Koks buvo ankstyvasis tavo santykis su kūryba?

Kadangi mano giminėje iš mamos pusės yra daug muzikantų, mes nuo mažumės gyvenome labiau su muzika nei su daile. Mano brolis, pusseserės ir aš – visi lankėme Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją ir mokėmės skirtingų muzikos specialybių. Pradinėse klasėse dainavau chore ir privalomai mokiausi groti fortepijonu, o nuo 5 iki 8 klasės šalia klavišų atsirado ir pamokos grojant skersine fleita. Tad kūryba ir meniškumas sekė nuolatos, bet pradžioje tai buvo kažkas, ką darai, nes reikia daryti, nes visi daro, tai buvo giminės paklotas kelias, tačiau ne itin tinkantis man. Net ir muzikuodama visad žinojau, kad labai mėgstu piešti, ypač spalvinti. Man ligi šiol tobuliausia gauta gimtadienio dovana yra kreidelės, kad galėčiau vasarą bėgti ir spalvoti tarpelius tarp plytelių. Be galo mėgau piešti augalais, tyrinėti, kokiu augalu kokią spalvą galima išgauti. Vis stipriau jutau, kad muzika man buvo hobis, bet ne darbas, aš nemačiau savęs nei diriguojant, nei orkestre grojant, nei būnant kompozitore. Tad sukaupiau drąsą ir 9 klasėje perėjau mokytis dailės.

Kaip į tavo pasirinkimą reagavo tėvai ir kaip sekėsi prisitaikyti, gan vėlai pakeitus specialybę menų gimnazijoje?

Buvo tikrai sunku, o mano pirmas susitikimas su tapyba buvo, jei atvirai, kažkas baisaus. Man labai nesisekė –gyvenime nesu gavusi mažesnio pažymio nei kad gavau iš tapybos! Ilgai mes su ja nebendravom, pykomės, bet ta atsiradusi neapykanta, kurią tuo metu jaučiau, būtent ir traukė mokytis toliau. Atsirado principas – tiesiog perprasti visą šitą reikalą. Kuo daugiau domėjausi, tuo tapyba atrodė sudėtingesnė, bet ir vis labiau traukianti. Tėvai mano sprendimu pradžioje tikrai nesidžiaugė ir iš jų palaikymo trūko. Dar dabar atsimenu: kai tvirtai nusprendžiau keisti specialybę, mama pasakė – eik, tik man nesiskųsk. Aš tą ir padariau – juk blogiau, nei likti mokytis muzikos, tikrai negalėjo būti. Bet bėgant laikui jie pamatė, kad mano susidomėjimas neblėsta, o kai po dvylikos klasių nusprendžiau persikraustyti į Kauną ir toliau tęsti mokslus dailės srity, kai atsirado parodų, projektų, finansavimas, tai sustiprėjo ir jų pasitikėjimas manimi.

Vėl grįžai į mokslus Vilniaus dailės akademijoje, tik šįkart jau siekti tapybos magistro diplomo. Kas tave paskatino grįžti, ko norėtum šiuokart čia išmokti?

Bakalauro studijų metu įgavau bazines žinias, bet to pakako, kad gavusi diplomą jau galvočiau – o gal ir kieta menininkė esu. Bet ilgainiui galimybių atsidėti kūrybai pasidarė vis mažiau, dėstytojų balsai ausyse tapo vis tylesni,pajutau, kiek daug dar nemoku ir kaip sunku padaryti net mažiausius kūrybinius sprendimus. Kuo daugiau žinai, tuo mažiau supranti. O kartais pritrūksta ir disciplinos ar tiesiog palaikymo. Tad ėjau į magistrą ne tiek žinių, kiek patirties pasisemti, kad sustiprėtų pamatas, ant kurio stoviu. Norėjau patirties, nes ji ugdo pasitikėjimą ir tikėjimą, kad tai, ką darau, kam skiriu savo laiką ir jėgas, man iš tiesų yra svarbu.

Neatsiejama meno studijų dalis yra asmeninės kūrybos idėjų artikuliavimas, tad būtų įdomu sužinoti, kaip tos idėjos, kurias įvelki į meno apvalkalą, kito per laiką, ir apie ką daugiausia mąstai dabar?

