Poezija

Almis Grybauskas (g. 1947) – poetas, vertėjas iš čekų, slovakų, latvių, vokiečių, lenkų, prancūzų kalbų, „Metų vertėjo krėslo“ laureatas. 7 poezijos knygų autorius. Už rinktinę „Apžvalgos spiralė“ (2006) pelnė Jotvingių, o už rinkinį „Toli blizga“ (2017) – „Poezijos pavasario“ premijas.

„Gasparo Aleksos šeštojo poezijos rinkinio Allēlōn / Asimetrijos eilėraščiuose atsispindi įvairialypė žmogaus prigimtis: kūniškoji ir dvasinė. Meilės ir mirties, tikėjimo ir abejonės, gailestingumo ir keršto temos persipina tarpusavyje, balansuodamos tarp vizijų ir realybės, tarp šventumo ir nuodėmės. Autorius jautrus kalbos muzikai, geba sujungti archajišką įtampą ir šiuolaikinio žmogaus tragikomišką nuogumą. Allēlōn (gr. „vienas kitam“) – Naujajame Testamente vartojamas žodis, reiškiantis abipusius žmonių veiksmus: meilę, atleidimą, tarnystę. Asimetrijos – šiuolaikinio žmogaus būties pjūvis: dvasios disbalansas, savasties skilimas, naujojo pasaulio deformacijos“ – Gediminas Jankus.

Poetas, eseistas, literatūrologas dr. Ramūnas Čičelis daugeliui skaitytojų labiausiai pažįstamas kaip menininko Jono Meko kūrybos tyrėjas. Antrojoje savo poezijos knygoje "Rečitatyvai" R. Čičelis toliau plėtoja sakralinę tematiką, įtvirtindamas savąjį fragmentišką, asociatyvų stilių. Intensyvi dievoieška lyrinį subjektą veda nušvitimo link. "Rečitatyvai" - labai vizualus eilėraščių rinkinys, skaitytoją kreipiantis į biblinių laikų tikrovę, kuri tampa universali.

Vitalija Bogutaitė-Keblienė (g. 1934) – Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti išeivijos lietuvių poetė, chemikė. Rinktinėje „Purenant svetimą žemę“ spausdinami meninę vertę ir tematinį aktualumą išlaikę poetės eilėraščiai iš 4 poezijos rinkinių, rinktinės ir pavienių publikacijų leidiniuose.

Legendinio poeto poezijos sutelktinė: vienoje knygoje publikuojamos visos trys, anksčiau išleistos eilėraščių knygos.

Kas gi tas Gvidas Latakas šioje jau penktoje poezijos knygoje? Pasakotojas, pamokslininkas, skribas-tapytojas, savojo aš pagundų nesusvarbinęs, nuo jų atsitvėręs storu dvasinio pasaulio luobu – zakristijų, vienuolijų koridoriais, tikėjimais ir mitologijomis, persimainymų istorijomis, jas dėstantis su balso pėdsaku rašte – lyg mikniaus, jaučiančio kraujingą priebalsių ir nutikimų skonį. 

Salys Šemerys (1898 – 1981) – poetas, keturvėjininkas, vienas žymiausių lietuvių avangardistų, kurio poezijoje ryškus maištas, jaunatviškas veržlumas, siekis keisti pasaulį, šmaikštumas, susipinantis su tragiška pasaulio pajauta, ilgesingais prisiminimais. Poezijos rinktinėje „Dirgsnių dinamitas“ publikuojami aktualiausi šiandieniniam skaitytojui ir meninę vertę išlaikę eilėraščiai iš pirmųjų poezijos rinkinių ir anksčiau išėjusių rinktinių. Rinktinę papildo nuotraukos ir literatūrologės Aistės Kučinskienės straipsnis.

Tautvyda Marcinkevičiūtė (g. 1955) – viena žymiausių šiuolaikinių Kauno rašytojų, daugybės premijų laureatė, kurios kūryba versta į daugiau nei 10 kalbų. Jos poezijai būdinga miesto poetika, ironija, paradoksas, aliuzijos į pasaulinės kultūros lobyną ir klasikinė eilėdara.

Marija Dejanović (g. 1992) – kroatų poetė, kritikė, feministė. Užaugo nedideliame Kroatijos Sisako mieste, bet šiuo metu gyvena tarp Zagrebo (Kroatija) ir Larisos (Graikija). Yra viena iš Tesalijos tarptautinio poezijos festivalio organizatorių. Išleidusi tris poezijos knygas, debiutinis rinkinys „Duonos ir arklio etika“ („Etika kruha i konja“) pasirodė 2018 metais ir iš karto sulaukė pripažinimo: apdovanojimų „Goran“ ir „Krivin“, skiriamų už geriausią jaunųjų poeziją. 2022 m. gimtojoje šalyje poetė nominuota Metų moters apdovanojimui.

