Lietuviškoji distopija: futuristinis Edeno sodas

Gabija Barišauskaitė, Gintarė Navakauskaitė


Priešingai nei utopijose, kuriose siekiama sukurti tobulos visuomenės modelį, distopiniuose kūriniuose vaizduojami fantastiniai, žalingų globalinių ir ekologinių veiksnių arba mokslinių teorijų ir technologijų pažangos paveikti ateities pasauliai, kuriuose neretai vyrauja visuomenės suvienodinimo principas. Verta paminėti, kad distopiniuose tekstuose ypač dažnai atsiranda diktatoriaus figūra (prisiminkime visus stebintį Orwello „Didijį brolį“) arba griežta politinė ideologija, kuri riboja žmogaus teises ir laisves, suvaržo individualumo raišką.

Nors šio žanro kūriniuose dažniausiai kalbama apie net neegzistuojančias civilizacijas, ar futurizmo perpildytą visuomenę, tačiau distopijų siužetai visuomet daugiau ar mažiau sąveikauja su šiandiena, atspindi šiuo metu aktualias problemas, todėl distopinis pasaulis tampa tikėtinu ir yra siejamas su realia ateitimi (Baranauskaitė, 2017). Literatūrologės L. Buividavičiūtė (2017) ir G. Baranauskaitė (2017) teigia, kad dažnai išryškėja mokslinės fantastikos žanro ir distopinės literatūros kūrinių persidengimas, tačiau esminis juos skiriantis bruožas – tai, kad distopiniai tekstai, nors ir perteikia tolimą ateities pasaulį, yra neatsiejami nuo politinės ir socialinės kritikos, kuri aktuali dabarčiai (teksto rašymo laikui), ir taip pat parodo tai, kas gali nutikti ateityje, jeigu šiuo metu nebus imtasi veiksmų, kurie pakeistų tikėtiną scenarijų.

Pasaulinės literatūros kontekste distopijos pradeda rastis pakankamai anksti, tai – daugeliui puikiai žinomi ir iki šių dienų itin populiarūs kūriniai: Dž. Orwello „1984-ieji“, J. Zamiatino „Mes“, M. Atwood „Tarnaitės pasakojimas“, R. Bradbury „451° Farenheito“, A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ir kt. Lietuvių literatūroje distopinio pasakojimo užuomazgos išryškėja tik XX a. pabaigoje. L. Buividavičiūtė (2017) teigia, kad „ryškiausiai distopiniai elementai matomi Romualdo Lankausko romane „Užkeiktas miestas“, Jaroslavo Melniko – „Tolima erdvė“ ir „Maša, arba Postfašizmas“ bei Gasparo Aleksos – „Ėriukėlis stiklo ragais“. Taigi nors distopiniai romanai ir yra mėgiami skaitytojų, lietuvių literatūroje šie kūriniai nėra itin dažnas reiškinys, o ir lietuviškoje literatūros kritikoje pernelyg išsamiai apie šį žanrą nekalbama. Tačiau 2021 metais pasirodė literatūros kritiko, semiotiko Dainiaus Vanago debiutinis distopinis romanas Oderis, todėl įdomu išsamiau panagrinėti, kokį galimą ateities scenarijų kuria rašytojas.

Oderis – siena aptvertas 2050-ųjų Europos miestas, kuriame gyventi gali tik naudingi žmonės, t. y. tik dirbantys asmenys, kurie moka mokesčius ir taip prisideda prie miesto išlaikymo, o nedirbantys – deportuojami. Romano erdvėlaikis nusakomas anotacijoje, todėl skaitytojas, dar prieš pradėdamas gilintis į tekstą, jau aiškiai žino, į kuriuos metus ir į kokią ateities pasaulio vietą jis „nusikels“ skaitydamas. Romane itin reikšmingu fikcinio pasaulio elementu tampa miestas, kuriame vyrauja specifinis visuomenės valdymo modelis, tačiau ateities vieta nėra pernelyg konkretizuojama, ypač mažai dėmesio skiriama Oderio aplinkos atvaizdavimui. Akcentuojama, kad tai „sterilus, inovatyvus, išskirtinis miestas“, nes jame kuriasi „svarbiausios technologijų ir finansų įmonės“ (p. 99), o ypatingas distopinės vietos objektas – Oderį juosianti siena, teikianti uždaros, nuo išorinio pasaulio atsiribojusios erdvės vaizdinį. Išskirtina tai, jog autorius romane pasitelkia biblinį pasakojimą apie aptvertą Edeno sodą, kuriame „yra tai, kas jau sukurta“, o kitoje sienos pusėje – „tai, ką dar reikia sukurti“ (p. 30). Taigi Oderis kuriamas kaip unikalus futuristinis rojus, kuriame galiojančioms taisyklėms nepaklusę gyventojai išvaromi, o galimybės sugrįžti iš esmės nėra.

