• A
  • A
  • A

Nojus Saulytis: „Būčiau išties pamalonintas, jei kas palygintų mane su Jėzumi Kristumi, bet”

Nuo pirmosios Nojaus Saulyčio knygos – eilėraščių rinkinio „sms gėlytė“ („kitos knygos”) pristatymo po Liubarto tiltu Vilniuje praėjo trečdalis metų. Tiek laiko knygai, brandintai daugmaž dešimtmetį, nėra daug. Tačiau vos per keturis mėnesius ji spėjo ne tik pagyventi ar būti paskolinta bei panešiota krepšiuose (ko knygai Nojus linkėjo viename interviu), bet ir sulaukė ne vieno smalsaus skaitytojo bei literatūros kritiko atsiliepimo. Apie „sms gėlytės“ žydėjimą, autoriaus santykį su knyga ir pirmuosius telefonus su Nojumi kalbuosi virtualiai.

Interviu J. Tumasonytei atviravai, kad pats dar nesupranti savo santykio su knyga pridurdamas: „Kai jau išėjo visi tie tekstai vienoje vietoje, man net atrodo, kad jie pasidarė truputį kitokie. Man išties sunkoka apie knygą, kaip apie vieną dalyką kalbėti, nes kelias iki to buvo labai ilgas, visi tie metai, tie įrašai online ir draugai, ir patirtys…“ Ar galėtum įvardinti, kuo tekstai, drauge nugulę į vieną knygą, tau atrodo (jei vis dar atrodo) kitokie, ir koks santykis su „sms gėlyte“ tave sieja šiandien?

Galbūt truputį gaila yra todėl, nes knygą sunku ir nepatogu promote'inti dėl pandemijos. Internetiniai skaitymai neleidžia likti tarp klausytojų ir pabendrauti fiziškai, visi žmonės atskiresni, mažai vietos atsitiktinumui, pati informacija visai kitokiais tempais ir gigabaitais sklinda. Vakar po ilgesnio laiko atsiverčiau pavartyti, paskaityti knygutę – miela buvo, kai pastebėjau, buvau net pamiršęs, kad pabaigoj turinyje stovi jaunas vaikinas su šortais, o pačioj pradžioj atvarto tekste šortai irgi yra. Bet apie ką klausimas? Šiaip jautrus kažkoks santykis. Sunku pasakyti.


Knyga sulaukė ne vienos recenzijos ir apžvalgos. Kokie pastebėjimai, atskleistos prasmės ar įžvalgos apie „sms gėlytę“ tau įsiminė, labiausiai nustebino?

Pabandysiu atsakyti plačiau, bet trumpai. Itin apsidžiaugiau, kad Rimas Užgiris išvertė keletą mano eilėraščių, kuriuos „Vilnius Review“[1] publikavo kartu su V. Cibarauskės recenzija[2] („Litmeny" ji sutrumpinta). Eilėraščiai išversti šauniai, aš tikrai grubiau ir paprasčiau versčiau. O iš tos recenzijos, jei taip pavadinsime, itin įstrigo jos mintis, kad teksto paaugliškas naivumas ir atvirumas yra ne teksto ypatybė, o pati teksto tema. Taip pat buvau itin nustebintas ir pamalonintas, kai gavau žinutę iš vienos vienuoliktokės, kuri, sužinojus apie mane per pamoką („LGBTQ+ and psychoanalysis”), užsimanė išversti keletą eilėraščių namų darbams. Buvo puikus sutapimas, būtent tuo metu ir ta „Vilnius Review” publikacija pasirodė, o aš dar tai mergaitei nusiunčiau linką paklausyti BEETA –MARATONAS gabalo, išplepėjęs, kad Beeta yra Ernestas, irgi poetas. Visi buvome laimingi tomis dienomis. Tiesą pasakius, gal net šis įvykis labiausiai nustebino ir pašildė mano širdutę, nei kokia kritika ar kitokie pagyrimai.


Savo tinklalaidėje „Pirmas sakinys. Atvirkščiai. Rašytojai kalba apie kritikus“ M. Nastaravičius ir T. Vaiseta su trimis Lietuvos autoriais nagrinėja rašytojų bei literatūros kritikų santykį: aptaria pasirodžiusias recenzijas, kviečia pasidalinti patirtimis, kurios lydėjo skaitant pirmuosius profesionalų atsiliepimus apie savo kūrybą. Poetė ir filosofė, tavo knygos redaktorė A. Kaziliūnaitė laidos metu prisiminė, kaip sulaukusi pirmojo viešo savo kūrybos aptarimo, nusprendė pažaisti. Apžvalgos autoriui V. Kukului, išreiškusiam lengvą abejonę apie jaunosios poetės kūrybą, Aušra jam nusiuntė „LEGO“ konstruktorių. Kaip tu reagavai į pirmąsias recenzijas „sms gėlytei“? Ar jose aptikai įžvalgų, leidusių į rinkinio eilėraščius pažvelgti iš visiškai kitos perspektyvos?