Gimiau Vilniuje, Vilniaus universiteto Istorijos fakultete baigiau istorijos bakalauro ir paveldosaugos magistrantūros studijas. 2025 m. pradėjau doktorantūros studijas Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedroje. Kažkada vaikystėje turėjau seną Anderseno pasakų knygą su ant viršelio pavaizduota balkšva undine, sėdinčia ant akmens, oranžiniame fone. Knygą pamečiau, bet vaizdinys įsiminė. Iš dalies jis tapo vizualine inspiracija daliai parašytų tekstų ir šios knygos kūnui. Į ją sudėti tekstai, parašyti 2019–2025 m.

Knygą iš serijos „XX amžiaus modernioji lietuvių poezija”. Poezijos rinktinėje „Gluosniai! Gluosniai! Gatvės! Gatvės!“ spausdinami meninę vertę ir tematinį aktualumą išlaikę rašytojo Kazio Borutos (1905–1965) eilėraščiai. Dėmesys sutelkiamas į poetinį kūrėjo kelią: nuo socialaus ir veržlaus avangardisto iki melancholiško ir apmąstančio lyriko. Kaip ir dera avangardui, eilėraščiuose susipina miesto ir kaimo poetika, modernybė ir tautosaka. Rinktinę lydi fotografijos ir literatūrologės Aistės Kučinskienės straipsnis.

„Ilgai tylėjau. Ar kas pasikeitė? Mano tyla jau turi kitus šeimininkus. Sudilę žodžiai pažyra iš dangaus kišenių ir atsibudę išsiskirsto po namus, kuriuos pamiršau užrakinti. Taip ir turėjo nutikti. Visada žinojau, kad dar susitiksime, ošiant liepoms anapus kalvos“ – Jonas Kalinauskas

Vytautas Kaziela naujausios lyrikos knygos eilėraščiuose itin atviras. „Juodi išbaidyti žvėrys“ – drąsus poeto žingsnis pasiryžus susitikti su savo nepraeinančiu liūdesiu, kurio metams bėgant vis daugėja, pažvelgti į akis tamsai – patiriamai tiek iš kitų, regis, net pačių artimiausių, tiek ir savo paties. Vytautas atsiduoda nusivylimo ir nevilties invazijai. Tai laikau vertingiausia šio eilėraščių rinkinio savybe – pripažinti save, savo gyvenimą itin pažeidžiamais, kai brangus vaikystės alsavimas vien prisiminimuose, o brangūs žmonės sugrąžinami tik per poezijos žodį.

„Lietuvai svarbu, kad Slovackis priklauso prie žymiųjų Vilniaus vardų, kad iš jo literatūrinio palikimo nemaža dalis yra lietuviškos tematikos, aktuali lietuvių savimonei. O tai, kas išsiversta, natūraliai tampa teisėta lituanistikos dalimi. Maža to, laisvės šauklio Slovackio patriotinė kūryba nėra siaurai nacionalinė, ji priklauso ir kitoms, pirmiausia buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautoms. Pagaliau nykstant sienoms ir neįtikėtinai greitai mažėjant atstumams tarp valstybių, Slovackio kūryba tampa aktuali, kaip rodo vertimai, daugelio Europos tautų kultūrai, literatūrai, politikai.“ Prof. Regina Koženiauskienė.  

„Kaip sako pats knygos pavadinimas „Šešėlių upė“ – knygoje daug vandens ir šešėlių. „Mano darbas yra susieti“, – teigia Gintaras Bleizgys. Perfrazuojant poetą galima pasakyti – sulieti – čia ir dabar – gyvuosius ir mirusiuosius, praeitį ir dabartį, mitologiją ir gyvenimą, materiją ir dvasią, baimę ir drąsą, slėpinius ir atvertis...

LIDIJA ŠIMKUTĖ – poetė, eseistė ir vertėja, rašanti lietuvių ir anglų kalbomis. Gimė 1942 metais Krakių kaime, Mosėdžio valsčiuje (Kretingos aps., dab. Skuodo r). Vaikystę praleido pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. 1949 m. su tėvais atvyko į Australiją. Lietuvių kalbos žinias tobulino neakivaizdiniu būdu Lietuvių kalbos institute Čikagoje (1973–1978) ir Vilniaus universitete (1977, 1987). Gyvena Australijoje. Baigusi profesinį dietologės  darbą ligoninėse, 1992–2017 metais daug laiko praleisdavo ir Lietuvoje.  Apkeliavo daugelį kraštų.

