G. Garnelytė 2021 m. debiutavo kaip režisierė – pirmasis trumpametražis dokumentinis filmas „Robotas ir peteliškė“ rodytas įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, pelnė svarbių apdovanojimų. Šiuo metu G. Garnelytė kuria ilgametražį dokumentinį filmą apie fotografą Artūrą Morozovą ir rašo vaidybinio trumpametražio filmo, kurį planuoja režisuoti, scenarijų.

Taip pat rašo apsakymus, jie publikuojami kultūrinėje spaudoje. 2020 m. už apsakymą „Ramybės diena“ G. Garnelytė apdovanota Antano Vaičiulaičio jaunojo novelisto premija.

Filmą „Robotas ir peteliškė“ galima peržiūrėti čia: https://zmonescinema.lt/filmas/robotas-ir-peteliske-2021.

Kalbino Rasa Milerytė.

Publikacijai panaudotos Vytauto Oškinio ir Veronikos Gendrikienės nuotraukos.

Gaile, studijavote lietuvių filologiją, Jūsų tėvai yra įkūrę leidyklą „Garnelis“, tad turbūt literatūra buvo pirmasis menas Jūsų gyvenime?

Mano santykis su literatūra labai ankstyvas. Mano tėtis Rimtautas Garnelis yra redaktorius ir kiek aš jį pamenu, jis visą laiką redaguodavo knygas. Geresnio redaktoriaus už jį nežinau. Mano pirmoji specialybė yra lietuvių filologija, literatūros šaka. Paauglystėje labai susidomėjau scenarijaus rašymu ir norėjau tai studijuoti, tačiau tuo metu Lietuvoje tokių studijų nebuvo, tad pasirinkau literatūrą. To nesigailiu, nes literatūros studijos suteikė labai platų suvokimą apie istorijas, kadangi reikėjo skaityti daug užsienio ir lietuvių literatūros. Taigi literatūra stipriai formavo mano pasaulėvaizdį.

Ar galite įvardyti akimirką, kai supratote, kad Jums labai įdomu ir kinas, kad norite su juo sieti profesinį gyvenimą?

Tokių akimirkų buvo kelios. Paauglystėje lankiau anglų kalbos kursus ir gavau užduotį papasakoti, kuo norėčiau būti užaugusi. Tuomet kažkodėl pagalvojau apie scenarijaus rašymą. Ir atėjo mintis, kad pirmas mano scenarijus būtų apie traukinius. Besimokydama dvyliktoje klasėje, dalyvavau didelio vaidybinio filmo masuotėje ir mane labai sužavėjo kolektyviškumas – kad yra labai daug žmonių, kurie prisideda prie bendros kūrybos. Matydama tiek daug žmonių, dirbančių su kino istorija, labai įsikvėpiau, ir šiandien kine man vienas žaviausių dalykų yra tai, kad čia nedirbi vienas, kad bendradarbiauji su daug skirtingų žmonių.

Ar šiandien literatūros ir kino žinios papildo vienos kitas kūrybinio proceso metu?

Mano režisuojamus filmus, rašomus apsakymus, kuriamas televizijos laidas ir kitas kūrybines veiklas sieja noras papasakoti istoriją. Literatūra, tai, ką skaitau, labai padeda, nes aš galiu išgyventi daug skirtingų istorijų ir iš jų kurti savas. Literatūra man yra labai svarbus laukas. Šiuo metu skaitau daug poezijos, tai irgi įkvepia kinui –metaforos, įvaizdžiai labai skatina vizualų mąstymą.

Į kokias temas Jums svarbu gilintis kūryboje?

