Meilė pavergia sielą, bet išsiskyrimas atsėlina nepastebimai. „Kaip mūza tapo mudviem šis ruduo: / Jis įkvėpimas tau, o man – akmuo širdy, / Kurį taip lengva per gyvenimą man nešti.“ (Alina Saniuk, p. 33) – lyrinio subjekto būsena paradoksali. Migloti įvykių pėdsakai, sapnai ir prisiminimai mena pasiilgtąją, „Popierinė laiko mašina / Dovanoja laimę sugrįžti“ (Daniel Dowejko, p. 83) prie nutolusiosios. Lyrinis aš rašo modernią telegramą, pilną ilgesio, klausdamas: „TU AMERIKOJ TEN UŽSTRIGAI AŠ TAVĘS SIUNČIU ŽODŽIUS LAI ĮSMIGS Į TAVE KAIP KAMŠČIATRAUKIS KADA TU SUGRĮŠI KLAUSTK“ (Edvard Saško, p. 96). Suartėjimas sugula į aistringų jausmų paveikslą, „kai dovanojame vienas kitam žalsvus peizažus / vėl ir vėl“ (Piotr Chrzczonowicz, p. 233). Netektis išgyvenama skausmingai, lyrinis subjektas ilgesingai trokšta „kad atgytų tavo suspaustos lūpos / ir vėjas man grąžintų tavo spindintį žvilgsnį.“ (Pilar Pedraza Pérez Del Castillo, p. 230). Kantriai laukiama susitikimo su mylimąja, nors jos „jaunos vasaros šešėlyje / Amžiams užmigo debesys.“ (Ridha Mami, p. 241). Susitikimas gali būti kaip sapnas, o susitikusieji – baugštūs kaip stirnos „tokios lengvos / kad net pėdų sniege nepalieka“ (Birutė Ona Grašytė, p. 61). Meilė aistringa, kūnai atsiveria vienas kitam ir kaip „nuostabūs tylos žvėrys, / žavimės, apnuoginame / stebuklingą glamonių absoliutą.“ (Amarú Vanegas, p. 36). Nors kito kūnas pažįstamas kaip architektūra, „juosta erdvė tarp tavęs ir manęs / aktas baigias trinkteli durys –“ (Kamilė Asadauskaitė, p. 173), prisiminimai lieka šypsenų raukšlelėse. Mylimojo praradimas žeidžia, meilė – mitas, „Priartinsiu pirmą žodį prie paskutiniojo / ir išsiųsiu tau šį laišką / kaip kartų bučinį, jungiantį mūsų tolius.“ (Maria Mistrioti, p. 195). Neapleidžia viltis būti mylimam: „Mano artumas interpretuoja josios / Žadėtos ugnies metaforas: / Ar ji padegs mano aušrą?“ (Carlos Vásquez Zawadzki, p. 68). Meilė diversiška, ji gali slapta sutrikdyti žmogų, išvesti iš ramybės ir sandoros su savimi būsenos, ateiti ir išeiti, nieko neatsiklausus, lieka tik veidrodyje, „o į veidrodį stengiuosi nežiūrėti / ir dulkių nešluostau“ (Diana Paklonskaitė, p. 84). Ji viduje gali suręsti medinį namą: „Sudėjai pamatus / iš mano jausmų šakų. / Stovi rūmai išdidūs, / kurių šeimininkas esi,“ (Dorota Górczyńska-Bacik, p. 94), bet židinio ugnis ambivalentiška, ji gali sudeginti, nes meilė pripažįsta laisvę. Moteris – amazonė, ji valdo „vežimą patrakusį savo.“ (Anna Dan, p. 41). Moteris – grožio, gyvybės, švelnumo, aistros įsikūnijimas. Ji legendinė undinėlė, bet žavimasi iš tolo, keliama ant pjedestalo, bet stebintysis yra tik vienas iš tūkstančių, nes jame neužsigeda meilės liepsna. Be paliovos kartodamas „Moterie, jeigu tave mylėčiau“ (Birutė Jonuškaitė, p. 63), lyrinis subjektas dievina moterį.