„Abejojantiems“ – pirmoji tapytojo, menininko, visuomenėje atgarsių sulaukusių akcijų „Kartuvės“ (1996) ir „Elektros kėdė“ (2013) autoriaus Jono Maldžiūno poezijos knyga.

Naujausioje Violetos Šoblinskaitės Aleksa knygoje komentuojamas pasaulis ir žmogus, diskutuojama su Šventojo Rašto, tautosakos ir gamtos simboliais bei motyvais. Diskusija surenka į vienį, sujungia daug kultūros lauko detalių, nevengiama kurioziškų kasdienybės situacijų, kurias dar labiau paaštrina ironiškas kalbėtojos balsas. Autorė analizuoja tiek istorines, tiek šių dienų realijas, eilėraščiai naratyvūs, o tai – vienas ryškiausių šiuolaikinės poezijos bruožų.

„Poetų sodas / Dangaus mana“ – aštuoniolikta rašytojo, bardo, žaliakalniečio Edmundo Janušaičio poezijos knyga ir antroji trilogijos dalis.

Sauliaus Žvirblio poezija gamtą supina su asmens pajautomis, netrūksta mitologinių motyvų, praeities apmąstymų, praradimų ir atradimų. Poezijoje daug dialogų su savimi, kitais, svarstymų ir ieškojimų. Ryški vienatvės, dievoieškos ir dievotiesos paieškos temos.

Šią knygą parašiau per dvi vasaras prosenelių statytuose namuose Aukštaitijoje. Tuo pačiu metu rinkau medžiagą apie savo protėvius žemaičius, sprendžiau klausimą, kas esu – aukštaitė ar žemaitė, ir su dėkingumu priėmiau protėvių gyvenimus, nes be jų nebūtų mūsų. Šioje knygoje pagaliau susitaikau su galimybe, kad mirtis yra natūrali gyvenimo pabaiga, atsisveikinu su gyvybės tema savo kūryboje ir išeinu į Ieškojimus. Tačiau jei kam nors manęs prireiktų, būsiu pasiekiama tuo pačiu telefonu ir tuo pačiu el. pašto adresu. – Kristina Tamulevičiūtė

Jūratė Sučylaitė – daugelio poezijos ir prozos knygų autorė, pastarosios ypač įsidėmėtinos: „Gelmių šviesa“ (esė, 2022) ir „Imanuelio kelias“ (istorinis romanas apie filosofą Imanuelį Kantą, 2024). Atrodytų, etiniai klausimai nelimpa su natūros pasauliu, bet naujausiame poezijos rinkinyje „Vilkolakė“ jie keliami individualiai. Mirties ir gyvenimo, prievartos ir laisvės, abejingumo ir pareigos, vegetavimo ir kūrybos bei panašios antinomijos narstomos turtingomis metamorfozių, transformacijų, sapnų ir vaizdinių formomis. Aukštinama gyvybė, gyvastingumas kaip visuotinė vertybė, svarbi ne tik terapeutės etikai: „Prisuku zuikio būgną, laikrodį, / savo valią atželti, šaknytis.“ Janina Riškutė

„Šviesioji mėnulio pusė“ –  japonų poezijos haiku / senryu tradicijos refleksijų lietuviškai (su vertimais į anglų kalbą) rinktinė, kurioje pateikti 32 Lietuvos kūrėjų 68 trieiliai  posmai, asociatyviai padalinti į 4 skyrius, pavadintus pagal rytietiškoje kultūroje įvardintus pirminius visatos sandaros elementus: „Žemė“, „Vanduo“, „Ugnis“, „Vėjas / oras“. Knygos apipavidalinimui panaudotos iliustracijos: Nidos Urbonavičienės piešiniai tušu (sumi-e) bei Dagnės Eitutytės užrašytos hieroglifų kaligrafijos. Haiku ir senryu – japonų tradicinės poezijos trieiliai. Nors jų forma yra labai panaši, esmingai skiriasi kūrėjo žvilgsnio ypatumais prieš užrašant posmus: haiku – ramus ir beaistris, senryu – linksmai valiūkiškas.