Na, kaip. Matyt, kad nepasakyčiau, jog kažkaip visiškai perskrodė. Silpnokos tos recenzijos, apart jau minėtos, gana paviršutiniškos. Tačiau negaliu pasakyti, kad kai kuriose nebuvo tikrai gerų ir juokingų vietų, kurios mane pralinksmino. Aišku, tada lieka tik džiaugtis, jog žmogus skaitė ir kažkiek pasigilino, ir dar netgi rašė (ir gal ką nors sudomino). Įdomu buvo gal tai, kad eilėraščiai skirtingiems žmonėms gali visiškai skirtingai persiskaityti. Vienas gerai užvaro ant kokio teksto, o kitas, štai – įvertina kaip stiprų.


Kalbant apie kritiką ir „Pirmojo sakinio“ tinklalaidę, Artūras Dubinskas recenzijoje „You Need The Drugs[3]“ pastebi T. Vaisetos joje išreikštą nuomonę: „galima daryti prielaidą, kad kalbėta būtent apie šią knygą ir būtent ją Vaiseta pavadino dar vienu „Kitų knygų“ išpūstu reklaminiu burbulu“. Pats recenzijos autorius teigia, kad jei tu kada nors perimtum kartos balso etiketę iš Martynenko, „būtų visai smagu, nes jis nuoširdesnis, įdomesnis, unikalesnis ir dar visoks –esnis“, nors tai taip pat įvardija kaip komercinį triuką. Kaip į tokią kritiką žvelgi iš vidaus: tapęs leidyklos „kitų knygų“ autoriumi, dalyvavęs leidybos, viešųjų ryšių bei knygos platinimo procesuose? Ar tiki, kad vertinga poezija skaitytojus turėtų pasiekti ir be reklamos?

O, tai apie promo šiek tiek jau kalbėjau – dėl pandemijos gana mažokai to buvo, todėl abejočiau, ar šitas komentaras tikrai apie mane. Beje, jei bijai pasakyti, apie ką tiksliai kalbi, tai kažką vadinti burbulais apskritai beprasmiška, net ironiška. Geriau pakalbėkime apie vertingą poeziją. Tarkim, koks Gytis Norvilas pasakytų, kad vertingos poezijos Lietuvoje beveik nėra, o kalbos jausmo neturi niekas. Štai kiek cinizmo aplinkui. Aišku, tikėčiau, kad vertinga poezija turėtų pasiekti skaitytojus, tačiau kokiu būdu? Kaip dažnai gauni eilėraštį iš kokio draugo, kuris atsiunčia kokio autoriaus dar niekur nematytą eilėraštį? Retokai. Apie kartos balsą gal pati norėtum atsakyti? Juokini truputį. Tu tiki, kad tokie gali būti? Aš tai netikiu. Bent jau kalbant dabar apie mus – tai grynos etiketės. Lipdukai.


Atsakyčiau, kad mano nuomonė artima taviškei. Nors „kartos balso“ sąvoka gali liudyti išskirtinį autoriaus gebėjimą universaliai reprezentuoti daugybės žmonių nuomonę, nuotaiką ar būseną, taip pat skamba gana pretenzingai. Tikiu, kad vienas autorius nėra pajėgus atstovauti daugybei skirtingų, nors ir tos pačios kartos žmonių, nebent jo kūriniai būtų itin universalūs, turintys chameleoniškų savybių. Kaip reaguotum, jei tau būtų suteiktas „kartos balso“ titulas?

Titulas ar lipdukas? Gal ir galima būtų taip pavadinti autorius, kuriuos skaito ir skaito po jų mirties. Tačiau nematau prasmės apie tai galvoti, nes jei netgi būtų galimybė, jog kažkas skaitytų mano tekstus po mirties – aš būčiau miręs.


O kokias ryškiausias savo bendraamžių kartos savybes galėtum išskirti? Kurie įvykiai, kultūriniai, socialiniai ar politiniai reiškiniai, pokyčiai darė didžiausią įtaką asmeniškai tau ir tiems, kuriuos galėtum pavadinti savo karta?

Aš gal apie save tiesiog pasakysiu. Kad po Rugsėjo 11-osios įvykių, mano manymu, įvyko didelis lūžis. Buvau dar vaikas, tačiau vaikystė po to tarsi ir pasibaigė, nes dingo kažkokios iliuzijos apie pasaulio saugumą. Dar taip tarytum tyčia sutapo, jog mano šeima išskrido į Ameriką gyventi kaip tik po to. O ten – visa ta propaganda, ore tvyranti baimė, kad bet kas gali būti teroristas. Internetas, informacijos srautų perteklius, visi tie žiaurūs karai pasaulyje, gobšūs turtingieji, korporacijos, neadekvatūs politikai, vėl propaganda, įvairūs fanatikai, tiek daug neapykantos visame pasaulyje, šiukšlės gyvūnų skrandžiuose. Dar ši pandemija? Gal geriau apie burbulus pakalbėkime ir reklamas.