Svarbiausia man yra papasakoti istoriją. Man patinka, kai istorijos pasakojimas yra naratyvinis, tai yra kai pasakojimas turi siužetą su pradžia ir pabaiga. O istorijos gali būti labai skirtingos. Dabar režisuoju pilnametražį dokumentinį filmą apie humanistinės fotografijos atstovą Artūrą Morozovą ir apie žmones, kuriuos jis sutinka. Tai yra socialinėje atskirtyje gyvenantys žmonės, vieniši žmonės, žmonės, kuriuos sutinkame išvykę iš Vilniaus. Mažų miestelių žmonės, apleisti žmonės. Tai yra filmas apie žmogiškąjį ryšį, parodantis, kad fotografas ir jo herojai gali būti labai skirtingi, bet vis tiek sukurti labai gražų ryšį. Prieš tai režisavau trumpametražį dokumentinį filmą „Robotas ir peteliškė“ apie dviejų labai skirtingų menininkų istorijas. Tai buvo filmas apie motinystę, savirealizaciją.

Kaip tos temos pas Jus ateina?

Dokumentikoje yra taip, kad temas atneša žmonės, tik reikia smalsiai į juos žiūrėti. Filmo „Robotas ir peteliškė“ pagrindinė herojė – mano draugė, kartu mokėmės mokykloje. Sugalvojau, kad reikia apie ją sukurti filmą, bet iš pradžių net nežinojau, kokios bus filmo temos. Tema skleidėsi fiksuojant jos kūrybos kelią. Ji yra mama, bandanti suderinti motinystę su kūrybiniu gyvenimu, taip ir atsirado ši tema. Dokumentikoje tu visada eini iš nuojautos. Taip pat buvo ir su A. Morozovu. Pirmiausia atsirado jis, o paskui atėjo jo fotografuojami žmonės su neįtikėtinomis istorijomis. Pavyzdžiui, Česlovas. Jis gyvena saloje prie Rusnės, rašo eilėraščius ir siunčia juos trumposiomis žinutėmis kaimelių žmonėms. Taigi, pradžioje tu intuityviai eini link žmogaus, o paskui temų vis daugėja, telieka atsirinkti, kurias panaudosi istorijos pasakojimui.

Žmonės, kurių istorijas pasakojate, yra personažai, bet pirmiausia jie tiesiog žmonės. Ar kūrybiniam procesui svarbu užmegzti su jais santykį?

Manau, kad dokumentikos apskritai neįmanoma kurti be ryšio užmezgimo. O tas ryšys labai įdomus, jis kinta ir gali pažeisti abi puses – ir perzonažą, ir režisierių. Kurdama filmą visada stengiuosi įnešti tikrumo, nemanipuliuoti, pasakyti, apie ką bus filmas. Pradžioje režisierius labai giliai įeina į personažo vidinį pasaulį. Eidama aš kalbuosi su jais, sakau, kad vidinis pasaulis labai svarbus filmui ir jis turės būti atskleistas. Personažas įsileidžia mane į savo pasaulį ir taip jis tampa pažeidžiamas. O paskui ir kūrėjas tampa pažeidžiamas, nes personažas, pasakodamas savo istoriją, ima diktuoti sąlygas, jis nenori rodyti vieno ar kito dalyko, o būna situacijų, kai apskritai nebenori filmuotis. Personažas yra priklausomas nuo kūrėjo, o kūrėjas – nuo personažo. Man labai įdomus šis santykis, jis kelia daug įvairių išbandymų, kol kas aš jį tyrinėju, bandau suprasti.

Rašote scenarijus laidoms ir filmams. O kas paskatino paimti į rankas kino kamerą ir pačiai režisuoti filmą?

Kaip scenaristė esu dirbusi su daug skirtingų projektų – dokumentiniais, vaidybiniais filmais, televizijos laidomis. Maždaug prieš trejus metus pajutau, kad scenarijaus rašyme man trūksta autorystės. Nors aš kurdavau istoriją, paskutinį žodį galiausiai tardavo režisierius. Kitas aspektas – jei projektas negaus finansavimo, ar režisierius norės toliau dirbti su šiuo projektu? Pasijutau esanti tarpinėje būsenoje, panorau pati būti atsakinga už projektą. Kai pasiilgau autorystės, mano gyvenime atsirado dvi šakos – apsakymų rašymas ir režisūra. Šiose srityse galiu jaustis autore ir man patinka šis jausmas. Man patinka prisiimti visą atsakomybę už projektą, pačiai spręsti, ką daryti su juo, jei projektas negauna finansavimo. Manau, tai ir paskatino imtis režisūros.

