• A
  • A
  • A

Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai

Kristupas Černiauskas: „Kartais dainos gimsta tiesiog kvailiojant“

2022-03-17

„Sidabrõ“ – grupė, kurią atranda vis daugiau alternatyvaus roko klausytojų. Ši grupė – tai kūrybingi Merkinės ir Druskininkų jaunuoliai, savo kūryboje puoselėjantys lietuvių kalbą, muzikos forma prakalbinantys poetų klasikų tekstus bei patys kuriantys dainas.

Grupės vadovas ir siela – Kristupas Černiauskas. Menininkas pasakoja į muzikos pasaulį įžengęs ankstyvoje vaikystėje, kai pradėjo važinėti į koncertus su tėvų įkurtu etninės kultūros ansambliu „Kukumbalis“. Pasak Kristupo, be „Kukumbalio“ nebūtų ir „Sidabrõ“. Kristupui „Sidabrõ“ – tai erdvė, kurioje gali išreikšti ir giliau pažinti save, suteikti džiaugsmo kitiems ir tiesiog mėgautis gyvenimu.


Kristupai, tu esi apibūdinamas ir kaip bardas, ir kaip alternatyvaus roko kūrėjas. Kaip pats save identifikuoji?

Sunku pasakyti, kuriam žanrui priskirčiau save. Manau, kad esu tiesiog muzikantas ir kūrėjas. Galbūt mane galima vadinti bardu, tačiau neatitinku tradicinio bardo suvokimo, kadangi groju elektrine gitara. Bet dabar negalvoju apie žanrus, visas mano dėmesys skirtas grupei „Sidabrõ“ – kūrybiniam projektui, kurį su grupės nariais subrandinome ir visi kartu dabar augame.

„Sidabrõ“ – įdomus pavadinimas (kirčiuojamas paskutinis žodžio skiemuo). Ką jis reiškia? Papasakok daugiau apie šią grupę.

Dainas kurti pradėjau pirmojo karantino metu ir pirmosios dainos buvo pagal Kazio Bradūno tekstus. Man patiko eilėraštis „Sidabra“, kur yra kartojamas žodis „sidabrõ“. Pagal šį eilėraštį irgi sukūriau dainą – apėmė tokia stipri kūrybinė energija, kad dirbau visą naktį. Kol kas tai mano geriausia daina. Kai su komanda galvojome pavadinimą grupei, ir vėl iškilo žodis „sidabrõ“. Šis žodis man ataidi kaip liaudies dainoms būdingas garsažodis, kartotinis (toks kaip „kalėda“, „tatato“ ir daugybė kitų). Garsažodžiai tarsi nereiškia nieko, bet kartu apjungia viską: žemę, upes, mus pačius... Taip pat ir žodis „sidabrõ“, kai mes grojame, įgyja vis naujas prasmes.
Grupėje „Sidabrõ“ grojame penkiese. Aš – elektrinė gitara, vokalas, mano sesuo groja klavišais ir pritaria kaip vokalas, o kartais dainuoja ir kaip pagrindinė atlikėja, taip pat grupėje groja smuikininkė, būgnininkas ir bosistas. Visi esame dzūkai, repetuojame, vystomės ir tobulėjame Merkinėje. Artimiausi grupės planai – daugiau koncertuoti ir iki vasaros paruošti spektaklį „Milžinkapiai“ pagal Vinco Krėvės apysaką. Aš šiuo metu mokausi suvedinėti kūrinius, turiu tikslą šį pavasarį pats suvesti mūsų pirmąjį albumą.
Taigi, dabar yra nemažai techninio darbo, ir kūrybai laiko lieka mažiau, tačiau jos neapleisiu.

O ko reikia, kad galėtum kurti? Tik laiko? Įkvėpimo, patirčių, emocijų?

