• A
  • A
  • A

Porcelianu grįstas (miestas)

Žmogaus ir aplinkos ryšys visais laikais buvo (o ir tebėra) viena aktualiausių ir labiausiai intriguojančių temų poezijoje. Toji sąsaja savyje talpina ne tik atvirai deklaruojamą meilę tam tikrai vietovei, bet ir individo pastangas keisti pasaulį, sudėtingas pritapimo sociume problemas, konkrečių geografinių vietų (o ir įvykių, glaudžiai susijusių su apibrėžta erdve) paliktus randus asmens dvasiniame pasaulyje. Poeto, dramaturgo, fotografo Juliaus Kelero eilėraščių rinkinyje „Nepaliekantis miestas“ (2020 m. išleido „Homo liber“) daug dėmesio skiriama urbanistiniams vaizdams (dažniausiai sietiniems su Vilniumi) bei jų atspindžiams jautrios, kuriančios asmenybės jausenose.

Tomas Vyšniauskas


Julius Keleras. Nepaliekantis miestas. Eilėraščiai. Vilnius: „Homo liber“, 2020. 152 p.

Vietos ir individo tarpusavio sąveika išryškinama eilėraštyje „Apie kambarius“: „jie keičiasi – patiklūs, atverti, kiti – / nepasiekiami kaip senos pensnė Luvre / ... / su artimųjų veidais kraustantis blunka, / su lango rėmais, kuriuos netrukai priaugti // o kada jau galėsi pasakyt apie juos / viską viską, kada? - taip kaip apie save“ (p. 12). Lyrinis subjektas bando susitapatinti su vaikystės erdve, perprasti aplinką, tarytum tik suvokęs išorinę terpę galėtų pažinti save. Erdvė, įsprausta į prisiminimų kadrus, persipina su laiko matmeniu ir tampa savotiška priemone persikelti į vaikystės paragrafą sukonkretinant (susiejant su geografija) praeities fragmentus. Knygoje dėmesys krypsta ne tiek į detalų objekto vaizdavimą, kiek į jo energetinį lauką, kuris perteikiamas lyr. subjekto jausenos pagalba. Ir atvirkščiai – aplinkos elementai padeda išreikšti įvykius, palikusius žymę asmenybės raidoje, arba tam tikros akimirkos emociją: „šalti, nemalonūs koridoriai – // iškraustyta vaikų prieglauda: / tik vienas kažkieno užmirštas / veidas, priplotas prie stiklo // mano?“ (p. 15). Laiko, erdvės, pojūčio sąlytyje užgimstančią energetiką atspindi eilutės: „nešildomame kambary prie burnos / priledėja antklodė, kvėpavimas tampa / pilnas žiemos – jos daiktų, kurių aprašyt / nepajėgtų staliukai kavinėse, apsnigtos / vyno taurės, sustingusios kino salės, / apšerkšniję, frigidiški parkai“ (p. 26). Objektų rėmai tarsi ištirpsta, ir lieka tik abstrahuotas, vidurius stingdantis, lediniais pirštukais sielą čiupinėjantis šaltis.

Ar galima materiją teleportuoti laike nekeičiant jos savybių? Laiko ir aplinkos elementų sąsajos ribotumas iliustruojamas eilutėmis: „Ar daiktai beužpildys ertmes praradimų, / ar tamsoj išskaitys beapankančių miestų / raides, vis vien uždaryti į ryto nebijantį / ghetto, ar pakilsim kada – nežinau, bet // širdis atsisakius šlovės palaimingai stebės, kaip nuslūgsta šešėliai Nery, ten, kur garlaiviai / tolo...“ (p. 29). Kita vertus, lyrinis subjektas tarsi bando ištęsti laiko dimensiją iki begalybės atsisakydamas pripažinti baigties egzistavimą: „skausmas, kurį neša tau ši, paskutinė strėlė / yra patvaresnis už skarmalus, / tuos, kuriuos davė įeinant, Sebastijonai – / ... / kūnas tėra begalinis taškų rinkinys“ (p. 36). Taip pojūčio (konkrečiu atveju – skausmo) svarba ir išliekamoji vertė nustelbia materijos laikinumą. Daugiau galių kūniškumui galima suteikti jį mistifikuojant, perkeliant iš geografinės plotmės į metaforos erdvę: „mudviejų miestai nežūsta – / jų krūtys pilnos vandens, / vaisių, alyvuogių, visokio / naudingo pragaro, praversiančio / nojams...“ (p. 55).

Daiktų suasmeninimas, gyvasties savybių priskyrimas vietovės objektams charakteringas ne vienam rinkinio eilėraščiui. Su miestu bendraujama, kreipiamasi („kiemsargio vienatvė irgi oranžinė, Vilniau“ (p. 58)), eliminuojamos (nekilnojamajam) daiktui būdingos savybės („per langą matau – / Antakalnis plaukia Nerim / kaip keista citata, sužėravus / ir aukštielninka kritus iš knygos“ (p. 59) ar „eik tiesiai bus trys keliai trys raudoni / šermukšniai, kuriems irgi baisu“ (p. 80)). Taip tarsi trinamos ribos tarp žmogiškosios prigimties ir daiktiškumo, tuo pačiu pabrėžiant vietos ir asmenybės vienį. O aplinkos reiškiniams (ar objektams) įsispraudus į impresijos sąvoką konkretumo svarbą nukonkuruoja universalaus jausmo aktualumas.