Romanas išskirtinas savo forma, kadangi į pasakojimą įkomponuojami dar trys rašytinio teksto žanrai: esė, laiškų fragmentai ir interviu. Skirtingi žanrai pasitelkiami ne be reikalo – jų perpynimas suteikia naratyvui savitumo bei išryškina veikėjų charakterius, sudaro prielaidas pasakojimui plėtotis per keturias skirtingas perspektyvas, todėl visi romane veikiantys personažai tampa pasakotojais: pagrindinis veikėjas Alanas, Trumanas Moras – žurnalistas, išleidęs „keletą prieštaringų esė rinkinių“, detektyvas B. ir Oderio meras Endriu. Įdomu tai, kad visi šie veikėjai artimai nepažįsta vienas kito, tačiau jų likimai tarpusavyje susiję. Alanas – ganėtinai išsiblaškęs, pasiklydęs tarp realybės ir vizijų, jam sunku atskirti, kas tikra, o kas tėra jo vaizduotės vaisius. Pagrindinis veikėjas desperatiškai bando iš padrikų prisiminimų fragmentų sudėlioti nuoseklią įvykių liniją, kuri atvedė jį iki „dabartinės“ būsenos. Alanas tampa „nenaudingu“ miesto gyventoju, jį palieka mylima moteris, o gilios psichologinės problemos apsunkina jo galimybes pasilikti Oderyje. Šio veikėjo gyvenimą komplikuoja ir nuolat iškylantis moters vaizdinys, kuris tarsi tikras, bet tuo pačiu ir svetimas, dirbtinis: „Galvodamas apie Aną nebėra tikras, kad galvoja apie Aną. Jos kvapas primena jam kvepalus – tai ne kūno, o sintetikos kvapas. Jos balsas primena jam muzikinį įrašą, o ne gyvą balsą. Jos judesiai primena filmą, o ne tikrą judėjimą“ (p. 36). Alano personažas skleidžiasi per vizijų ir haliucinacijų (kintamosios visatos) bei prisiminimų (episteminį) pasaulį, kuris glaudžiai koreliuoja su gyvenamąja protagonisto tikrove. Romane kintamosios visatos pasauliai naudojami pagrindinei minčiai pastiprinti ir išreikšti, jie kuriami veikėjo galvoje, dažniausiai iškreipia realybės vaizdą, todėl kelia sumišimą ir skaitytojui, nes jis turi pats išsiaiškinti, ar tai vyksta arba vyko iš tikrųjų. Šie pasauliai įtraukia skaitytoją ir leidžia jam dalyvauti kuriamame pasakojime atkoduojant paslėptas reikšmes. Romane egzistuojantis vizijų ir haliucinacijų persipynimas su realybe paveikia skaitytoją, nes atsiranda susitapatinimas su veikėju: skaitytojas lygiai taip pat, kaip ir veikėjas, yra sutrikęs, negali aiškiai suprasti, kas ir kodėl vyksta, nežino priežasčių, kurios turi įtakos ir personažo blaškymuisi. Taigi skaitytojas tarsi nuolat aktyviai dalyvauja siužete, nėra tik pasyvus stebėtojas.