Poezijos knyga skirta Aukštadvario miestelio (Trakų r.) istorijai, dabarčiai. Baltarusiškai rašančiai poetei Vandai Martinš duš Reiš, gyvenančiai šioje istoriškai turtingoje vietovėje, rūpi dabarties ir istorijos sąlytis, gamtos ir kultūros santykis. Eilėraščiai pasižymi tradiciniu, bet nuoširdžiu kalbėjimu.

Regina Katinaitė-Lumpickienė – poetė, rašanti uteniškių aukštaičių tarme. Knygoje „Žala pre slinksčia“ per tarmę veriasi individualus, bet kartu ir universalus poetinis pasaulis. Utena ir gimtieji Juknėnai, eilėraščiai mamai, seseriai, močiutei, praėjusio laiko ženklai, bet kartu – ir visiems bendra dabartis, kurioje telpa ir noras pakeisti pasaulį, ir karo šūvių garsai. Tam tikra prasme šią knygą norisi palyginti su autobiografija, gyvenimo, kurio pamatas – žodis (pačia plačiausia prasme), liudijimu. „Žodžiai gi kaip žala – ir pra akmenį kalas“, – viename eilėraščių rašo poetė. Šalia prisiminimų, lyriškų išpažinimų, išminties žodžių, tariamų su tam tikru, pavadinkime, nuolankumu, vis dažniau žybteli humoro kibirkštėlės. Poetė nebijo pajuokauti ir temomis, kurias galėtume pavadinti skaudžiomis. Atrodytų, daug skirtingų pasaulių, tačiau iš tiesų tik vienas, vientisas, o atskiras jo dalis jungia slenkstis.  

Poezija yra tai, kas jau buvo, ir tai, kas dar atsitiks – aplankys, ištiks, pasirodys – skaitant, verčiant knygos lapus. Poezija yra tikrovės perkeitimas ir peržengimas – transformacija ir transgresija. Beveik – transas ir transportas, kuris veža arba ne. Klasikine eilėdara parašytoje knygoje rasite naujų, nepublikuotų eilėraščių ir lyrikos tekstų, virtusių dainomis. Atidesnis poezijos gerbėjas pastebės, kaip pasikeitė mano balsas ankstyvuosiuose eilėraščiuose. Liutauras Degėsys

Knyga „Žiūrėjimas į jonvabalį“ atskleidžia skaitytojui autorės poetinio pasaulio savitumą, jo ramybę, brandą. Įvairios meninės raiškos ir tematikos eilėraščiai byloja apie gyvenimo paradoksus, žmogaus prigimties prieštaringumą, Tėvynės svarbą, gamtos grožį, pažeria išminties krislų ir aforizmų. Tai paprasta, suprantama ir tai pat jautri, gili, mąstyti verčianti poezija.

Poezijos knygoje vyrauja jausmiškumas, meilė artimui, daug gamtos pasažų.

Antrajame Almos Riebždaitės eilėraščiųrinkinyje susipina buitis ir dievoieška, gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį,emocijas ir savijautą. Lyrinė subjektė fiksuoja egzistencinius apmąstymus, nerimą. Aktualiai nuskamba vyro ir moters santykį nagrinėjantys eilėraščiai. Atsakas į sudėtingas situacijas dvejopas. Kai kuriuose tekstuose bandoma atrasti ramybę, per ją suvokti savo padėtį pasaulyje. Kituose vykusiai pasinaudojama ironija. Kartais ramų kalbėjimą keičia intensyvus žodžių srautas, suteikiantis knygai staigumo. Eilėraščių naratyvuose sužiba autorės vaizduotė, gamtos įvaizdžiai atskleidžia gebėjimą pastebėti poetiškas mūsų pasaulio smulkmenas.

Juozas Kėkštas (tikr. Juozas Adomavičius) (1915–1981) – vienas labiausiai pamirštų žemininkų, jo poezijoje susiduria avangardinis ir filosofinis matmenys. Eilėraščiuose daug liūdesio, kančios, rudens, stipri mirties tematika, ryžtas ir nerimas, kuris kontrastuoja su jaunatviška žaisme, troškimu keistis ir keisti pasaulį. Kūryboje skleidžiasi ir autobiografija – poeto eilėraščiuose jaučiasi klajonė po pasaulį, nežinomybė, nuolatinis bandymas surasti namus, pasiklydimas, begalinis troškimas susikurti laimę. Eilėraščiai atrinkti iš pirmųjų poezijos rinkinių „Toks gyvenimas“ (Vilnius, 1938 m.), „Rudens dugnu“ (Roma, 1946 m.), „Staigus horizontas“ (Roma, 1946 m.) ir „Ramybė man“ (JAV, 1951 m.), taip pat eilėraščiai iš ciklo „Negyvo angelo daina“, publikuoti rinktinėje „Etapai“ (Venta, 1953 m.). Naujoji rinktinė – Kėkšto poezijos koncentratas.