Bendru bruožu, būdingu jei ne visiems, tai bent jau gyvybės terminu paženklintiems aplinkos elementams, galėtume laikyti pasaulio dedamųjų priklausymą nuo Aukščiausiojo valios: „Dievas yra tas, kurs suteikia norą balandžiui kilti ir leistis – / pasaulio motorą jis liečia mylinčiais pirštais, pirmiausiai / iš baimės, jei jos neliktų, nieks netikėtų šviesa, o balandis, / greičiausiai, tiesiog liktų ant žemės kaip gniužulas popieriaus“ (p. 107). Eilėraščių sąsajas su krikščioniškąja kultūra atspindi ir kartkartėmis tarp eilučių vis šmėstelintis žuvies simbolis.

Lyrinio subjekto ir miesto ryšys nėra vien architektūros estetika grįstas jaukumo pojūtis ar valdžios ūkiškumo sąlygotas komfortas. Toji abipusė sąveika perskelia daiktiškumo kiautą ir suleidžia šaknis į kultūrinius klodus: „rūgštynės palaukėj suaugę kotais – / tarsi priminimas, kad reikia gyventi anapus, / anapus asfalto, kur gyvena vien šaknys“ (p. 109). Miestas, būdamas žmogaus veiklos rezultatas, nėra tobulas, kiekvienas žibinto spindėjimas meta savus šešėlius. Ilgalaikėje aplinkos – individo sąveikoje formuojasi tam tikri galimybių rėmai ir rinkinio eilėraščių subjektas priverstas įsisąmoninti savo galių įtakoti pasaulį ribotumą: „jei būtų mano valia, sena baikšti moteriškė, / klūpanti prie Aušros vartų, virstų gražuole stirna, sprunkančia į miškelį Preiloj“ (p. 123). Juk net Šventieji kartais būna pasyvūs: „maža kas – / kartais tai visai ne tamsa, / o šv. Kristoforas, likęs šv. Mikalojaus / bažnyčioj – / jis tiesiog laukia, kol baigs bombarduoti“ (p. 140).

Konkrečios vietos tarsi užuominos įrėžtos stambesniu šriftu eilėraščių pavadinimuose. Tekstai gi daugeliu atvejų universalūs, sušildžius užantyje juos galima neštis su savimi į atokiausius žemės kampelius. Juk vaizdai, kuomet „darbininkai spjaudos ir keikias, / balkone rūko žmogus, iš tolo / labai panašus į sušalusį / lapkričio žvirblį // moteris vidurdienį geria alų viena“ (p. 126), lengvai adaptuojami ir prigyja dažname urbanistiniame landšafte. Kaip ir energetikos kibirkštys, ištrykštančios žmogaus ir aplinkos sankirtoje.

Rinkinio eilėraščių raiška subtili ir rafinuota, išvengianti neretai šiuolaikinėje poezijoje sutinkamų šiurkščių išsireiškimų, bandymo šokiruoti pagundos ar radikalių eksperimentų. Autorius pasitiki kalbos plastika ir intriguoja skaitytoją švelniais minties šuoliukais, įvaizdžių įvairialypiškumo pastebėjimu ar netikėtais sugretinimais („langas pagauna kamuolį – /.../pabaiga – / kito kadro stikle nebus“ (p. 11)). Imponavo netikėtumu dvelktelinti dažno eilėraščio kulminacija, neretai rekonstruojanti objektų reikšmę ar bent jau „ištraukianti“ įvaizdžius iš jiems įprastų savybių. Vienas kitas intertekstas, nuorodos į Antikos ar literatūros personažus „neapsunkina“ eilėraščių ir yra veikiau prieskonis nei pagrindinis ingredientas. Vyrauja melancholiškas, romus bylojimas. Estetiškąją knygos pusę pabrėžia ir saikingas fotografijų įterpimas į tekstą bei dėmesys vienai kertinių poezijos savybių – ritmikai.Skaitytojas ras ir nenusaldintų perdėta egzaltacija dievoieškos pastangų. Netgi toks, atrodytų, daugelio poetų plunksnų kutentas angelo įvaizdis, įterptas į netikėtus kontekstus, nuskamba išradingiau: „stogais, nuo kur slys ir nukris dar ne vienas / naktinis, sąmonės neatgavęs, angelas“ (p. 42).

J. Kelero „Nepaliekantis miestas“ – knyga pasiilgusiems estetiškos, subtiliai dekoratyvios, saikingai sentimentalios ir tuo pačiu nebanalios poezijos. Knyga tarsi signalizuoja skaitytojui, jog žmogus neatsiejamas nuo jo aplinkoje vykstančių procesų, o poetas nuo asmeninių patirčių, ir kviečia pasivaikščioti porcelianiniu miesto grindiniu netrepsint aštriu kulniuku, veikiau laukiant kol trapus paviršius atspindės įdėmiai žvelgiančiojo sielą. O gal miesto dvasia dunktelės į asfaltą tarsi žvirblio plunksnelė ar lašas šlapimo tarpuvartėje. Įvykis, daiktas, įspūdis – maži randeliai, potėpiai prisiminimų skraistėje, kuria apsigaubęs žmogus žengia per pasaulį. Juk galiausiai „nei durų nėra, nei manęs, nei tavęs – / kieme tik šešėliai, jie nesikeičia / kaip ištrintas balso takelis“ (p. 120). Gal vidudienio saulės spindulys nugremš šešėlius nuo grindinio. O gal šešėliai užmaskuos randus.


Knygą galite įsigyti Slinkčių elektroninėje parduotuvėje.

Siūlome įsigyti:

Literatūrinės slinktys 2020

Goda Gurinskaitė, Ingrida Viluckytė, Kamilė Asadauskaitė, Tadas Zaronskis, Ugnė Makselytė, Aistis Kavaliauskas, Goda Lukaitė, Monika Plentauskaitė, Milda Gailiūtė, Auksė Miliukaitė

Tradicinis jaunųjų menininkų (rašytojų ir dailininkų) kūrybos rinkinys, kurį sudaro penkios knygelės viename aplanke.

6.00 € Plačiau