Visada mėgau sakyti ir tebesakau – aš kuriu vizualias istorijas. Tai pasakojimai apie mano asmeninį gyvenimą ir aš savo kūryba apipavidalinu būtent tų pasakojimų laiko matmenį. Temą apie laiką pradėjau nagrinėti jau trečiame bakalauro studijų kurse, po ilgos pertraukos vėl nukeliavusi į kaimą, kuriame leidau savo vaikystės vasaras, bulviakasius ir kitas dienas. Grįžimas parodė, kaip objektai mano atmintyje skiriasi nuo tų, kuriuos pamačiau realybėje. Tada praėjau galvoti apie pasąmonę, apie laiko galią keisti mūsų atsiminimus. Ketvirtame kurse gilinausi į žmogaus santykį su laiku, protą apimančias būsenas, o per vienerių metų pertrauką tarp bakalauro ir magistro pradėjau daugiau mąstyti apie amžinybę. Dabar susikoncentravau į laiko matavimo paieškas, procesualumą, klausiu ne „kas“, o „kaip“. Man viena pagrindinių inspiracijų kūrybai – tai jausmas, aplankantis nuostabiomis vasaros naktimis žiūrint į žvaigždėtą dangų. Prieš jį esi toks mažas milžiniškoj schemoj, ir tas pojūtis yra kiek melancholiškas, bauginantis, bet kartu ir jaukus. Šitas jausmas – žmogus laiko platybėje – ir yra tai, ką dabar nagrinėju ir siekiu perteikti.

Žiūrint į tavo kūrybą panašu, kad skiri daug dėmesio skirtingoms materijoms, nesibodi išbandyti ir įvairių meno medijų (performanso praktikų, darbo su tekstile ir kt.). Kokia jų charakteristika ir savybės tave patraukia išreiškiant skirtingas idėjas?

Dažniausiai idėja paskui save atsiveda ir išpildymą, tad dažniausiai jau žinau, kokios materijos idėjai išreikšti yra reikalingos. Taip mano gyvenime atsirado ir siuvimas. Medžiaga tapo tarsi mano potėpiu, dažu, ji puikiai atspindi lengvumą, daugiasluoksniškumą, tačiau kartu pasiduoda ir kitiems sprendimams: gali būti ir kieta, ir sunki, ir minkšta, ir didelė. O audinio prairęs kraštukas visada tobulai suskamba su mano nagrinėjamomis temomis. Anksčiau daugiausiai tekstilės naudojau iš „labdarinės“, o dabar renkuosi medžiagas tik iš artimos aplinkos – mamos, močiutės ar prosenelės skrynių. Asmeniškas santykis su naudojamomis medžiagomis man leidžia perteikti didesnę kūrinių bei savo veiklos prasmę. Žinoma, esu daug eksperimentavusi ir su kitomis materijomis – gaminausi savo popierių, naudojau skirtingas chemines medžiagas ir pan.

O kalbant tiksliau, kokios medžiagos, daiktai patenka iš tavo artimos aplinkos į meninius projektus?

Patenka viskas! Įvairiausi audiniai – nuo paklodžių iki kojinių ir kitų rūbų, knygos, raštai, fotografijos, vaikystės piešiniai. Kadais, kai prašiau mamos pasidalinti mano vaikystės darbeliais, ji sakė – aš jų daugiau nebeturiu, nes tu viską perdarei! O viską perdarinėjau ir siuvau aš dar vaikystėje, tad nieko naujo dabartinėje kūryboje neatradau – tik kartoju ir gryninu tai, ką darydavau nuo mažų dienų, ir suteikiu tam prasmę. Jei naudoju organines medžiagas, augalus, jie visada būna tik iš sudžiovintų puokščių, kurias gavau dovanų aš ar mano mama. Kartais tiesiog vaikščiodama namuose pamatau kokią statulėlę, kuri gali praversti kūryboje, ir įsidedu ją į kišenę. Pajuokaudama galiu sakyti, kad niekas nėra apsaugotas nuo mano rankos.

Kas dabartyje tau kelia didžiausią iššūkį ir įkvėpimą kurti?

Per studijų metus kai kurie dalykai, su kuriais atėjau studijuoti, pakito ir šiandien esu tvirtai nusprendusi kūryboje atsisakyti porėmio. Mano kūriniai turi būti erdviniai, lengvi, kabantys. Tai kelia ekspozicinių sunkumų, tad daug ką turiu išmokti ne tiek iš kūrybinės, kiek iš techninės jų išpildymo pusės. O kurti mane pirmiausia įkvepia prisiminimai iš vaikystės, neretai tų laikų nuoskaudos ir sunkios istorijos. Nekuriu apie ateitį,kuriu apie praeitį, bet kiekviena mano inspiracija gali nutikti jau rytoj, todėl skiriu dėmesio ir kiekvienam praeiviui, kiekvienai ateinančiai dienai.

Pabaigai noriu pasiteirauti: kokia situacija ar dalykas būtų tavo kaip menininkės svajonių išsipildymas?

Iš tokių žemiškesnių svajonių, labai norėčiau surengti personalines parodas Japonijoje ar Kinijoje. O tikrai utopinė svajonė, mano kūrybinė kulminacija būtų atrastas būdas įvaizdinti procesą. Norėčiau sukurti erdvę, į kurią negalėtum nei įeiti, nei išeiti, kurioje nebūtų nei viršaus, nei apačios, tik laiko kaitos grožis. Norėčiau padaryti tokį neįmanomą dalyką. Iš lėto bandau.


SRTRF 2023 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (5000,00 Eur)