Naujausios Erikos Drungytės knygos poetikos esmę (ypač pirmojo ir antrojo skyriaus) būtų galima trumpai apibūdinti semantine triada: Donelaitis – Antika – Dzūkija! Ir toji dermė poetei meistriškai valdant kalbą įgauna išskirtinį pavidalą, kur sąmonės srautas, tas La primavera gaivalas, sudera su sunkiasvoriu hegzametru, kur erudicija ir bet koks apmąstymas įgauna žaismės ir ironijos sparnus, ir dėl poetinio polėkio, netikėtų žiūros rakursų, šių kaitos išgaruoja bet koks noras vertinti.

Poezijos rinktinėje „Išklydusio futuristo dainos“ spausdinami meninę vertę ir tematinį aktualumą išlaikę poeto Juozo Tysliavos (1902–1961) eilėraščiai iš poezijos knygų ir publikacijų leidiniuose.

Tai pirmoji Lietuvoje dvikalbė estų poetų rinktinė. Joje skelbiama vienuolikos įvairių kartų, skirtingų pasaulėjautų ir braižo autorių kūryba, pradedant vieno iš labiausiai verčiamų – Jürio Talveto, baigiant jaunatviško Mihkelio Kaevatso eilėmis.

Dane Zajc (1929–2005) – legendinis slovėnų poetas, buvęs kandidatas Nobelio premijai gauti, dar vadinamas poetu šamanu. Lietuvių skaitytojams šiek tiek pažįstamas iš publikacijų kultūrinėje spaudoje. Skaitant šio poeto eiles, neįmanoma nepastebėti tamsių įvaizdžių: eilėraščiuose kaukia vilkai, šviečia kraupi mėnesiena, rankas iš žemės tiesia mirusieji, išsigandusį žmogų puola kraujo ištroškę laukiniai žvėrys. Ir vis dėlto D. Zajcas laikomas meilės ir šviesos poetu, tamsybėse įžvelgiančiu vilties šviesą. Tie, kuriems pasisekė poetą išvysti dar gyvą, kalba apie jo žavinčią paslaptingą asmenybę, supusią tylos aurą ir charizmą.  

„Literatūrinės slinktys“ – tryliktasis jaunųjų rašytojų ir dailininkų kūrybos rinkinys. Jame publikuojami rašytojų Irmos Kungytės, Gabijos Kopūstaitės, Gintarės Jotautaitės, Kšištofo Kšiveco ir Edgaro Bolšakovo tekstai ir dailininkų Valentinos Arlauskaitės, Orintos Politaitės, Giedrės Mačiulaitytės, Pijaus Firsunin, Benjamino Ančerio darbai.

Poetų sodas / Kuždesiai pievose – vienas tų atvejų, kai eilėraščių rinkinio pavadinimas metaforiškai atitinka turinį. Gamta, meilė, gyvenimas, buitis, praeitis ir ateitis čia stebimi, apmąstomi tikro poeto. Taip estetiškai, kad nebereikia išnaudoti įtampos kaip pagrindinio eilėraščio variklio. Taip subtiliai ir švelniai, kad lyrinio subjekto įžvalgas būtų galima vadinti kuždesiais.

Gintaro Bleizgio poezijos knyga „Urbino liepsna“ parašyta 2014 m. poetui viešint Italijoje, Urbine, mieste, kuris laikomas vienu reikšmingiausių Italijos Renesanso kultūros centrų.

„Šuo vaiduoklis“ – nuo šiol ne tik Jimo Jarmuscho filmas, bet ir debiutinis aktyvios jaunosios kartos poetės Uršulės Toleikytės eilėraščių rinkinys. Jame intensyvi, fragmentiška ir tamsi poetika, vaikystės ir paauglystės patirtys, prisiminimai – menkos, bet reikšmingos detalės, sudarančios asmens tapatumą.

Dažnai nesuprantame, kodėl pokario išeivių kalba išlaikiusi tokią ryškią tarmę. Tarp kitakalbių lietuviai tarsi užkonservuoja viską, ką išsivežė iš tėvų namų, nes nebelieka natūralios žodinės komunikacijos kismo aplinkos ir aplinkybių.