Viskas yra svarbu. Dauguma kuria iš emocijos. Esu baigęs populiariosios muzikos studijas Vilniaus kolegijoje ir susipažinęs su akademiniais dalykais, tad man svarbus ir profesionalumo dėmuo. Kaip atrodo mano kūrybinis procesas? Būna, kad tiesiog groju, kuriu melodijas ir po kokių trijų valandų tokių bandymų visai netyčia atrandu idėją. Įkvėpimas neateina pats savaime, kūrėjas turi pats jo ieškoti. Jį prisikviesti gali klausydamasis kitų atlikėjų, matydamas, su kokiomis emocijomis jie groja scenoje. Jį surasti gali gamtoje. Štai dabar žiūriu į giedrą dangų ir man tai – postūmis kurti. Nemažai dainų atsiranda ieškant, bandant ar tiesiog kvailiojant.

Ar grupė „Sidabrõ“ šiandien jau turi savo auditoriją? Koks yra jūsų klausytojas?

Mūsų klausytojas tikriausiai yra panašus į mus – pozityvus, mėgstantis kvailioti, pavargęs nuo nuvalkiotų, beprasmių dainų. Dar nesame tokie žinomi, kad galėtume sakyti, jog jau turime savo auditoriją, tačiau labai stengiamės kuo daugiau koncertuoti, kad mus išgirstų kuo daugiau žmonių. Labai džiaugiamės artimųjų ir draugų palaikymu. Smagu, kad Alytaus radijas „FM99“ grojo vieną mūsų dainą, ji ilgai išbuvo tope. Merkinėje mus jau pažįsta, o dabar stengiamės dažniau pasirodyti Vilniuje. Grosime jaunų grupių konkurse „Garažas“.

Viename interviu sakei, kad labai norite patekti į „Garažą“. Kuo jaunoms grupėms šis konkursas toks svarbus?

Ten ne tik labai smagu groti, bet tai ir puiki proga parodyti savo kūrybą. „Garaže“ filmuojami vaizdo įrašai, jie keliami į „YouTube“, vadinasi, tave pamato daugiau žmonių, kurie vėliau galbūt pakvies į kitus koncertus. Norėčiau, kad ne tik mes patys ieškotume erdvių koncertuoti, bet ir mus rastų, kviestų. Bet net ir kai pats bandai kažkur prasiskverbti, dažniausiai pavyksta ten, kur tave pažįsta ar bent kažkiek žino. „Garaže“ mezgasi pažintys, sulauki patarimų iš profesionalų. Tai vienas mielesnių konkursų, kuriame vien galimybė pasirodyti jau yra tarsi laimėjimas.

Kristupai, kokie buvo tavo pirmieji žingsniai į muzikos pasaulį?

Galėčiau pajuokauti, kad tai buvo net ne žingsniai, o spyriai mamos pilve. Maždaug sulyg mano gimimu tėvai įkūrė etnokultūros klubą-ansamblį „Kukumbalis“, kurios tikslas – puoselėti Lietuvos etninę kultūrą, orientuojantis į Dzūkijos etninį regioną. Tėvai nuo mažumės mane vežiojosi į „Kukumbalio“ koncertus, o laikui bėgant ir pats paėmiau į rankas gitarą. Pradėjau kartu su tėčiu aranžuoti dainas, ir galiausiai gitara ir muzika tapo mano gyvenimo dalimi. Man atsivėrė visai kitoks pasaulis, ir jis įtraukė taip, kad pradėjau studijuoti muziką. „Kukumbalio“ dėka tapau tuo, kuo esu, kuo noriu būti. Tai – mano šaknys. Galima sakyti, kad „Kukumbalis“ yra obelis, o „Sidabrõ“ – obuolys.

Ne tik pats kuri dainų žodžius, bet ir muzikos forma prakalbini poetų tekstus. Kaip atsirenki eilėraščius? Ko reikia, kad eilėraštis tau prakalbėtų?

Na, su K. Bradūnu buvo taip: tėtis man atsiuntė eilėraščių, o aš skaičiau ir ieškojau, kurie užkabintų. Sudominti gali pavadinimas ar tiesiog vienas žodis. Jei žodis suskamba, tuomet atsiranda melodija. Yra visokių kelių, kaip prieiti prie eilėraščio, o kartais net nežinau, kodėl vienas eilėraštis patraukia, o kitas ne. Pamenu A. Nykos-Niliūno eilėraštį „Aštuonioliktojo amžiaus princas“. Iš pradžių nė nesupratau, ką reiškia tas princas, tačiau eilėraštis virto daina. Man regis, kiekvieną kartą atliekant dainą, ji vis labiau atsiveria tiek man, tiek klausytojui.
Kurdamas muziką eilėraščiui stengiuosi, kad daina skambėtų melodingai, kad būtų lengvai įsimenama. O svarbiausia – kad kiekviena daina turėtų savo charakterį. Tikriausiai pagal tai ir renkuosi eilėraščius. Vartau knygą ir žiūriu, kas suskamba, kas išsiskiria. Taip pat manau, kad kiekvieno kūrinio esmė – padėti atlikėjui ir klausytojui suprasti save.

