Knygoje, kurios siužetas kuriamas dienoraščio principu, pasakojama apie pirmąsias karo dienas ir tai, kokias žaizdas karas atveria vaikams. K. Jehoruškina pasakoja, kad parašyti šią knygą įkvėpė noras mažiesiems skaitytojams suteikti šviesos tamsiausiomis ir skaudžiausiomis akimirkomis, o taip pat – mintis, jog ši knyga padės pasauliui suprasti ukrainiečius, skatins empatiją ir užmegs šiltus bei nuoširdžius ryšius tarp žmonių iš skirtingų šalių. Kai kurie knygos epizodai sumanyti kaukiant naktinėms oro pavojaus sirenoms.

Laiške Lietuvos skaitytojams autorė rašo: „Svajoju, kad kartu su draugais iš viso pasaulio įveiksime blogį, kuris nori sunaikinti mano kalbą, kultūrą, žmones. Tikiu, kad atmintis gali apsaugoti. Tikiu, kad ši sąžininga ir šviesi knyga padės išgelbėti Lietuvos vaikus nuo karo.“ Knyga „Mano priverstinės atostogos“ jau išversta į kelias užsienio kalbas, puikiai įvertinta Ukrainoje.

K. Jehoruškina (1984 m.) – ukrainiečių prozininkė, poetė, pasakų kūrėja, psichologė, praktikuojanti dailės terapiją. Nuo 2012 m. Ukrainos nacionalinės rašytojų sąjungos narė. Nuo 2013 m. Ukrainos dailės terapijos asociacijos narė. K. Jehoruškina yra novatoriškų projektų įmonėms autorė ir TED pranešėja. 2014 m. kovo mėnesį ji buvo viena iš signatarų, pasirašiusių kreipimąsi „Ukrainos kultūros veikėjų pareiškimas kūrybinei pasaulio bendruomenei“ dėl Rusijos agresijos. Ji yra parašiusi 17 knygų vaikams ir suaugusiems, tarp jų ir „Arči“ – pirmąją ukrainiečių knygą apie atliekų rūšiavimą, kurią Kanados leidykla išleido ir specialiu šriftu, skirtu disleksija sergantiems vaikams. Kelių kolektyvinių leidinių bendraautorė. Rašytojos knygos leidžiamos užsienyje: Lietuvoje, Bulgarijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rumunijoje, iš jų mokomasi Ukrainos mokyklose.

Vasario 24–25 d. rašytoja svečiavosi Lietuvoje ir susitiko su skaitytojais Vilniaus knygų mugėje, Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje, Grigiškių gimnazijose.

Kalbino Rasa Milerytė.

Publikacijai panaudotos Maksym Sosnov, Irynos Dmytrenos-Tereferos ir Katerynos Jehoruškinos asmeninio albumo nuotraukos.


Miela Kateryna, pokalbį norėčiau pradėti ne nuo literatūros, o nuo paprasto žmogiško klausimo – kaip šiandien laikotės? Ar esate saugi?

Dabar su šeima esame Vakarų Ukrainoje. Čia saugiau nei mano gimtojoje Kyjivo srityje, bet pastaruoju metu ir čia atskrenda raketos. Ukrainoje mes visi esame Rusijos taikiniai vien dėl to, kad ukrainiečiai, anot Rusijos, neturėtų egzistuoti. Panašiai neturėtų egzistuoti daug kitų tautų, kurios nenori savęs laikyti rusais ar „jaunesniais broliais“.

2022 m. vasario 24 d. prasidėjęs Rusijos puolimas padalijo visos Ukrainos gyvenimą į dvi dalis. Kokia buvo Jūsų, kaip menininkės ir kaip šeimos žmogaus, kasdienybė iki karo pradžios ir kokia yra šiandien?

Vasario pradžioje su drauge nuvykome į Kiprą šiek tiek pabūti saulutėje ir prasiblaškyti. Išsinuomojome ten kambarį, aš kūriau naują knygą iš serijos „Riešutėnų drąsuolių pasakaitės“ (pirmąją Lietuvoje 2021 m. išleido „Presvika“, vertė Donata Rinkevičienė). Ten susapnavau sapną, kad mano vyras veža dukrelę į mokyklą dideliu plastikiniu tanku, o mūsų įprastas kelias – duobėtas nuo raketų (beje, šį sapną panaudojau knygoje „Mano priverstinės atostogos“). Sapno būta tokio realaus, kad, paskambinusi vyrui, paprašiau tuoj pat išvežti vaikus į Ukrainos vakarus, pas jo tėvus. Šis sprendimas išgelbėjo mūsų vaikus nuo bereikalingo streso, o jų draugai kelias savaites slėpėsi rūsiuose, kol sugebėjo evakuotis.