Aleš Šteger (1973) – vienas žymiausių ir labiausiai į užsienio kalbas verčiamų šiuolaikinių slovėnų poetų. Prozininkas, knygų vaikams autorius, redaktorius, leidėjas bei tarptautinių literatūros festivalių organizatorius A. Štegeris debiutavo 1995 metais, ir iš karto po poetinio debiuto sulaukė pripažinimo ne tik Slovėnijoje, bet ir visoje Vidurio Europoje.

Aro Lukšo (1963-2023) knygoje – kuklios apimties, bet gilaus turinio poetinis palikimas, kuriame organiškai ir harmoningai dera lietuvių lyrikos tradicija ir atviras žvilgsnis į šiandienos pasaulį, knygos ir gyvenimo tiesa, grožis ir skausmas, sąžiningai užrašyti iš sąžiningai išgyventų atminimų, nuojautų ir patirčių.    

78 Lietuvos kūrėjų haiku rinktinė.

Atmintis ir vaizduotė šioje rinktinėje autoriui yra itin svarbios, galima sakyti, kad vaizduotė ir sukuria atmintį. Dar viena patraukli Alvydo Valentos poezijos ypatybė – skepsis, ironija, „apverstos“ vertybės.

Albino Galinio eilėraštis – netikėtas darinys: jame klasikinių tekstų ir įvykių permąstymas derinamas su sodria, archajiška (arba tyčia suarchajinta) kalba ir modernia teksto, eilėraščio forma.

Renata Karvelis – rašytoja, menininkė. Gimė 1988 m. Gyvena Tauragėje.

Trečiasis Dianos Paklonskaitės eilėraščių rinkinys „Gėlės kaip šunys“. Tarp poetės knygų ilgoki laiko tarpai. Štai rinkinys „Gilaus mėlynumo“ pasirodė 2006 metais, o antrasis, „Lakštingalų Airijoj nėr“, tik po aštuonerių metų (2014). Tai rodo, kad autorė ne tik kantri, bet ir itin reikli savo kūrybai – ilgokai tikrina, juvelyriškai šlifuoja kiekvieną naują eilėraštį, tada tik ryžtasi jį spausdinti.

Po rašytojo ir dailininko Leonardo Gutausko (1938–2021) mirties knygos „Laiškai iš Mardasavo“ sudarytojui, literatūros kritikui Valentinui Sventickui teko peržiūrėti dalį jo literatūrinio palikimo. Skaitydamas eilėraščius, sudėtus į didžiausią aplanką, jis pradėjo žymėtis tuos, kuriuose minimas Mardasavas, to kaimo apylinkės ir realijos: Ūla, Merkys, Merkinė, Zervynos, jose gyvenęs Juozas Aputis ir t. t. Tada ir šmėstelėjo mintis, kad tuos mardasaviškus eilėraščius, nespausdintus knygose, reikia kaip nors „parodyti“. Mintis vyniojosi toliau, nutarta prie L. Gutausko eilėraščių priglausti kitus Mardasavo „atėjūnus“ – dailininką Povilą Ričardą Vaitiekūną ir patį V. Sventicką. Visi trys menininkai Mardasave gyveno  ir gyvena arba bent vasaroja. Tad ir į jų kūrybą tas kaimas ir apskritai šilinių dzūkų kraštas savaime atėjęs.

Jonas Liniauskas (1955) – poetas, knygų vaikams autorius, vertėjas, kurio bibliografijoje suskaičiuotume per dvidešimt autorinių ir sudarytų leidinių. Studijavo lituanistiką, vėliau – matematiką, ekonomiką. Dirbo „Literatūros ir meno“, „7 meno dienų“ redakcijų atsakinguoju sekretoriumi, daugelį metų vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungai. Poezijos įtraukta į įvairius almanachus ir rinktines. Sukūrė tekstų dainoms.

Pirmą kartą išleidžiama Lazdijų krašto rašytojų antologija. Joje – 86 autoriai. Daugiausia poetų, mažiau prozininkų, dar mažiau eseistų, bet yra ir literatūros kritikų, yra ir vertėjų...

Ukrainoje prasidėjus karui, Vainius ėmė rašyti karo metadienoraštį: pasiryžo kasdien sukurti bent po vieną eilėraštį ir paskelbti savo feisbuko paskyroje.

Greta haiku rinkiniams būdingo ir įprasto tekstų suskirstymo pagal metų laikus knygoje taip pat yra skyrius Vilniaus įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti („Bokšto laikrodžio dūžiai“).