Atrodytų, žmogui iš literatūros pasaulio turėtų būti patrauklus vaidybinis kinas. Kuo Jus patraukė dokumentika?

Vaidybinis kinas man labai patrauklus ir šiuo metu rašau vaidybinio trumpametražio filmo, kurį planuoju režisuoti, scenarijų. O dokumentika atsirado iš to, kad su šiuo žanru turėjau patirties, nes buvau kūrusi daug dokumentinių apybraižų, ir supratau, kad didesnis šansas gauti finansavimą pirmiausia būtų su dokumentika. Įdomu tai, kad festivaliuose po mano pirmojo dokumentinio filmo „Robotas ir peteliškė“ žmonės iki galo nesupranta, ar čia dokumentika, ar vaidybinis filmas, nes istorija labai naratyvinė, personažai dramatiški, teatrališki.

Kaip regite lietuvių kuriamą dokumentiką pasaulio dokumentikos kontekste? Galbūt lietuviai režisieriai turi savitų bruožų, išskiriančių juos iš kitų šalių?

Iš kitų mus išskiria poetinė kino mokykla, kuri buvo labai stipri Baltijos šalyse, ir sovietmečiu, ir nepriklausomybės laikotarpiu, ir vis dar stipri dabar. Man labai patinka Audriaus Stonio filmai, jis man svarbus kūrybinis autoritetas. Dabar atsiranda labai įvairių žanrų, turime stiprią ne tik naratyvinę, bet ir televizinę dokumentiką. Žanrų įvairovė plati ir kūrėjai renkasi, kaip jiems geriausia papasakoti istoriją. Bet pradmuo buvo poetinė dokumentika ir manau, kad ji įkvepia kiekvieną kūrėją. Netgi tie, kurie sako, kad neseka kanonais, mano manymu, vis tiek tam tikra prasme atsispiria nuo poetinės dokumentikos.

Šiemet buvote konkurso „Knyga + Kinas“ komisijos nare. Ar lietuvių rašytojų knygos turi potencialo tapti filmais?

Knygos turi tokį patį potencialą kaip ir autoriniai scenarijai. Konkurso metu skaičiau daug įvairių istorijų, nuo partizanų laikų iki šių dienų žmogaus. Buvo įdomu susipažinti su vaikų literatūra. Šis konkursas – puiki platforma kino kūrėjams susipažinti su literatūra. Man regis, labai dažnai kūrėjai užsidaro savo bendruomenėse. Poetai ateina į poezijos skaitymus, kompozitoriai – į šiuolaikinių kompozitorių koncertus, kino žmonės – į filmų premjeras, fotografai – į fotografijos parodas. Norisi, kad šios bendruomenės labiau susisietų, nes jos turi ką viena kitai duoti.

Kokią vietą šiandien Jūsų gyvenime užima literatūrinė kūryba? Ar jai lieka laiko? Galbūt planuojate išleisti knygą?

Labai norėčiau parašyti knygą. Nėra daug išspausdintų mano apsakymų, bet kai juos išspausdina, jiems sekasi. Skiriu laiko rašymui, deja, ne tiek daug, kiek norėčiau. Šiuo metu labai daug laiko atima kinas. Reikia ruoštis filmavimams, dalyvauti juose, pats filmo sukūrimas atima daug jėgų. O dar kiti darbai – televizija, scenarijaus rašymo kursai, kuriuos vedu. Bet kasdien po truputį rašau, esu pasiskyrusi rašymo valandą. Man atrodo, geriau rašyti valandą per dieną, negu nerašyti visai. Bandau viską suderinti ir tikiuosi geriausio.

SRTRF 2023 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (5000,00 Eur)