Artėjant tarptautiniam literatūros festivaliui „Poetinis Druskininkų“ ruduo, paskelbta, kam šiemet skiriamis Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijos. Jaunojo jotvingio premija įvertinta poetė Birutė Grašytė-Black už labai įtaigų poetinį pasaulį, taupų ir talpų žodį knygoje „Sumokėjau alyvmedžio lapais“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022), o Jotvingių premija skirta poetui Gvidui Latakui už savitą šiuolaikinę mitologiją, nepagražintą kalbinę tikrovę, poetinę žaismę ir įtraukiančias literatūrines peripetijas poezijos knygoje „Salos“, kurią 2022 m. išleido „Slinktys“.
Laureatai bus apdovanoti rugsėjo 30 d. Druskininkuose, baigiamajame „Poetinis Druskininkų rudens“ vakare.
Anksčiau ši knyga yra įvertinta Dionizo Poškos premija bei įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.
Jotvingių premija įvertintam Gvidui Latakui uždavėme kelis klausimus.
Gvidai, Viktorija Daujotytė, recenzuodama Jūsų knygą „Salos“, rašė taip: „Įprasta rašyti poeziją iš jausmų, emocijų, būsenų, kai žmogus nurimsta pats savyje ir atsiveria žmonėms, gamtai, pasauliui ir tam, kas už jo, – nežinoma, paslaptinga. Sunkesnė poezijos užduotis – retai kam prieinama ir pasiekiama – rašyti iš kalbos. Gvidas Latakas, toks kalbėjimo pilnas žemaitis, naująja knyga įžengė į kalbos teritoriją.“ Papasakokite apie savo kalbos teritoriją.
Ta teritorija yra tavo paties pasaulis, su savo žmonėm, savo daiktais, savo susikurtais palociais, savo darbais, iš to viso bukieto randasi ir tavoji kalba. Mes kalbam ir kalbam, tauškiam niekus, rimtai dudenam, o kartais imam ir prakalbam saviškai. Jeigu pasiseka.
Aišku, mokomės iš kitų darbų.
Viename interviu esate sakęs, kad savo kūryba siekiate komunikuoti su savimi ir aplinkiniu pasauliu. Kokius svarbiausius šio bendravimo akcentus išskirtumėte knygoje „Salos“, ką joje norite pasakyti (ar parodyti) aplinkiniams ir ką – pats sau?
Jeigu jau rašome eilėraščius, tai viliamės, kad juos kas nors skaitys. Žmogiška norėti susikalbėti, papasakoti ką iš savo gyvenimo, ir iš to, ką pats girdėjau, pats mačiau, patsai buvau jų tarpe, kaip tvirtino Evė. O iš tiesų dainuoju daineles, pasakoju polinksmes istorijas, graudžias kartais. Sau kokia nauda iš to, klausiat? Matyt, pono Dievo planas jau toks, kad beblizginant kokį daiktelį, vario ar aukso pašvitą tu, žmogau, šlifuoji pats save ir taip esi priverstas augti. Ką konkrečiai šioje knygoje naujo pats sau nuveikiau, tai dar labiau atvėriau kūrybinę virtuvę, knygon sutalpinau įvairius bandymus, skirtingus to paties eilėraščio variantus, piešinių visa galerija susidėjo iš atrinktų eskizų. Esu dėkingas leidėjui, kad palaikė mane ieškant knygos pavidalo.
Literatūros vakaruose pristatydamas šią knygą ne tik skaitydavote eilėraščius, bet ir pasakodavote įdomias jų parašymo arba konkrečių motyvų, įvaizdžių įtraukimo į knygą istorijas. Kuo Jums įdomus šis pasakotojo vaidmuo?
Visa žmogiškoji kultūros tradicija remiasi pasakojimu, ant istorijų užaugome tokie, kokie dabar esame. Istorijos pasakojamos nuo tada, kai atsirado pati kalba. Taip ji ir tobulėjo, pati save augino. Šiaurės aborigenai, sako, vis dar dainuoja apie viską, ką aprėpia akis. Kvailiai šaiposi iš tos tradicijos, juos vadina tamsuoliais, o juk tai yra pati tikriausia kūryba čia ir dabar, improvizacija. Panašiai elgiuosi ir aš pats su savo menais.
Už šią knygą Jums paskirta Jotvingių premija. Kaip įpareigoja įžengimas į garbingą Jotvingių žemę?
Apie įsipareigojimus labai nesu linkęs galvoti, nuo per didelio rūpinimosi galima ir ligą kokią įsivaryti. Verčiau gyventi, kaip gyvenai, darbus dirbti tuos pačius, kaip ir darei. Hantelius kilok, dainuok, lūpom blerbk, kad neužkluptų tavęs negandos kur kas rimtesnės, nei kad džiaugsmas tavasai... Esu vertas, esu vertas, esu labai netgi vertas, – kartok sau ir toliau vienas pats savo dramblio bokšte, kaulo bokšte, kaulo dramblyje.
Publikacijoje panaudota Petro Vaičiulio nuotrauka.
„Slinkčių“ informacija