Kasdienybėje Nijolė Marytė Šerniūtė bando klausytis tylos, jos dienų pilnatvę kuria parašytas žodis, paukščio išlikimas kovojant su vanagu, gyvenimo bendrakeleiviai, kurie dar gyvi, kurie dar „nenušauti ir neapnuodyti“. Gebėjimas padėti saulę ant delno, o vyturį ant širdies leidžia poetei prisijaukinti gyvenimo rūstybę, ištverti „tarp čia ir tenai“.

Dovilės Jonušytės eilėraščių knygoje „Nuogais delnais“ fiksuojama gyvenimiška patirtis, atvirai kalbama apie džiaugsmus, netektis ir ilgesį. Tai grynosios lyrikos tekstai, kuriuose itin svarbią vietą užima peizažai.

Tadas Žvirinskis sonetų rinkinyje „Sonetariumas“ kuria savotišką žemėlapį – gyventų ir lankytų vietų, prisiminimų, patirčių, įamžina bėgantį laiką. Laikydamasis tam tikro poetinio atstumo, fiksuoja laiko lemiamus vietų pokyčius ir didelį dėmesį skiria priežasties bei pasekmės ryšiui.

Knyga „Raudų siena” aktuali kaip meninės pagarbos mūsų laisvę iškovojusiems partizanams išraiška. Pasirinktas maldaknygės formatas, kietais viršeliais, o šriftas primins partizaninėje spaudoje naudotą šriftą. Visa knygelė - kaip vienas kūrinys, kurį vienija simbolinės plotmės: jaunystė, žydėjimas, lūžis, priešlaikinė žūtis, ugnis ir viltis.

Kārlis Vērdiņš (Karlis Vėrdinis) – daugiabriaunė asmenybė. Poetas, įvairių premijų laureatas, įtakingas kritikas, autoritetingas poezijos redaktorius, įdomus mokslininkas (literatūrologas ir kultūrologas), mokslų daktaras, pasirenkantis netikėtas, mažai tyrinėtas temas, produktyvus poezijos vertėjas iš anglų ir rusų kalbų, knygų vaikams autorius. Dėl tokių aprėpčių ir įtakos literatūros pasaulyje jį būtų galima lyginti su Imantu Ziedoniu (nors pačiam Vērdiņiui vargu ar patiktų toks palyginimas).

Vienuoliktasis jaunųjų kūrėjų festivalis „Literatūrinės slinktys“ vėl kviečia burtis rudenėjančioj gaivoj ir pažinti penkių literatų ir penkių dailininkių kūrybą. Tradiciškai leidžiamas festivalio rinkinys, kuriame kartu su poezija, proza ir dramaturgija publikuojamos tapybos, tekstilės, grafikos kūrinių dokumentacijos.

Šiuolaikinė prancūzų poezija pasižymi nepaprasta įvairove ir, nors populiariausias žanras tarp skaitytojų yra romanas, tikrai turi savo vietą prancūzų literatūros pasaulyje, net jei knygynų lentynose poezijos rinkiniai ir yra kiek nustumti į pašalį. Šiandien poezija tam, kad būtų išgirsta ir perskaityta, renkasi šiuolaikines komunikacijos priemones (knygų muges, interneto svetaines, blogus, slemą ir t. t.).

Stepono Algirdo Dačkevičiaus eilėraščių rinktinė „Skruzdėlynas po šaukštu“ kupina spinduliuojančios ramybės, prabėgusių metų, vienkiemio, sodybos, gyvenimo šalia išlakių, augalotų medžių, nedidelio pietryčių Žemaitijos kaimelio su jo žmonėmis, piliakalniu, upokšniais, laukais, almančiais šaltiniais.

Knygoje „Lėtoji“ – naujausi poeto Vytauto Stulpino eilėraščiai, sukurti pastaraisiais metais, taip pat didžiuma trilogijos „Pavėsiai“, „Tolymės“, „Vakarijos“ kūrinių: juos autorius kruopščiai atrinko, redagavo, papildė neseniai parašytais.

Naujame poezijos rinkinyje Gintaro Bleizgio poetinis pasaulis veriasi sodriais, tapybiškais vaizdais. Intensyvus kalbėjimas, vietomis primenantis sąmonės srautą, fiksuoja pasaulio netvarumą ir trapumą. Į tekstus įpinama šiandienos realijų, o asmeninės praeities gretinimas su dabartimi teksto metaforas išaštrina iki lengvai per skaitytojo odą slystančio peilio ašmenų.

