Poezija

Atmintis ir vaizduotė šioje rinktinėje autoriui yra itin svarbios, galima sakyti, kad vaizduotė ir sukuria atmintį. Dar viena patraukli Alvydo Valentos poezijos ypatybė – skepsis, ironija, „apverstos“ vertybės.

Albino Galinio eilėraštis – netikėtas darinys: jame klasikinių tekstų ir įvykių permąstymas derinamas su sodria, archajiška (arba tyčia suarchajinta) kalba ir modernia teksto, eilėraščio forma.

Renata Karvelis – rašytoja, menininkė. Gimė 1988 m. Gyvena Tauragėje.

Trečiasis Dianos Paklonskaitės eilėraščių rinkinys „Gėlės kaip šunys“. Tarp poetės knygų ilgoki laiko tarpai. Štai rinkinys „Gilaus mėlynumo“ pasirodė 2006 metais, o antrasis, „Lakštingalų Airijoj nėr“, tik po aštuonerių metų (2014). Tai rodo, kad autorė ne tik kantri, bet ir itin reikli savo kūrybai – ilgokai tikrina, juvelyriškai šlifuoja kiekvieną naują eilėraštį, tada tik ryžtasi jį spausdinti.

Po rašytojo ir dailininko Leonardo Gutausko (1938–2021) mirties knygos „Laiškai iš Mardasavo“ sudarytojui, literatūros kritikui Valentinui Sventickui teko peržiūrėti dalį jo literatūrinio palikimo. Skaitydamas eilėraščius, sudėtus į didžiausią aplanką, jis pradėjo žymėtis tuos, kuriuose minimas Mardasavas, to kaimo apylinkės ir realijos: Ūla, Merkys, Merkinė, Zervynos, jose gyvenęs Juozas Aputis ir t. t. Tada ir šmėstelėjo mintis, kad tuos mardasaviškus eilėraščius, nespausdintus knygose, reikia kaip nors „parodyti“. Mintis vyniojosi toliau, nutarta prie L. Gutausko eilėraščių priglausti kitus Mardasavo „atėjūnus“ – dailininką Povilą Ričardą Vaitiekūną ir patį V. Sventicką. Visi trys menininkai Mardasave gyveno  ir gyvena arba bent vasaroja. Tad ir į jų kūrybą tas kaimas ir apskritai šilinių dzūkų kraštas savaime atėjęs.

Jonas Liniauskas (1955) – poetas, knygų vaikams autorius, vertėjas, kurio bibliografijoje suskaičiuotume per dvidešimt autorinių ir sudarytų leidinių. Studijavo lituanistiką, vėliau – matematiką, ekonomiką. Dirbo „Literatūros ir meno“, „7 meno dienų“ redakcijų atsakinguoju sekretoriumi, daugelį metų vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungai. Poezijos įtraukta į įvairius almanachus ir rinktines. Sukūrė tekstų dainoms.

Pirmą kartą išleidžiama Lazdijų krašto rašytojų antologija. Joje – 86 autoriai. Daugiausia poetų, mažiau prozininkų, dar mažiau eseistų, bet yra ir literatūros kritikų, yra ir vertėjų...

Ukrainoje prasidėjus karui, Vainius ėmė rašyti karo metadienoraštį: pasiryžo kasdien sukurti bent po vieną eilėraštį ir paskelbti savo feisbuko paskyroje.

Greta haiku rinkiniams būdingo ir įprasto tekstų suskirstymo pagal metų laikus knygoje taip pat yra skyrius Vilniaus įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti („Bokšto laikrodžio dūžiai“).

Kasdienybėje Nijolė Marytė Šerniūtė bando klausytis tylos, jos dienų pilnatvę kuria parašytas žodis, paukščio išlikimas kovojant su vanagu, gyvenimo bendrakeleiviai, kurie dar gyvi, kurie dar „nenušauti ir neapnuodyti“. Gebėjimas padėti saulę ant delno, o vyturį ant širdies leidžia poetei prisijaukinti gyvenimo rūstybę, ištverti „tarp čia ir tenai“.

Dovilės Jonušytės eilėraščių knygoje „Nuogais delnais“ fiksuojama gyvenimiška patirtis, atvirai kalbama apie džiaugsmus, netektis ir ilgesį. Tai grynosios lyrikos tekstai, kuriuose itin svarbią vietą užima peizažai.