Vasario 21-ąją mūsų lėktuvas nusileido tuščiame Boryspilio oro uoste. Veikiausiai tai buvo vienas paskutinių keleivinių reisų, nusileidusių Ukrainoje. Turėjau planų baigti knygos rankraštį, kurį rašiau Kipre, dalyvauti konferencijoje ir nuvažiuoti pas vaikus. Bet vasario 24-ąją pabudau nuo apšaudymų. Išėjau į balkoną užklijuoti langų lipnia juosta, kad apsisaugočiau nuo sprogimo bangos. Virš mūsų namų išvydau rusų sraigtasparnį. Tada susikroviau lagaminą ir pėstute patraukiau Kyjivo link (taksi atsisakė atvažiuoti). Nuėjau daugiau nei tris kilometrus, tada geri žmonės pametėjo mane iki metro. Tikras stebuklas, kad tądien sugebėjau išvykti iš Kyjivo į Ukrainos vakarus.

Iki vasario 24-osios gyvenome nuostabų gyvenimą. Dukra lankė gerą privačią mokyklą, sūnus – darželį kaimynystėje. Veik baigėme remontuoti išsvajotą butą naujos statybos name. Kredito likutį už jį išmokėjome kovą, kai rusai jau buvo netoli mano miesto ir apšaudė jo apylinkes. Bėgdami nuo karo, iš pradžių glaudėmės pas giminaičius, o dabar nuomojamės senutėlį butą, mat šiame regione su būsto nuoma sudėtinga. Susiradome mokyklą ir darželį. Kai prasideda raketų atakos – einame į slėptuvę. Kai dingsta elektra – uždegame žvakutes ir šiltai apsirengiame, kad nesušaltume. Žinoma, vaikai ilgisi draugų ir buvusio gyvenimo. Trimetis sūnus kartkartėmis susideda žaisliukus į lagaminą ir primygtinai reikalauja grįžti namo. Sakau jam, kad namuose daugiau karo nei čia. Tada jis lėtai ima žaisliukus iš lagamino ir perdeda į kartoninę dėžę. Dukra žino, kad mūsų gimtajame mieste nuo rusų raketų žuvo žmonių, yra sunkiai sužeistų vaikų, todėl viską supranta, nors ir ilgisi namų.

Socialiniuose tinkluose ir spaudoje matau, kokie vieningi, palaikantys vieni kitus, drąsūs ir pasiryžę kovoti yra Ukrainos menininkai. Galbūt galite papasakoti daugiau, kokios nuotaikos šiandien vyrauja Ukrainos menininkų bendruomenėje?

Daug menininkų tapo savanoriais, renka lėšas fronto mašinoms, dronams, bairaktarams. Vieni prisijungė prie UGP, kiti aktyviai nušviečia užsienio žiniasklaidoje tiesą apie karą, važinėja ir skaito pranešimus, užsiima kultūros diplomatija. Bendruomenė yra išties labai susitelkusi. Džiugina ir tai, kad mus palaiko užsienio kolegos. Pavyzdžiui, vasarą gavau galimybę padirbėti menininkų rezidencijoje Lenkijoje. Kaip tik ten užbaigiau rankraštį, prie kurio negalėjau grįžti po vasario 24-osios. Mums, menininkams, svarbu būti išgirstiems, tad džiaugiuosi, kai ukrainiečių autorių knygos yra verčiamos, kai yra gyvų atsiliepimų, kai pasaulis atranda Ukrainą. Gaila, bet daugybę meninių projektų įšaldė karas. Kelios leidyklos užsidarė, Charkivo leidyklos nuolat apšaudomos (tiesa, kaip tik ten buvo išspausdintas pirmasis „Mano priverstinių atostogų“ tiražas). Baisiausia tai, kad daug menininkų buvo nužudyti okupantų. Pavyzdžiui, vaikų rašytojas Volodymyras Vakulenka. Jis buvo pagrobtas iš namų Charkive, kankintas ir nužudytas. Tik dėl to, kad mylėjo Ukrainą. Liko Volodymyro sūnus, turintis autizmo sutrikimą. Rašytojas rūpinosi juo vienas. Dabar leidykla perleido Volodymyro knygą „Tėvelio eilėraščiai“, kad materialiai paremtų našlaitį.