Ar neklysčiau sakydama, kad kurdamas stengiesi vengti ribų, dėl kurių kūryba pasidarytų tiesiog nuobodi? Tokią mintį kužda ir tai, ką dabar kalbi, ir „Sidabrõ“ daina „Čili“...

Daina „Čili“ yra receptas, kaip pagaminti sriubą ir ko geriau nedaryti. Nesu apsibrėžęs, apie ką galima dainuoti, o apie ką verčiau nederėtų, tačiau man tikrai svarbu, kad kūryba būtų įdomi. Kita žinutė, kurią noriu perteikti savo kūryba, yra tai, kad turėtume išmokti džiaugtis paprastais dalykais. Mane geriausiai atspindi daina „Nedaug nedaug“, kuri yra apie gyvenimo paprastumą, apie tai, kad džiaugsmą gali atnešti mažmožiai, kad reikia visai nedaug, jog būtume laimingi. Taip pat man norisi pralinksminti žmones. Prieš kelis mėnesius pradėjau rašyti eilėraščius. Tie tekstai tarsi apie nieką, be gilesnės minties, be tvarkingų sakinių, lyg ir žodžių kratinys, bet jie pralinksmina žmones.

Kiekvienam menininkui svarbu atskleisti savo individualumą ir unikalumą. Kodėl rinkaisi groti ne solo, o grupėje? Kaip jūs vieni kitus papildote?

Mėgstu groti gitara solo, tačiau be grupės solo skamba nuobodžiai. Būdami kartu kiekvienai dainai suteikiame daugiau atspalvių. Vienas galiu sudainuoti, bet penkių žmonių partijų vienu metu neatliksiu. Būnant kartu, muzika tampa paveikesnė, klausytojui perduodame didesnį energijos pliūpsnį. Grojant grupėje atsiranda daugiau magijos, galime kurti visai kitokias kompozicijas nei būdami po vieną.

Kiek domiesi Lietuvos muzikos padange? Kaip ją vertini? Kas tau dainose, atlikėjuose yra įdomu?

Esu keistas paukštis – kartais ir pats nebežinau, kas man patinka, o kas ne. Klausydamasis muzikos atkreipiu dėmesį, kiek profesionaliai kūrinys atliktas. Kartais klausausi kaip kūrėjas – ieškodamas įkvėpimo. Kartais – kaip miksuotojas ir prodiuseris. Man patinka folkrokas, folkas. Folkroko epicentras Lietuvoje – „Atalyja“. „Žalvarinis“ turi įdomių atspalvių. Man labiau patiko „Žalvarinio“ kūrybinio kelio pradžia, tačiau ir naujasis albumas „Cantabile“ tikrai vertas dėmesio. Folkroko padangė Lietuvoje plati ir vis plečiasi. Prieš dvidešimt metų tokių grupių buvo viena kita, o dabar jų ganėtinai daug. Norisi paminėti ir „Folk trio“ – gražus reiškinys Varėnoje. Jei žiūrėtume plačiau, man patinka „Garbanoto“ kūryba. Norisi pabrėžti, kad „Sidabrõ“ nesilygiuoja į nieką, stengiamės eiti savo keliu, būti išskirtiniai.
Stengiuosi būti tolerantiškas visiems žanrams. Visus žanrus gerbiu, nes visi jie gali būti įdomūs. Anksčiau negalėdavau klausyti popmuzikos, o dabar net ir joje iš techninės pusės randu kažką įdomaus.

Na o „Eurovizija“ – ar domiesi? Kaip vertini šį popmuzikos konkursą?