Valdo Aušros eilėraščių knygoje „Chronos ir Kairos” eilėraščiuose juntamas žmogaus – artimo ir tolimo – artumas, jo šiluma ir kvėpavimas. Šventą būties metą užduodama daug klausimų sau, į jų sūkurį įtraukiamas skaitytojas. Dievo akivaizdoje bandoma įminti būties slėpinius, iš naujo atrasti gyvenimo prasmę chronos ir kairos jungtyje. Patirtys kristalizuojasi dienoje, susikaupime, apmąstyme. Iš pačių sielos gelmių išspinduliuoja meilė.

Neringos Dangvydės poezija papildo lietuvių literatūros lauką savita ir itin išskirtine pasaulėjauta, kurioje susipina žmogiškosios būties tragizmas ir išmintis, mistinis grožis ir emocinis trapumas, skaudi patirtis ir artumo geismas, subtili erotika ir giluminė seserystė, dermė tarp stebuklinių pasakų elementų ir realybės.

Valdo Daškevičiaus poezijos rinktinę galima įvardinti kaip kūrėjo brandos išraišką. Kruopšti ankstesnių knygų eilėraščių peržiūra ir siūlomi nauji poetiniai tekstai atveria duris į autoriaus pasaulį. Skaitytojas šiame rinkinyje atras puikiai struktūruotą turinį, per eilių teikiamą formų įvairovę atspindintį svarbiausius Valdo kūrybos etapus, įskaitant dabartį. Akylesniesiems pro tuos daugiau nei pusantro šimto eilėraščių, ko gero, nušvis ir mūsų visų ateities perspektyva. Juk ne veltui rinktinės pavadinimas – „Visas likęs laikas“, meistriškai įprasmintas poeto žodžiais.

Tradicinis, tik šiais metais – jubiliejinis, 10-asis jaunųjų menininkų (rašytojų ir dailininkų) kūrybos rinkinys, kurį sudaro šešios knygelės viename aplanke.

Eduardas Saprykinas – naujas vardas lietuvių poezijos kontekstuose. Jo kūryboje, greta gyvenimiškų įžvalgų ir patyrimų, intelektualiai apmąstomi biblinės kultūros ženklai, naratyvai, autoriaus autentiški išgyvenimai papildomi ryšiais su antikinės kultūros daugiaklodiškumu, dominuoja Rytų kultūros ir religijos refleksijos, mitologija. Eilėraščiuose fiksuojami tarpdisciplininio meno potyriai, kurie apima ne tik literatūrą, bet ir muzikos, dailės estetinius motyvus.

Dvikalbėje antologijoje „Aidintys“ publikuojama dešimt ryškiausių jaunųjų Sakartvelo poetų: Aleksas Čigvinadzė, Lija Likokeli, Beka Achalaja, Salomė Benidzė, Nika Lašchija, Ereklė Deisadzė, Giorgis Arabulis, Giorgis Čutlašvilis, Giorgis Šonija, Nini Eliašvili.

Juozo Žitkausko ketvirtojoje poezijos knygoje „Dubeltavos išpažintys. Eilėraščiai lietuviškai ir dzūkiškai” - eilėraščių dialogai, gretinant vieną tekstą dzūkų tarme su kitu sukurtu bendrine kalba. Rinkinyje eilėraščiai tarsi tarpusavyje „kalbasi” temiškai, problemiškai, ritmiškai ir pan. Kertinės knygos temos: atmintis ir jos refleksijos šiandieniniame gyvenime, tėviškės ir gimtosios kalbos, tarmės išskirtinumas, tolstančio laiko pėdsakai.

2020-aisiais rengtame festivalyje „Poezijos tiltai" dalyvavo 107 poetai iš 27 valstybių. Jų kūryba buvo išversta į lietuvių ir lenkų kalbas bei skelbta specialiai šiam festivaliui sukurtoje Facebook paskyroje. Visų šių autorių kūryba lietuvių ir lenkų kalbomis buvo išleista atskiru almanachu ir papildyta Lietuvos menininkų darbais.

Alvydo Valentos poezija ryškiausiai atstovauja egzistencialistinei mūsų poezijos krypčiai. Jo pastarojo meto kūrybai būdingas susitelkimas ties antikos kūryniais, kuriuos jis laisvai interpretuoja, o iš kitos pusės - tarsi naujai pateikia šiuolaikiniam skaitytojui.

Tradicinis jaunųjų menininkų (rašytojų ir dailininkų) kūrybos rinkinys, kurį sudaro penkios knygelės viename aplanke.

Pirmojoje A. Žekevičiaus eilėraščių knygoje „Maratonas” šiuolaikinio žmogaus požiūris į pasaulį, supančią aplinką, tarpusavio santykius išsakomas rupiomis poetinėmis eilėmis.