Pirmosiomis karo dienomis parašėte knygą vaikams „Mano priverstinės atostogos“, kurioje pasakojate, kaip karą mato vaikas. Kas inspiravo šią knygą ir kokiomis aplinkybėmis ją rašėte?

Kai daugmaž atsitokėjau po pirmo šoko ir susitaikiau su nauja tikrove, ėmiau galvoti, kuo galėčiau padėti mūsų Pergalei. Paskambinau į savanorių centrą, bet ten buvo pakankamai savanorių studentų. Tuo metu mano aštuonmetė dukra Darynka ėmė klausinėti apie karą ir jo priežastis. Jai reikėjo kalbėti apie šią patirtį, kartu ji ieškojo palaikymo ir vilties. Tiesą sakant, ši knyga gimė iš mūsų pokalbių ir mano apmąstymų per naktinius antskrydžius. Jau turėjau patirties rašyti knygas vaikams skaudžiomis temomis: Holodomoras (ukrainiečių genocidas 1932–1933 m.), Antrasis pasaulinis karas, nacionalinio identiteto išsaugojimas emigracijoje... Tad vyliausi, kad ir šią temą man pavyks visapusiškai ir sąžiningai atskleisti, rūpinantis skaitytojais, suteikiant šviesos tamsiausiomis ir skaudžiausiomis akimirkomis. Mes gerai suvokiame, kad neiškalbėtos trauminės patirtys veikia daug labiau nei iškalbėtos. Bet dirbti su jomis reikėtų atsargiai.

Rankraštį parašiau per savaitę, kovo pradžioje, per dukters priverstines atostogas. Užsidarydavau giminaičių palėpės kambaryje, virš stogo be atvangos gausdavo ukrainiečių karo lėktuvai. Prokrastinacijai nebuvo laiko, nes suvokiau, kad bet kurią akimirką raketa gali atskristi ir čia, tada nebespėsiu. Sykiu mane įkvėpė mintis, kad ši knyga padės pasauliui suprasti mus, skatins empatiją ir užmegs šiltus bei nuoširdžius ryšius tarp žmonių iš skirtingų šalių.

Knygai parinkote kontrastuojantį pavadinimą: atostogos, bet priverstinės. Joje daug tokių tarpusavy kontrastuojančių vaizdų: smėlio dėžė, o joje artilerijos sviedinys; mama, kuri svajojo suliesėti, ir greičiausiai tai padarys, bet – dėl nuolatinio bėgiojimo slėptis; vestuvių fotografas, kuris fotografuoja karą... Kodėl rinkotės kontrasto principą, ką jis padeda išryškinti?

Šitai nutiko nesąmoningai. Visas mūsų gyvenimas virto kontrastais. Viskas pasidalijo į „prieš“ ir „po“. Vietoje įprastų pavasario atostogų vaikai buvo priversti atostogauti vasario pabaigoje. Ne poilsio, o gelbėjimosi nuo karo atostogos. Vejami streso daugelis pirmą kartą sėdo prie vairo, kad išvažiuotų. Vieni pagaliau išmoko gaminti, kad pamaitintų pabėgėlius. Kiti pirmą kartą susidūrė su artimųjų netektimi. Rinkdama vaikų ir suaugusiųjų istorijas išlaisvintose teritorijose, apklausiau liudininkus. Viena mergaitė iš Kyjivo srities papasakojo, kaip prarado krikšto tėvą. Sako, jų kelyje rusai žaidė „rusišką ruletę“. Vieną pabėgėlių mašinų koloną praleisdavo, o kitą – sušaudydavo. Taip žuvo jos krikšto tėvas su sūnumi. Tik po mėnesio giminės galėjo juos palaidoti, nes buvo okupuoti.

Galvodami apie karą, pirmiausia mes galvojame apie baimę, paniką, norą pabėgti. Jūsų knygos herojė Vira yra drąsi ir giliamintė mergaitė. Ji padeda mamai rūpintis broliuku, sielvartauja dėl Ukrainos ir pasiryžta kuo geriau mokytis istoriją ir anglų kalbą, kad galėtų pasauliui papasakoti apie tai, kaip Rusijos okupantai niokoja Ukrainą. Kodėl šioje knygoje Jums svarbu parodyti būtent tokį vaiką?