M. Toločka, kaip ir A. Dubinskas, savo recenzijoje „Linkėjimai iš SMS planetos[4]“ tavo eilėraščius gretina ne tik su M. P . E. Martynenko bei M. Gimžausko-Šamano kūryba, bet ir prisimena T. Petrulio poeziją. Socialiniuose tinkluose taip pat esu aptikusi nuomonę, kad tavo eilėraščiai artimi I. Toleikytės verstai danų poeto Yahya Hassano kūrybai. Panašu, kad noras gretinti, ieškoti jungčių, artimų raiškos formų, yra neišvengiamas. Ar yra autorių, su kuriais palygintas jaustumeisi pamalonintas? Ir kaip manai, kodėl taip svarbu atrasti tinkamus stalčiukus kiekvienam autoriui?

Yahya Hassano eilėraščiai labai stiprūs ir vertingi, nedrįsčiau lygintis. Norėčiau pasakyti, kad būčiau išties pamalonintas, jei kas palygintų mane su Jėzumi Kristumi. Bet prieš porą dienų kažkaip gavosi, jog skaičiau Naująjį Testamentą porą valandų ir man labai nepatiko – Jėzus pasirodė kaip koks abusive figure, marozas, bully – skaičiau ir skaudėjo širdį. Šiuo metu savo kambaryje turiu tik vieną stalčių – jame laikau kojines ir apatinius. Ir diržą.


Minėtą recenziją tavo knygai M. Toločka užbaigia taip: „Man Saulyčio poezija – tai šūvis tekilos vakarėlio vidury, po kurio atsimeni, kad šiaip mėgsti alų, bet kartais tiesiog smalsu pažiūrėti, kaip čia viskas gali pakrypti. Labiau vienos nakties nuotykis, nei ilgalaikis ryšys“. Iš ankstesnių interviu su tavimi susidaro įspūdis, kad bytnikų, T. Venclovos, jo verstų T. S. Elioto, J. Brodskio bei A. E. Poe poezija, J. Kerouaco romanas „Kelyje“ – literatūra, su kuria esi užmezgęs ilgalaikį santykį. Ar galėtum įvardinti autorius, su kuriais patyrei literatūrinių vienos nakties nuotykių ir ar tokie nuotykiai kada nors peraugo į ilgalaikį ryšį?

Tai „Kelyje" ir buvo vienos nakties nuotykis, o jei visiškai atvirai – vienos dienos ir ryto. Jei dabar kas paklaustų, kas ten nutiko tame romane, tai būtų sunku net pasakyti, nes ne tik pats turinys mane vežė. Skaičiau tą romaną angliškai ir buvau sužavėtas pačiu flow ir intensyvumu. Tik truputį vėliau supratau, kad lietuviškai Keruako knygų skaityti visiškai neapsimoka, jei moki anglų. Iain Banks kūrinys „Širšių fabrikas” turbūt labai tiktų į vienos nakties nuotykio kategoriją. Puiki knyga. Kada nors reikės perskaityti dar kartą. Abejočiau dėl kažkokio ryšio turėjimo su Brodskiu ir Po – tai labiau mokyklos meilės.


Pirmoji knyga – reikšmingas debiutuojančio autoriaus prisistatymas, savotiškas įsisteigimas literatūros lauke. Nors „sms gėlytė“ popieriuje prasiskleidė tik pernai, slemo, poezijos skaitymų, performatyvių renginių scenose debiutavai bent prieš keletą metų, todėl naujoku tavęs tikrai nepavadinčiau. Ką suteikia žinojimas, kad pirmoji tavo knyga sulaukė nemenko skaitytojų dėmesio? Tvirčiau savimi pasitiki? O gal keli sau didesnius lūkesčius ir reikalavimus?

Sunku pasakyti dėl to dėmesio, nežinau kiek jo turi ar neturi būti. Užtat labai džiaugiausi, jog į knygos pristatymą atėjo tiek visokių žmonių. Su lūkesčiais ir pasitikėjimu savimi nepasakyčiau, kad kažkas itin pasikeitė – lūkesčiai liko panašūs, o pasitikėjimo gal netgi dabar reikia dar daugiau, negu prieš knygos išleidimą.


