Pirmą kartą dainuojantį tave išgirdau bene prieš dešimtmetį, koncertavai „Rūdninkų knygyne“. Turbūt sutiksi, jog dešimt metų – nemažai. Kas per tą laiką nuveikta? Kaip keitėsi tavo santykis su muzika?

Oi, tikrai nemažai. Pasiekus ketvirtą dešimtį ir pati laiko sąvoka kiek kinta, tas 10 metų jau nebėra nei visas, nei pusė tavo gyvenimo, o tik trečdalis, žiūrėk, tuoj jau ir ketvirtadaliu taps. Įprastai nemėgstu dairytis atgal, bet jei jau paklausei, tai persukau tą dešimties metų juostelę galvoj ir štai ką galiu pasakyti: šis tas visgi nuveikta. Sugrota keli šimtai koncertų, parašyta keliasdešimt dainų, išleista keletas albumų, nufilmuotas vienas kitas muzikinis vaizdo klipas ir t. t. Nors mokykloje man, o gal labiau tėvams, buvo bandoma įteigti, kad esu tinginys (neneigsiu, buvo priežasčių tam), bet visgi kažką nuveikiau. Aišku, visuomet galima padaryti daugiau, bet kartais reikia ir atsipūsti... O santykis su muzika nežinau ar keitėsi, visada su ja gyvenau, kokių nors esminių pokyčių, manau, neįvyko.

Ką šiandien pasakytum tądien „Rūdninkų knygyne“ grojusiam Gyčiui?

Kad būna ir gražesnių megztukų.

Iš pradžių pandemija, dabar karas Ukrainoje. Ką tokiame pasaulyje gali muzika?

Tą patį, ką prieš pandemiją ir prieš karą – viską. Pandemijos metu teko įrašinėti naujausią albumą „Ačiū už aguonas, bet norėčiau duonos“. Neslėpsiu, ne kartą buvo aplankiusios mintys „kodėl aš tai darau?“, „kam dabar tai reikalinga?“, „kam įrašinėti tą albumą, kai visi vis tiek visą gyvenimą sėdėsim karantine?“. Bet visgi karantinas pasibaigė ir vėl užsisukę koncertai išmušė šitas mintis. O prasidėjus karui visos tos egzistencinės mintys pasidaugino iš dešimties...
Teko groti Vilniaus knygų mugės Muzikos salėje vasario 26 dieną, tai buvo vienas iš liūdniausių kada nors grotų koncertų. Mintys buvo tikrai ne apie muziką, visa knygų mugė buvo tokia gedulinga... Kiek teko kalbėti su kolegomis, visi kėlė tuos pačius prasminius klausimus – ką mes čia veikiam? Juk visai šalia žūsta žmonės...

Paskutiniu metu klausytojus nustebinai išleidęs ne vieną singlą kartu su vaizdo klipu. Juose nebijai pašiepti savęs ir pasaulio. Ironija tau yra širma ar kaip tik būdas paliesti sudėtingas temas?

Berods, R. Gary yra pasakęs, kad ironija yra puikus būdas tvarkytis su realybe. Šitą principą taikau ne tik dainose, bet ir gyvenime. Net ir pačiose skaudžiausiose situacijose galima surasti ką nors pralinksminančio.
Dar yra toks amerikietiškas bliuzas, kuriame dainuoja „Iʼm laughing just to keep from crying“, manau, kad ši eilutė puikiai apibūdina ir mano požiūrį į tai, kas vyksta pasaulyje.

Pirmuoju klausimu keliavome dešimt metų atgal, tačiau nukeliaukim į dar ankstesnius laikus. Smalsu, kaip ir kokią muziką klausei gimtuosiuose Liepalotuose, prieš atvykdamas studijuoti į sostinę?

Buvo keletas laikotarpių – popso, repo, roko, metalo, kol galiausiai užsikabinau ant dainų autorių ir atlikėjų, tokių kaip V. Kernagis, L. Cohenas ar B. Dylanas. Ir visų jų dar ir dabar paklausau, tiesa, repo gal mažiausiai.