Aš daug bendrauju su vaikais, todėl suprantu, kokių jie būna skirtingų temperamentų, patirčių, pomėgių, pasaulėžiūros. Be to, dėl karo mūsų vaikai greitai suaugo, tad Viros istorijoje norėjau parodyti ir šį tarpsnį. Jos nematoma kuprinė – tai ir baimės, ir nerimas, ir naujos pareigos, ir ankstyva branda. Kai šeima atsiduria Lvive, mergaitė nusiima šią nematomą kuprinę ir mėgina vėl grįžti į vaikystę – į mokyklą, pas draugus, į kavinukę, į žaidimų aikštelę. Viena vertus, dabar Vira vertina gyvenimą kaip niekad, kita vertus, šios žinios jai brangiai kainavo. Labai dažnai vaikai tampa giliaminčiai išgyvenę traumas ar patyrę sunkių išbandymų – juk buvo priversti apmąstyti ir išgyventi trauminę patirtį, įtraukti ją į savo gyvenimą.

Savo knygą net sudėtingomis aplinkybėmis aktyviai pristatote Ukrainoje. Kaip ją sutinka Ukrainos vaikai?

Retsykiais mano knygų pristatymus Ukrainoje nutraukia raketų antskrydžiai ir oro pavojaus sirenos, todėl bėgame į slėptuves. Esant galimybei, stengiuosi iškart susirasti slėptuvę. Taip buvo Lvivo lėlių teatre. „Mano priverstinių atostogų“ pristatymas vyko žemutinėje scenoje, o kai užkaukė oro pavojaus sirenos, aš ramiai dalinau autografus ir glėbesčiavausi su vaikais. Kiekvienam pristatymui ruošiuosi – juk dabar visur yra vaikų iš karštųjų karo zonų. Stengiuosi per suaugusiuosius išsiaiškinti, kiek stipriai traumuoti šie vaikai, kad deramai subalansuočiau tiesą ir psichologinę paramą. Pirmasis šios knygos pristatymas vyko nuotoliniu būdu vaikams iš Donecko srities, gyvenantiems palei fronto liniją. Mokytoja papasakojo, kad okupantai sunaikino dalies vaikų namus, o kaimus nušlavė nuo žemės paviršiaus. Būsiu atvira, po šio pristatymo verkiau, nes suvokiau,kad mano knyga bejėgė grąžinti tiems vaikams namus ir pasaulį, kurį jie mylėjo. Mane užklupo savęs nuvertinimo priepuolis, kai pamačiau, kad okupantas griauna ukrainiečių pasaulį greičiau, nei mes spėjame atstatyti. Bet mokytojos vertinimas suteikė man vilties: ji pasakė, kad aš labai pradžiuginau ir paguodžiau vaikus, išmokiau juos įveikti stresą. Vadinasi, jie turės jėgų mokytis, turės jėgų vaikystei net per karą.

Neseniai įvyko pristatymas Černihive. Miestas ilgą laiką išgyveno apgultį, o jo apylinkėse okupantai vykdė neapsakomus žiaurumus. Daug kas buvo sugriauta, taip pat ir biblioteka. Kol mes važiavome, virš mūsų regiono praskrido dvi dešimtys rusų raketų. Tąkart pasvarsčiau, kad perdėm pripratau prie karo ir praradau atsargumą. Kartu su PEN Ukraine atvežėme daug knygelių padovanoti bibliotekoms ir atnaujinti fondus.

Kitas pristatymas vyko išlaisvintoje Irpinėje. Įvažiuodama į miestą, išvydau griaunamus rusų suniokotus daugiabučius. Kraupus vaizdas. Mokyklos direktorė papasakojo, kaip jie atstatinėjo mokyklą, o stadione užlopė duobę, padarytą raketos. Visi drauge dainavome „Oi, u luzi červona kalyna“(„Ой, у лузі червона калина“) – būtent šią dainą Vira mokėsi vasario 23-iąją (tai matyti iliustracijoje, kurioje pavaizduotas pianinas). Po pristatymo išjungė elektrą. Ėjau tamsiomis gatvėmis, aplink stovėjo gražūs pusiau sugriauti naujos statybos daugiabučiai su panoraminiais langais. Ant jų tebekabojo reklaminiai skelbimai: „Pirkite būstą mūsų elitiniame name.“

Rašyti vaikams tokia sudėtinga tema, kalbėti su jais taip, kad jie suprastų, nėra lengva. Kaip randate tinkamus žodžius, kokiais metodais vadovaujatės?