Tadas Žvirinskis sonetų rinkinyje „Sonetariumas“ kuria savotišką žemėlapį – gyventų ir lankytų vietų, prisiminimų, patirčių, įamžina bėgantį laiką. Laikydamasis tam tikro poetinio atstumo, fiksuoja laiko lemiamus vietų pokyčius ir didelį dėmesį skiria priežasties bei pasekmės ryšiui.

Knyga „Raudų siena” aktuali kaip meninės pagarbos mūsų laisvę iškovojusiems partizanams išraiška. Pasirinktas maldaknygės formatas, kietais viršeliais, o šriftas primins partizaninėje spaudoje naudotą šriftą. Visa knygelė - kaip vienas kūrinys, kurį vienija simbolinės plotmės: jaunystė, žydėjimas, lūžis, priešlaikinė žūtis, ugnis ir viltis.

Kārlis Vērdiņš (Karlis Vėrdinis) – daugiabriaunė asmenybė. Poetas, įvairių premijų laureatas, įtakingas kritikas, autoritetingas poezijos redaktorius, įdomus mokslininkas (literatūrologas ir kultūrologas), mokslų daktaras, pasirenkantis netikėtas, mažai tyrinėtas temas, produktyvus poezijos vertėjas iš anglų ir rusų kalbų, knygų vaikams autorius. Dėl tokių aprėpčių ir įtakos literatūros pasaulyje jį būtų galima lyginti su Imantu Ziedoniu (nors pačiam Vērdiņiui vargu ar patiktų toks palyginimas).

Vienuoliktasis jaunųjų kūrėjų festivalis „Literatūrinės slinktys“ vėl kviečia burtis rudenėjančioj gaivoj ir pažinti penkių literatų ir penkių dailininkių kūrybą. Tradiciškai leidžiamas festivalio rinkinys, kuriame kartu su poezija, proza ir dramaturgija publikuojamos tapybos, tekstilės, grafikos kūrinių dokumentacijos.

Šiuolaikinė prancūzų poezija pasižymi nepaprasta įvairove ir, nors populiariausias žanras tarp skaitytojų yra romanas, tikrai turi savo vietą prancūzų literatūros pasaulyje, net jei knygynų lentynose poezijos rinkiniai ir yra kiek nustumti į pašalį. Šiandien poezija tam, kad būtų išgirsta ir perskaityta, renkasi šiuolaikines komunikacijos priemones (knygų muges, interneto svetaines, blogus, slemą ir t. t.).

Stepono Algirdo Dačkevičiaus eilėraščių rinktinė „Skruzdėlynas po šaukštu“ kupina spinduliuojančios ramybės, prabėgusių metų, vienkiemio, sodybos, gyvenimo šalia išlakių, augalotų medžių, nedidelio pietryčių Žemaitijos kaimelio su jo žmonėmis, piliakalniu, upokšniais, laukais, almančiais šaltiniais.

Knygoje „Lėtoji“ – naujausi poeto Vytauto Stulpino eilėraščiai, sukurti pastaraisiais metais, taip pat didžiuma trilogijos „Pavėsiai“, „Tolymės“, „Vakarijos“ kūrinių: juos autorius kruopščiai atrinko, redagavo, papildė neseniai parašytais.

Naujame poezijos rinkinyje Gintaro Bleizgio poetinis pasaulis veriasi sodriais, tapybiškais vaizdais. Intensyvus kalbėjimas, vietomis primenantis sąmonės srautą, fiksuoja pasaulio netvarumą ir trapumą. Į tekstus įpinama šiandienos realijų, o asmeninės praeities gretinimas su dabartimi teksto metaforas išaštrina iki lengvai per skaitytojo odą slystančio peilio ašmenų.

Valdo Aušros eilėraščių knygoje „Chronos ir Kairos” eilėraščiuose juntamas žmogaus – artimo ir tolimo – artumas, jo šiluma ir kvėpavimas. Šventą būties metą užduodama daug klausimų sau, į jų sūkurį įtraukiamas skaitytojas. Dievo akivaizdoje bandoma įminti būties slėpinius, iš naujo atrasti gyvenimo prasmę chronos ir kairos jungtyje. Patirtys kristalizuojasi dienoje, susikaupime, apmąstyme. Iš pačių sielos gelmių išspinduliuoja meilė.