Ne ką mažiau svarbūs ir kiti romano veikėjai, jų savita patirtis. Vienas iš jų – Trumanas Moras, individualią pasaulėžiūrą perteikiantis savo esė tekstuose, kuriuose gilinamasi į futuristinės visuomenės realijas, problemas ir jų pasekmes. Iš Trumano esė galima susidaryti bendrą įspūdį apie ateities miesto kasdienybę, kuri paverčia žmogų „biologine mašina“: „Tu esi biologinė mašina. Apdairiai spaudant mygtukus, tu įsijungi ir vykdai iš anksto numatytas užduotis. Šimtai, tūkstančiai mokslininkų, psichologų ir analitikų kasdien dirba aiškindamiesi, kaip efektyviau tave užprogramuoti...“ (p. 62). Eseistiniuose tekstuose išryškėja ateities pasaulio tikrovė, kurioje žmogus gyvena pagal griežtą instrukciją, jo veiksmai – mechaniški, savaiminiai ir monotoniški, o asmenybė – tarytum atbukusi, nuslopinta. Galima teigti, kad pasakojimą vis papildančios esė atspindi distopijos žanrui būdingą suvienodintos visuomenės ir ypač sparčios mokslo pažangos, technologijų įsigalėjimo principą. Detektyvas B. vėlgi kitoks personažas – jis nėra Oderio gyventojas, o atvykėlis, kuris smerkia miestą ir jame vyraujantį režimą, jo laiškuose mylimajai ir interviu su miesto meru klausimuose akcentuojamos žmogaus teisės, pasirinkimo laisvė ir tai, kas mums yra įprasta dabar (skaitytojo išgyvenamoje realybėje). Iš esmės detektyvas B. atstovauja šiuolaikinės demokratijos principams, o tai suartina jį su skaitytoju. Oderio politikai pamynė šiandien mums svarbias pamatines žmogaus teises, tačiau viskam turi racionalų ir įtikinamą paaiškinimą. Oderyje vyraujančiam režimui atstovauja veikėjas meras Endriu – radikalių pažiūrų politikas, jo idėjos priešingos kitų personažų požiūriui ir pozicijai. Išskirtina tai, kad Endriu romane tampa savotišku „antiherojumi“, kadangi iš pirmo žvilgsnio drastiški jo sprendimai argumentuojami ganėtinai sąmoningai, itin įtaigiai, o šio veikėjo retorika apskritai yra išskirtinė, nes imponuoja netgi visuomenės mažumoms, prieš kurias iš esmės ir yra nukreipta Endriu vykdoma politika. Oderio meras nekreipia dėmesio į individualius atvejus, jam svarbiausia visuma, o ne galimos išimtys: „Visuomet būna daug detalių, niuansų, išimčių, visos tos asmeninės istorijos, tai svarbu, – bet jei pradėtume į kiekvieną smulkmeniškai gilintis, niekas niekada nebūtų padaroma“ (p. 55).

Autoriaus kalbos stilius keičiasi priklausomai nuo kuriamo veikėjo. Kalba atspindi veikėjų socialinę padėtį, intelektualumą. Egzistuoja intelektuali vs žargoniška, kasdieniška kalba. Pavyzdžiui, už Oderio sienos gyvenančių deportuotų asmenų kalba yra ypač buitiška, vartojamos žargonybės, pasitelkiami necenzūriniai žodžiai. Tačiau visiškai priešinga yra miesto mero kalbinė maniera, kuri pasižymi įtaigia argumentacija, ramiu, mandagiu balso tonu, netgi susidaro įspūdis, kad Endriu atsakymai interviu metu yra jau iš anksto apgalvoti ir suplanuoti, tampa sudėtinga nesutikti su jo išsakytomis mintimis. Kalbiniai kontrastai išryškina nuotolį tarp dviejų skirtingų socialinių grupių – naudingų Oderio gyventojų ir miestą palikusių asmenų. Tarsi norima įtikinti skaitytoją, kad Oderis yra išsilavinusių, intelektualių, mokslo pažanga tikinčių gyventojų miestas.

