• A
  • A
  • A

Tomas Vyšniauskas. Raidė tamsos čiuptuvuose

2022-03-23

Dominykas Norkūnas. Tamsa yra aštuonkojis. Eilėraščiai. Vilnius: „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2021. 72 p.
Daiktiškai išreikšti, „įkūnyti“ abstrakciją – užduotis (tiek valingai keliama poetų, tiek automatiškai iššaukta gaivališkosios poezijos prigimties), aptinkama gana dažname eilėraštyje...

Abstrakčiai sąvokai suteikti paveikumo, ją materializuoti padeda reiškinio transformavimas (sugretinimas, perkėlimas, išskaidymas) į jusliškai apčiuopiamesnius ar bent jau į skaitytojui labiau pažinius objektus. Vieno iš aktyvesnių jaunosios kartos literatūros lauko atstovų, poeto ir vertėjo Dominyko Norkūno debiutinis eilėraščių rinkinys „Tamsa yra aštuonkojis“ (2021 m. išleido „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“) savuoju pavadinimu tarytum simbolizuoja paskatą „įžeminti“ abstrakciją suteikiant jai formą bei medžiagiškumą, ir atvirkščiai – neapsiriboti vien buities elementais teksto įvaizdžių lauke.

Materijos ir ją paneigiančios sąvokos (mirties) santykį atspindi rinkinio eilutės: „Dabar mano mirties vaizdinys / nuspingsi jūros grindiniu / nė raibulio nesukeldamas // Šie atminties sąrėmiai / lyg krioklio srautai / jais / visa išsilies / į skaidriausią paviršių / netrikdomą atspindžio / nei kibirkšties“ (p. 11). Matome, jog, viena vertus, būsenoms išreikšti į pagalbą pasitelkiami aplinkos objektai (grindinys, krioklys), kita vertus, pabrėžiamas ir takoskyros egzistavimas (atspindžio ar raibulio nebuvimas). Tokį paralelių reiškinių santykio dvilypumą patvirtina ir eilutės: „Nakties gyslos – / juodos srovės / po blyškiu tinko sluoksniu / jose nerasi atsakymo nei klausimo“ (p. 13). Individo vidinio pasaulio sąveika su patiriama tikrove dažnai kristalizuojasi į komplikuotą jausmų maišatį, įvairialypę emociją. Pastarajai išreikšti vėlgi naudojamasi konkrečių, materialių objektų pagalba: „Vienatvė graži / ji – / maita / aplink kurią / suka ratus / varnų būrys / senamiesčio kiemuose / virš čerpinių / stogų“ (p. 50). Įdomus yra ir lyrinio subjekto vaidmens reikšmingumo laipsnis. Vienuose eilėraščiuose jam priskiriama stebėtojo rolė. Veikėjas tarsi pernelyg neįtakodamas aplinkos vyksmo stengiasi savyje dekonstruoti visumą iki smulkesnių elementų ir taip atrasti individo – kosmoso sąlyčio taškus: „mano veidas – vario lėkštė / ji laiptais nurieda / į tamsą // nesakydama nieko“ (p. 51). Kiti eilėraščiai parašyti pirmuoju asmeniu, tačiau dažname iš jų dėl laiko ir erdvės kismo susidaro įspūdis, jog subjektas įsikūnija į mitų, literatūros, istorinius personažus (išskyrus keletą autobiografiškumu dvelktelinčių tekstų) ir žarsto egzistencinių laužų žarijas jų pirštų pagalvėlėmis, universalizuotu daktiloskopiniu raštu: „Buvau / klegesio šmėkla / gerianti ašaras / iš miegančio paukščio akių / Visatos rieškučių“ (p. 15).

Ne tiek materijos tvarumas, kiek jos aktualumas skirtinguose pasaulio raidos etapuose leidžia rinkinio eilėraščiams blukinti laiko ribas. Chronologinės ribos svyruoja nuo Biblinių motyvų (dažnai šmėstelinčių knygoje) iki viduramžių paminėjimo („Žodžiai yra raiši šuneliai / užklydę į šventyklą – / girti ir pagiežingi / viduramžių vienuoliai / užmėto juos / akmenimis“ (p. 25), Holokausto skaudulių priminimo („nes dievo pirštas tąnakt / nelytėjo pasaulio ašies / jis tepė vyrius / Aušvico vartų“ (p. 28), pokario aktualijų („Jis bedieviškai gėrė / šešiolikos buvo ištremtas / grįžęs susirado žmogų / kuris jį įskundė, mirė sanatorijoj / ištiktas antrojo širdies smūgio / gali būti, kad lytinio akto metu“ (p. 44), herojaus vaikystės („Kasmet mūsų obels viršūnėje / lizdą sukdavo kėkštai / kartą radau jų jauniklį / buvau vaikas / nežinojau / kad ligotieji / turi būti išmesti / kad kiti išgyventų“ (p. 52) ar nūdienos šešėlių („Ši naktis – nukalta / iš suskilusių ilčių – / tėra dar vienas pamišęs šventasis / rūkantis metą savo mašinoj / klykiąs į apžiotą / šautuvo vamzdį“ (p. 32). Trinant laiko rėmus neapsiribojama tikrove, atsiranda pastanga išplėsti būties teritoriją ir iki transcendentinės gelmės: „Peiliu badau ostijas / nes trokštu kraujo iš anapus“ (p. 34). Siekis surasti apčiuopiamesnę sąsają tarp šio pasaulio ir anapusybės tarytum simbolizuoja troškimą laiką perkelti iš baigtinių atkarpų į begalybės ar bent jau cikliškumo jurisdikciją.