Kai susipažinom, tave skaitantį pirmąkart išgirdau „Fantomo“ bare Žvėryne. Tiesa, skaitei ne eilėraščius, bet masyvų prozos tekstą. Paskutinį kartą skaitantį eilėraščius tave girdėjau Rašytojų sąjungos Naujametinių skaitymų metu. Renginio vedėjos A. Kaziliūnaitės paklaustas, ką dabar rašai, atsakei, kad šiuo metu kuri prozą, ne eilėraščius. Apie prozos rašymą kalbėjai dar 2015-aisiais: „Šiuo metu Nojus rašo prozos knygą, į kurią ketina sudėti paskutinių trijų savo gyvenimo metų išgyvenimus. Joje aptiksime daug kelionių, nevilties, jo santykių su Lietuvą ir kitų šiek tiek bohemiškų šio pasaulio gyventojo nuotykių.[5]“ Kuo prozininkas Nojus skiriasi nuo poeto? Ar šis žanras keičia tavo rašymo įpročius?

Kol kas ir prozos galbūt mažokai rašau, todėl kaip ir nesiskiria. Yra panašiai – jei pavyksta gerai prisėsti, tai ir rašai, kol pavargsti, be pertraukų, intensyviai, matai tik tekstą, visas susikaupęs ir įsitempęs, ir pamiršti net valgyti ar išvis į tūliką. Bet galbūt teks pamažu šiuos įpročius keisti, žiūrėsime.


Išgirdusi žodį „SMS“ pirmiausiai prisimenu mygtukinius telefonus. Nuo devynias gyvybes turėjusios „Nokios 3310”, sunkios „Motorolos“ su antena ar atlenkiama klaviatūra, kurią saugodavau, kad neperlūžtų pusiau, iki „Sony Ericsson“ spalvotu ekranu. Kaip popierinius laiškus pamažu pakeitė trumposios SMS žinutės, taip jas dabar keičia susirašinėjimas „Messenger“ programėlėje. Koks buvo pirmasis tavo telefonas ir kokiu pakeitei telefoną, prarastą 2016 m. lapkričio 22-ąją?

Aaa, pagaliau koks lengvesnis klausimas! Mano pirmasis telefonas buvo „Nokia 3510i”. O gal „Nokia 3310”. Nepamenu. Buvau įsimylėjęs tuo metu vieną mergaitę, bet bijojau jai pasakyti, tai vieną dieną tiesiog išsiunčiau žinutę: „man tu patinki”. Tada ir pradėjome draugauti.


Trumposios žinutės, kaip ir konkrečioji poezija, raiškai neretai pasitelkia skyrybos ženklų grafiką:
- - - - - - - - -( )- - - - - - - - -
Ar SMS žinučių raiška tau priimtinesnė nei „Messenger“, o emotikonai patinka labiau nei emodžiai? Jei taip, kuo?


Mesendžeryje nėra simbolių limito, tai tas smagu. Bet emotikonai tikrai geriau.
Kartais norint pailsėti išsijungiu internetą, išsijungiu garsą ir vibraciją, tačiau jei pažiūrėjus į telefoną norėdamas sužinoti kokia yra valanda, pavyzdžiui, netyčia pamatau, kad gavau sms žinutę, tai tikrai yra šansų, jog perskaitysiu.


Pirmasis tavo eilėraštis buvo apie medį, po kuriuo auga žolė. Ar pameni jo sukūrimo aplinkybes? Koks paskutinis tavo parašytas eilėraštis?

Nepamenu pirmo eilėraščio aplinkybių ir negaliu šią sekundę patikrinti, nes jis yra sename sąsiuvinyje, kuris guli kažkur giliai dėžėj rūsy. Paskutinis dar nebaigtas, bet jame yra pušų.


Ar į kurį nors šio interviu klausimą „sms gėlytės“ eilėraščių žmogus atsakytų kitaip, nei dabar atsakei tu?

Geras.

22222244488888
Kalbino Lina Simutytė

[1] http://vilniusreview.com/poetry/454-nojus-saulytis
[2] http://vilniusreview.com/reviews/455-the-little-flowers-of-saulytis?fbclid=IwAR218QkYF4kYqfNNe_7Ux7GmuUu5AH4ClBRper_1nkaY-v_UIHuVGIcCJEI
[3] Artūras Dubinskas. „You Need The Drugs“. „Šiaurės Atėnai“: http://www.satenai.lt/2020/12/18/you-need-the-drugs/
[4] „Naujasis židinys-Aidai“,2020 Nr. 8
[5] Izabelė Švaraitė „Nojus Saulytis: „Nenoriu būti kietu poetu”. Portalas „Berdardinai.lt“ https://www.bernardinai.lt/2015-12-10-nojus-saulytis-nenoriu-buti-kietu-poetu/

Siūlome įsigyti:

Blondinė gaus ko nori

Vilius Mačiliūnas

Ar blondinė tikrai gaus to, ko nori? Apie tai – naujame detektyviniame Viliaus Mačiliūno romane. 

7.00 € Plačiau