Romano savitumą sąlygoja ir jame vyraujančios užkoduotos prasmės, kurias skaitytojas privalo sekti, nes nuo to priklauso, kiek bus suprastas tekstas, o ypač jo pabaiga. Pirmiausia, skyrių, kuriuose plėtojasi pagrindinio veikėjo Alano istorija, pavadinimai yra skaičių kodai (pvz., #10605; #10606). Skaičių šifras atskleidžiamas tik kūrinio pabaigoje – tai nurodo, kiek kartų buvo atlikta simuliacija. Pasirodo, kad tai yra mokslinis eksperimentas, kurio metu sujungiamos dviejų skirtingų, nepažįstamų žmonių – Alano ir Trumano – smegenys, ir iš to išgaunamas vienas pasakojimas, kurį nulemia „bendros patirties, atminties, vaizduotės ir gebėjimų sąveika“ (p. 243). Taip pat reikšmingu kodu tampa 404 kabinetas, kuris susieja du veikėjus, įrodo, kad vieno iš jų patirtis tiesiogiai veikia kito personažo vaizduotės pasaulį. Ypač svarbus šifras – tai, kad detektyvo B. laiškai nuolat pradedami nauja abėcėlės raide nuo A, todėl skaitytojas įpareigojamas atidžiai stebėti kiekvienos žinutės pradžią. Raidžių seka pasikeičia paskutiniajame laiške, kuris iš pirmo žvilgsnio optimistiškas, pozityvus, tačiau jei skaitytojas atidžiai sekė kiekvieno laiško pradžią, nesunku interpretuoti, kad detektyvas B. jau niekada nebepamatys savo mylimosios ir kažin, ar apskritai tebėra gyvas. Taigi romane vyraujantys skaičių kodai, raidžių šifrai užmena mįsles, kurias skaitytojas stengiasi „išnarplioti“, bei tampa aspektu, iki pat romano pabaigos išlaikančiu naratyvo įtampą, o tai įgalina aktyvų įsitraukimą į plėtojamą siužetą siekiant suvokti specifinio kodo ar šifro prasmę tekste.

Kaip jau minėta straipsnio pradžioje, distopiniai pasakojimai glaudžiai koreliuoja su skaitančiojo dabartimi ir yra neatsiejami nuo politinės bei socialinės kritikos. D. Vanago romane Oderis taip pat neatsiribojama nuo šiandieninių realijų bei itin aktualių, neretai visuomenės susiskaldymą sąlygojančių socialinių ir politinių problemų: nedarbas, socialinė atskirtis, „teisėtas žmogaus teisių pažeidimas“ ir pasirinkimo laisvės suvaržymai; asocialiose, nedarniose šeimose augančių vaikų ateities perspektyvos; senstanti visuomenė ir didėjantis pensinis amžius; eutanazija; abortai; bažnyčios įtaka valstybės piliečiams; imigracijos bangos; abejotino efektyvumo finansinė parama socialiai pažeidžiamiems asmenims ir t. t. Išvardintos problemos romane eliminuojamos pasitelkiant drastiškus, radikalius sprendimo būdus. Pavyzdžiui, aukštas nedarbo lygis panaikinamas įvedant mieste taisyklę, pagal kurią nedirbantis asmuo negali gyventi Oderyje; asocialios šeimos, beglobių vaikų problema taip pat eliminuojama radikaliais įstatymais, kurie numato, kad vaikus gali auginti tik tos šeimos, kuriose yra atitinkamas pragyvenimo lygis, konkretūs finansiniai ištekliai, o jeigu kriterijai nėra įgyvendinami, už tai skiriama bausmė (deportacija). Romane neliberalių, griežtų sprendimų motyvai grindžiami mūsų valstybėje vyraujančia nuolatine valdančiųjų politinių partijų kaita, kuri nebūdinga kitoms šalims: „Per kiekvienus rinkimus jose [kitose šalyse] neiškyla naujų judėjimų, nevyksta naujų reformų ir kas ketverius ar penkerius metus jos nepradeda visko nuo pradžių. O pas mus kitaip: vos persisuka ciklas, valdžia pereina iš vienų rankų į kitas. Todėl gerus rezultatus būtina pasiekti per trumpą laiką – daug jo niekas neturi“ (p. 53). Šiuo atveju kritikuojamas mums jau įprastu tapęs reiškinys, kuris iš esmės daugiausia priklauso nuo šalies piliečių. Pabrėžiama, kad ciklinė valdžios kaita sąlygoja skubotus, neretai drastiškus ir netgi žmogaus teises pažeidžiančius pokyčius. Galima teigti, kad romane išryškinamos teksto rašymo laikui aktualios problemos, jų priežastys ir galimos pasekmės ne tik įtikina skaitytoją, kad toks futuristinis scenarijus yra ganėtinai realus ir tikėtinas, bet tuo pačiu ir skatina reflektuoti bei kurti alternatyvius, demokratijos principams artimus visuomenės problemų sprendimo būdus.