O kodėl repas atkrito?

Net nežinau, nėra taip, kad visiškai nebesiklausyčiau. Manau, kad tam tikrais gyvenimo tarpsniais tiesiog keičiasi gyvenimo interesai, tarp jų ir muzikiniai, pavyzdžiui, būdamas paaugliu labai nemėgau bliuzo, o studijų metais pasidariau visišku jo mylėtoju, ši meilė tęsiasi iki šių dienų.

Įsivaizduok, jog gyvename pasaulyje be kompiuterių, išmaniųjų telefonų, interneto. Teturi seną magnetofoną ir „Dinamikos“ kasetę „Išprotėjęs pasaulis“. Kokių dainų šiandien įsirašytum ant tos kasetės „viršaus“?

Jeigu nebūčiau girdėjęs nieko kito, tai, matyt, tokių pačių kaip „Dinamikos“ dainų ir prirašyčiau. Nors, tiesa, gal iš pradžių įrašyčiau tų pačių dainų koverius, tada kažką truputį pakeisčiau ir su kiekvienu įrašymu tos dainos įgautų kažką iš manęs, kol galiausiai parašyčiau dainą, mažai ką bendro turinčią su „Dinamika“. Tokį kelią yra praėję beveik visi dainų autoriai ir atlikėjai, viskas prasideda nuo kopijavimo, tada prasideda to turinio transformavimas, naujų elementų pridėjimas, kol galiausiai sukuri kažką savo. Pavyzdžiui, net „Led Zeppelin“ karjeros pradžioje buvo kaltinami plagijavimu ir vagystėm (nes, nėra ko slėpt, tai ir darė).

O kieno koverius tu įrašinėjai?

Įrašinėt tai niekieno neįrašinėjau, tik išmokau jų dainas, pavyzdžiui, V. Kernagio ar S. Mykolaičio, bet ir gerai, kad neįrašinėjau, būčiau tik sugadinęs.

Tavo dainų tekstus pavadinčiau šmaikščiais ir poetiškais. Kiek tau pačiam svarbus dainos tekstas?
Visų pirma – ačiū, o visų antra – turbūt svarbus. Man labiausiai patinka muzika, kurioje gera yra ne tik muzikinė, bet ir žodinė dalis. Tokias dainas stengiuosi rašyti ir pats.

Neperseniausiai įsigijai istorinę „Gibson“ J-45 gitarą. Kodėl būtent šitą?

Norėjau geros gitaros, ir po begalės valandų YouTube apžvalgų peržiūrų, išsirinkau būtent ją. Tik pasidžiaugiau kiek per anksti – nunešus meistrui, jis rekomendavo ją grąžinti: deja, atrodo, kad „Gibson“ vis dar neišlipa iš kokybės kontrolės bėdų... Bet dabar jau dairausi kitos, gali būti, kad teks perbėgt į „Gibson“ konkurentų „Martin“ stovyklą.

Apibūdink, kaip ten nuo scenos atrodo tavo klausytojai?

Labai įvairiai. Dar priklauso ir nuo apšvietimo: jeigu scena aukšta, o apšvietimas plieskia tiesiai į akis, tai nelabai kas ir matosi. Jeigu koncertas labiau kamerinis, tai tenka visko pamatyti: kas įdėmiai klauso, o kas žiūri į telefoną, kas aptarinėja tavo dainas, o kas žiovauja. Klausymosi būdų yra begalė. Pavyzdžiui, jeigu aš pats įdėmiai ko nors klausausi grojant, tai iš šono gali pasirodyti, kad esu piktas, nes labai susiraukiu.

Ačiū už aguonas. O kur toliau?

Kai žmogus nežino, kaip atsakyti į klausimą, jis sako „geras klausimas“, tad kaip čia atsakius... Geras klausimas!


Kalbino Birutė Grašytė-Black.

Nuotraukos iš asmeninio albumo. Nuotraukų autoriai: Saulius Barasa, Mantas Daleckis, Rytas Šeškaitis, Vidmantas Balkūnas, Vytautas Dranginis.