Derėtų atkreipti dėmesį į mirties leitmotyvą knygoje („Man buvo septyneri / kai stovėjau priešais / atidengtą karstą / paglostyk jo ranką, atsisveikink / pasakė kažkas“ (p. 44). Gausu baigtį simbolizuojančių įvaizdžių (kaulai, kraujas, tamsa, kaukolės), kurie su dominuojančiu sodrių potėpių fonu kuria gotikinę, pesimizmu persismelkusią, niūrią eilėraščių atmosferą: „Žengėme griuvėsiais – / po likusiais skliautais / snigo švytinčiu tinku / juodmelsvė naktis / skleidės virš galvų / juodmelsvė / naktis / kaip balzgana / kapinių gėlė“ (p. 61). Dėmesys frazės plastiškumui, estetikai būdingas dažnam tekstui. Vietomis raiška priartėja prie perspaudimo, prie pavojingos manieringumo teritorijos, tačiau, manyčiau, būtent poezijos žanre perdėtas estetizavimas turi žavesio ir nusipelno tolerancijos. Tuo labiau, kad pastaruoju metu įsivyraujančios naratyvinės, patirčių, aktualijų, buitiškumo ar taupaus žodžio poetikos fone toks spalvų sutirštinimas (bent jau) pretenduoja į savitumą. Estetizuojami netgi vulgarumu padvelkti rizikuojantys vaizdiniai: „Kai paskutinįsyk / buvau Pompėjoj / konsulo žmona / malonino mane priklaupusi ant kelių / kai lavos pliūpsniai mus pavertė akmenimis“ (p. 12). Taip individas tarsi integruojamas į laikmečių ir erdvių aibę. Knygoje gausu intertekstų, nuorodų į Antiką, Biblijos tekstus, žydų kultūrą, mitologiją.
Galbūt su pastangomis ne tiek nuneigti, kiek prisijaukinti mirtį susijusios ir šiurkščios dievoieškos apraiškos knygoje. Tiek šiurkščios, kad jautresnių nervų šventeivoms gali nutirpti ranka nuo žegnojimosi, o racionalesnio mąstymo skaitytojui belieka žavėtis betarpiško, atviro dialogo su Aukščiausiuoju drąsa: „Fosforinis Jėzus kabo / virš močiutės miegamojo durų: / mačiau jį / beriant žiurknuodžius į mūsų taures“ (p. 48). Niūrią eilėraščių atmosferą, pesimistinę nuotaiką, nusivylimą kartkartėmis perskrodžia tikėjimo Visuresančiojo valia spindulys: „bet snaigės nekrenta į niekur / snaigės nekrenta iš / niekur / ir niekas nestato miestų iš skersvėjų“ (p. 43). Žmogui reikia materijos tam, kad kažką pastatytų. Snaigės krenta savaime. O vilties žibintams blėstant užuovėjos bandoma ieškoti fantasmagorijos erdvėse: „pūgos paukščiai / lesė akis / pūgos paukščiai / nešė mano akis / į vienintelį lizdą“ (p. 63). Nepaisant daiktiškumo, tekstai pasižymi vyksmo perkėlimu iš kasdienybės į mistifikuotą fantazijos plotmę. Skirtingų laikotarpių permaišymas, tikrovės praturtinimas siurrealistinėmis vizijomis pastebimas dažname rinkinio eilėraštyje. Pavyzdžiui, eilėraštyje, kuriame šventieji įsikimba materijos, kad jų egzistencijos nepasiglemžtų nebūtis: „Šventieji / ritosi šlaitu / į kaktusų daubą / juodas paukštis / nėrė iš paskos / – sparnai nusagstyti laikrodžiais – “ (p. 67).

D. Norkūno „Tamsa yra aštuonkojis“ – drąsi, nenusaldinta, niūrių raiškos spalvų potėpiais dekoruota, intertekstų ir nuorodų prisodrinta, balansuojanti tarp išmonės ir intelektualumo knyga apie šešėlių jaukinimąsi, anapusybės formų paiešką ir šviesos nebuvimo išreiškimą materijos pagalba. Šiurkšti dievoieška, mirties (jos atributikos) akcentavimas, fantasmagorijos ir tikrovės ribų blukinimas atspindi pastangas konstatuoti būties poliškumą ir tamsiosios pusės egzistavimą. „Kartais esi raižinys / ant pjedestalo // kartais esi pamėlęs / demonas / užmynęs ant numirėlės šukų“ (p. 64), – taip knygos lyrinis subjektas apmąsto skirtingas individo integracijos į visumą, į nepagražintą egzistenciją galimybes. Tereikia pakelti šukas, ir sušukuota tamsa nusišypsos iš veidrodžio.

Recenzijos autorius Tomas Vyšniauskas
Viršelio dailininkas Jurgis Griškevičius

SRTRF 2022 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai” (4000,00 Eur)
 

Siūlome įsigyti:

Pasakaitė eilėmis apie mamą su trimis sūnumis

Mani Leib

Smagiai sueiliuota ir žaismingai parašyta pasakėlė pasakoja apie mamą ir tris sūnus – Tinginį, Ėdrūną bei Dūdžių. Brolių ir mamos likimas nėra pats geriausias – jie glaudžiasi mažoje trobelytėje ir gyvena vargingai. O ką jau kalbėti apie didesnes ir mažesnes brolių ydas: vienas, akivaizdu, tinginys, kitas valgo be saiko, o trečiam didžiausias malonumas – pūsti dūdą ir triukšmauti.

6.00 € Plačiau