Romanas įtaigus, įtraukiantis, jame egzistuoja tam tikri elementai bei idėjos, kurios teikia kūriniui savitumo, apeliuoja į opias dabarties problemas ir tikėtinas jų pasekmes, bet skaitant tekstą iškyla asociacijos su kitais distopiniais kūriniais ar netgi kino ekranizacijomis. Ištikimi distopijos žanro megėjai, skaitydami Oderį, tikrai atras tai, kas jau yra kažkur matyta ir girdėta. Pavyzdžiui, Oderyje gyventojai yra nuolat stebimi, kontroliuojami, sekama, ar žmogus laikosi nustatytų taisyklių (pvz., akies rainelės nuskaitymas gatvėje; miesto tvarką prižiūri sukarintos spectarnybos, deportacijų būriai, kurie fiziškai susidoroja su nepaklūstančiais asmenimis ir kt.). Tai primena jau klasika tapusį Dž. Orwello romaną „1984-ieji“, kuriame taip pat nebelieka asmens teisės į privatumą, o nepaklusdamas žmogus rizikuoja savo gyvybe. Romane ypač sparčios mokslo pažangos, tobulėjančių technologijų, jaunėjančios visuomenės, tautinio identito ir kultūros atsisakymo bei eksperimentų su žmonėmis aspektai tampa nuoroda į garsųjį A. Huxley romaną „Puikus naujas pasaulis“, kuriame nėra tautos, istorijos ir kultūros, o žmonės – laimingi, išoriškai nesenstantys. Oderyje vis akcentuojama, kad miesto tvarka dar ne tokia griežta kaip Kinijoje, kurioje vyrauja balų sistema, paverčianti žmonių gyvenimą savotišku žaidimu: „Pasižiūrėkit į Kiniją: jie ten savo gyvenimą apskritai pavertė žaidimu. <...> Jei asmens socialinis reitingas smarkiai nukrinta, jis arba ji nebegali apsipirkinėti geriausiuose prekybos centruose, skraidyti lėktuvais ar netgi balsuoti“ (p. 146). Kyla įspūdis, kad socialinio reitingo / balų sistemos idėja yra „pasiskolinta“ iš vieno populiariausių distopinio žanro serialo „Juodasis veidrodis“ (angl. Black Mirror; 3 sezonas, 1 serija), kuriame asmens elgesio, bendravimo su kitais reitingavimas turi tiesioginės įtakos žmogaus ekonominei ir socialinei padėčiai (jei asmens balas per žemas, iš jo atimama galimybė skristi lėktuvu arba paprasčiausiai išsinuomoti naujesnį automobilį ir pan.).

Apibendrinant galima teigti, kad D. Vanago debiutinis kūrinys nėra „prisvilęs pirmas blynas“, o ganėtinai vykusi, dabarties-ateities valentingumą atspindinti distopija, kurioje nenuslopstanti intriga ir šiuolaikinių aktualijų išryškinimas lemia skaitytojo įsitraukimą bei skatina reflektuoti ir kurti alternatyvius, demokratijos principams artimus visuomenės problemų sprendimo būdus.

Literatūra:
Baranauskaitė, G. (2017). Kas yra distopija? Rubinaitis, nr. 1 (81). Prieiga per internetą: https://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1895572601 
Buividavičiūtė, L. (2017). Distopija lietuvių literatūroje. Literatūra ir menas, nr. 46 (3642). Prieiga per internetą: https://literaturairmenas.lt/literatura/lina-buividaviciute-distopija-lietuviu-literaturoje
Vanagas, D. (2021). Oderis. Baltos lankos: Vilnius.