Lyrinis aš apdainuoja ne tik mūzą-moterį, bet ir poeziją, diskutuodamas, kur slypi jos šaknys, galia ir gebėjimas prabilti poetine kalba. Gera poezija gąsdina savo kraupumu, ji nejauki, sulaistyta gyvenimo prakaitu ir mirties šlapimu, nuo kurios bandoma slėptis: poezija yra literatūros / ką ten literatūros, viso gyvenimo DNR / su visom kosminėm dulkėm / požeminiais bioarchyvais / ir epigenetikos triukais“ (Dainius Gintalas, p. 77). Poetas kankinys Nomadas, mėginantis senuoju Pegasu „užjoti ant kalno <...> bet niekaip nesugeba įsikurti / viršūnėje / nors vienai parai“ (Dimitris Pistikòs, p. 87). Žodžiai dėka poeto plunksnos virsta „nėščiosiomis peteliškėmis. // Dabar šios skleidžia žiedadulkes, pasaulyje sėja poeziją.“ (Gloria Nistal, p. 120), kuri yra kolonos, jungiančios tiltus tarp skaitytojo ir kuriančiojo. Poezijos diskursas prieštaringas, o „jos išrinktasis yra nelaimingas, / Bet gal nepaprastai laimingas – poetas!“ (Jidi Majia, p. 158). Poetas – mistikas, pranašas, dainius, jo lemtis nelengva. Jis turi peržengti visas ribas, įveikti visas užkardas, nes „poetai – / jau šitiek amžių poetai.“ (Józef Zięba, p. 162). Poetas turi tik draugus ir talentą rašyti, ir tai yra jo gyvasties šaltinis. Poezija – laisvė ir turtas, „ji vienintelis gėris, kurį nešiojamės su savimi, / vienintelis, kurį paliekame po savęs...“ (Konstantinas Buras, p. 177). Ji ypač svarbi šį laikmetį, kuriame pasaulį siekia pavergti ir užkariauti mirties Mesijas-Virusas.

Almanacho pasaulėvaizdžio spektras apnuogina egzistencijos ir transcendencijos paslaptis, lyrinio subjekto pasaulėjauta atskleidžia įvairiapusiškus santykius su savimi, kitais ir pasauliu Dievo akivaizdoje. Poezija – buvimo pasaulyje būdas, pati būtis, kurioje skaitytojas gali atrasti save, perskaityti eilėraščius pasitelkdamas savo patirtį, išmintį, intuiciją, protą ir rasti juose nusiraminimą, artumą, bendrystę, kontempliuoti, medituoti. Skaitymas ir giluminis suvokimas žmogų keičia, nes žmogus, kaip ir pasaulis, yra tapsmas. Poezija – kelionė į save be pabaigos, almanachas „Poezijos tiltai 2020“ – atviras ir nuoširdus pokalbis.

Knygą įsigyti galima ir „Slinkčių“ elektroninėje parduotuvėje.

Siūlome įsigyti:

Visas likęs laikas

Valdas Daškevičius

Valdo Daškevičiaus poezijos rinktinę galima įvardinti kaip kūrėjo brandos išraišką. Kruopšti ankstesnių knygų eilėraščių peržiūra ir siūlomi nauji poetiniai tekstai atveria duris į autoriaus pasaulį. Skaitytojas šiame rinkinyje atras puikiai struktūruotą turinį, per eilių teikiamą formų įvairovę atspindintį svarbiausius Valdo kūrybos etapus, įskaitant dabartį. Akylesniesiems pro tuos daugiau nei pusantro šimto eilėraščių, ko gero, nušvis ir mūsų visų ateities perspektyva. Juk ne veltui rinktinės pavadinimas – „Visas likęs laikas“, meistriškai įprasmintas poeto žodžiais.

8.00 € Plačiau