Užaugau žiūrėdamas „Euroviziją“, tad ir dabar pasižiūriu, tačiau nesu didelis fanas. Tai yra pramoga ir jei į ją žiūri kaip į pramogą, gali būti smagu. Džiaugiuosi tuo, ką šiemet išrinkome atstovauti Lietuvai. Graži, puiki daina, pasirodymas puikus. Mano manymu, „Eurovizija“ įgautų daug daugiau prasmės, jei kiekviena šalis atliktų dainas savo kalba. Puikus pavyzdys – ukrainiečiai. Taip pat Armėnija dažnai pristato savo kultūrą.

Tau ir pačiam lietuviškumas yra svarbi tapatybės dalis?

Taip, man svarbu dainuoti gimtąja kalba. Anglų kalba tiek daug nepasakysi, nerasi tiek daug gražių žodžių kaip lietuvių kalboje. Ir klausytojas palankesnis, kai dainuoji lietuviškai, nes tuomet geriau tave supranta. Dainuodamas lietuviškai, esi savas. Stengiamės puoselėti lietuvišką žodį. Tą patį darėme su tėvais – su „Kukumbaliu“. Žinoma, „Sidabrõ“ tikriausiai padainuos kažką anglų kalba, bet tai bus tik pavienės dainos, jų neakcentuosime kaip savo tapatybės.

Jei kitame gyvenime atgimtum muzikos instrumentu, kokį instrumentą, išskyrus gitarą, pasirinktum?

Galbūt kalimbą. Arba mėnulio būgną, nes jis labai ramina, primena lopšinę. Jis atspindi mano vidų. O jei paklaustum, kokiu gyvūnu norėčiau būti, atsakyčiau, kad drugeliu. Visi sako, kad trumpai gyvenčiau, bet toks gyvenimas būtų gražus. Geras oras, skraidyčiau tarp gėlių, gražiai atrodyčiau, džiuginčiau kitus.

Jei visą gyvenimą galėtum klausytis tik vieno kūrinio, koks tai būtų kūrinys?

Gyvenimas klausantis tik vieno kūrinio būtų sudėtingas. Na, bet tebūnie – pasirinksiu tokį keistą variantą. Visi, kas mane pažįsta, žino, jog nevartoju alkoholio, tačiau pasirinkčiau „Kukumbalio“ dainą „Arielkos gorcius“. Kuo man ji ypatinga? Girdėjau šią dainą nuo vaikystės, tėtis ją sukūrė pagal „Ilgas kelias“ melodiją. Kai studijuodamas gyvenau Vilniuje, grodavau šią dainą ir nuo kaimynų esu gavęs kelis perspėjimus, kad per garsiai groju. Manau, būtų visai smagu tokios dainos klausyti visą gyvenimą.

Su kokia grupe arba atlikėju ryžtumeisi išvykti į labai tolimą kelionę?

Galėčiau sakyti, kad su „Led Zeppelin“, John Mayer arba Eric Johnson... Bet visgi pasirinkčiau Vytautą Kernagį. Jis man atrodo labai smagus žmogus. Neseniai peržiūrėjau dokumentinį filmą apie jį ir likau sužavėtas. Man Kernagis – artisto pavyzdys.

Kaip įsivaizduoji save kaip muzikantą po 30-ies metų?

Tikiuosi, dar nebūsiu nuplikęs. O jei rimčiau, norėčiau galėti drąsiai save vadinti dainų autoriumi, būti sukūręs ne vieną rimtą kompoziciją, galbūt ir spektaklį ar roko operą. Tikiuosi, kad po 30-ies metų vis dar būsiu produktyvus ir kasmet sukursiu kažką naujo.

Ir dar vienas rimtas klausimas: kaip muzika įprasmina tavo gyvenimą?

Muzika man yra būdas tobulėti. Taip pat tai yra būdas susipažinti su naujais žmonėmis. Muzikos dėka jaučiu polėkį kurti, atrasti kažką naujo. Ir pats geriau jaučiuosi, kai gyvenime yra muzika. Be jos diena nebūtų tokia miela. Muzika teikia laisvės pojūtį.


Kalbino Rasa Milerytė
Agnietės Čisler, Gabijos Matkutės, Kęstučio Svėrio nuotraukos


SRTRF 2022 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai” (4000,00 Eur)