Neringos Dangvydės poezija papildo lietuvių literatūros lauką savita ir itin išskirtine pasaulėjauta, kurioje susipina žmogiškosios būties tragizmas ir išmintis, mistinis grožis ir emocinis trapumas, skaudi patirtis ir artumo geismas, subtili erotika ir giluminė seserystė, dermė tarp stebuklinių pasakų elementų ir realybės.

Valdo Daškevičiaus poezijos rinktinę galima įvardinti kaip kūrėjo brandos išraišką. Kruopšti ankstesnių knygų eilėraščių peržiūra ir siūlomi nauji poetiniai tekstai atveria duris į autoriaus pasaulį. Skaitytojas šiame rinkinyje atras puikiai struktūruotą turinį, per eilių teikiamą formų įvairovę atspindintį svarbiausius Valdo kūrybos etapus, įskaitant dabartį. Akylesniesiems pro tuos daugiau nei pusantro šimto eilėraščių, ko gero, nušvis ir mūsų visų ateities perspektyva. Juk ne veltui rinktinės pavadinimas – „Visas likęs laikas“, meistriškai įprasmintas poeto žodžiais.

Tradicinis, tik šiais metais – jubiliejinis, 10-asis jaunųjų menininkų (rašytojų ir dailininkų) kūrybos rinkinys, kurį sudaro šešios knygelės viename aplanke.

Eduardas Saprykinas – naujas vardas lietuvių poezijos kontekstuose. Jo kūryboje, greta gyvenimiškų įžvalgų ir patyrimų, intelektualiai apmąstomi biblinės kultūros ženklai, naratyvai, autoriaus autentiški išgyvenimai papildomi ryšiais su antikinės kultūros daugiaklodiškumu, dominuoja Rytų kultūros ir religijos refleksijos, mitologija. Eilėraščiuose fiksuojami tarpdisciplininio meno potyriai, kurie apima ne tik literatūrą, bet ir muzikos, dailės estetinius motyvus.

Dvikalbėje antologijoje „Aidintys“ publikuojama dešimt ryškiausių jaunųjų Sakartvelo poetų: Aleksas Čigvinadzė, Lija Likokeli, Beka Achalaja, Salomė Benidzė, Nika Lašchija, Ereklė Deisadzė, Giorgis Arabulis, Giorgis Čutlašvilis, Giorgis Šonija, Nini Eliašvili.

Juozo Žitkausko ketvirtojoje poezijos knygoje „Dubeltavos išpažintys. Eilėraščiai lietuviškai ir dzūkiškai” - eilėraščių dialogai, gretinant vieną tekstą dzūkų tarme su kitu sukurtu bendrine kalba. Rinkinyje eilėraščiai tarsi tarpusavyje „kalbasi” temiškai, problemiškai, ritmiškai ir pan. Kertinės knygos temos: atmintis ir jos refleksijos šiandieniniame gyvenime, tėviškės ir gimtosios kalbos, tarmės išskirtinumas, tolstančio laiko pėdsakai.

2020-aisiais rengtame festivalyje „Poezijos tiltai" dalyvavo 107 poetai iš 27 valstybių. Jų kūryba buvo išversta į lietuvių ir lenkų kalbas bei skelbta specialiai šiam festivaliui sukurtoje Facebook paskyroje. Visų šių autorių kūryba lietuvių ir lenkų kalbomis buvo išleista atskiru almanachu ir papildyta Lietuvos menininkų darbais.

Alvydo Valentos poezija ryškiausiai atstovauja egzistencialistinei mūsų poezijos krypčiai. Jo pastarojo meto kūrybai būdingas susitelkimas ties antikos kūryniais, kuriuos jis laisvai interpretuoja, o iš kitos pusės - tarsi naujai pateikia šiuolaikiniam skaitytojui.

Tradicinis jaunųjų menininkų (rašytojų ir dailininkų) kūrybos rinkinys, kurį sudaro penkios knygelės viename aplanke.

Pirmojoje A. Žekevičiaus eilėraščių knygoje „Maratonas” šiuolaikinio žmogaus požiūris į pasaulį, supančią aplinką, tarpusavio santykius išsakomas rupiomis poetinėmis eilėmis.