Esu labai empatiškas žmogus, visada dėmesinga auditorijai. Todėl kruopščiai pasirenku žodžius, naudoju meno terapiją ir Svitlanos Roiz psichologines praktikas (jas įdėjau knygos pabaigoje). Pristatymo pabaigoje siūlau vaikams nupiešti stebuklingas būtybes, kurios saugos jų miestus, kaimus ir artimuosius. Neseniai Kyjive vykusiame pristatyme vaikai nupiešė katinus-angelus, namukus (juose saugu per antskrydžius), o vienas berniukas sugalvojo ir nupiešė Orkų Pleškintoją. Sako, čia ugnimi alsuojanti gyvatė, kuri pleškins orkus (okupantus), vos tik anie prisiartins prie jo miesto. Manau, tokia agresija – sveika, nes nutaikyta gintis. Ir gerai, kad vaikai gali išreikšti ją piešdami. Visus vaikų darbus išsiuntėme sužeistiems kariams į ligoninę.

Lietuvoje pastaruoju metu iš tam tikros auditorijos dažnai girdime teiginį, kad nereikia meno painioti su politika. Tai reiškia, viena vertus, kad menas neturi galios ugdyti pilietiškai tvirtos, politiškai atsakingos visuomenės, kita vertus – kad menui turėtume palikti fikciją, išgalvotus siužetus. Ką Jūs manote apie šį teiginį?

Mano galva, meno pagrindas – tam tikros vertybės, pasaulėžiūra. Jei menas netransliuoja žmonijos gyvavimo vertybių ir pagarbos artimui, jei propaguoja vienos tautos pranašumą prieš kitą – jis nustoja būti menu ir tampa propagandos įrankiu. Rusų okupantai sunaikino daugybę Ukrainos kultūrinės atminties ir paminklų. Nužudė daug mūsų menininkų: dailininkų, rašytojų, dainininkų, baleto artistų, net mažų mergaičių – gimnasčių ir aktorių, apdovanotų tarptautiniais apdovanojimais, kurios galėjo tapti mūsų kultūros elitu. Vieni buvo pakarti, kitus sušaudė, treti žuvo po Mariupolio dramos teatro griuvėsiais. Rusai užpylė ukrainiečių menininkų kaulus betonu ir surengė koncertą, atsivežę rusų atlikėjų. Okupuotose teritorijose buvo metodiškai deginamos ukrainietiškos knygos, sudaromi „pavojingos literatūros“ sąrašai, kuriuose daug mano kolegų pavardžių.

2021 m. rugsėjį Mariupolyje pristačiau savo knygelę apie Holodomorą. Tai vyko nuostabioje šiuolaikiškoje bibliotekoje. Dabar jos nebėra. Genocidas pasikartojo, mano mažieji skaitytojai žuvo dėl bado, šalčio, apšaudymų ir dehidratacijos. Jų akivaizdoje prievartavo ir žudė motinas ir seseris. Vaikai pražilo, jie tūkstančiais išvežti į prieglaudas Rusijoje. Daugelis mano mažųjų skaitytojų virto pelenais (rusai aktyviai naudojo mobiliuosius krematoriumus baisiems nusikaltimams nuslėpti).
Galiu ilgai kalbėti, kodėl rusų menininkai atsakingi už Rusijos agresiją (net jei jie stebi tylomis), bet bijau per daug skaudinti Lietuvos skaitytojus. Todėl, kol rusai žudo mūsų ateitį ir mūsų kultūrą, jų ciniškai kultūrai neturėtų būti vietos pasaulyje.

Meną kaip galingą propagandos skleidimo įrankį rusai naudoja jau seniai?

Taip. Be to, rusai ilgai ruošėsi šiam karui, platindami propagandinį naratyvą apie „vieną tautą“, „vyresnįjį brolį“, kitų tautų „menkavertiškumą“, pasitelkdami grožinę literatūrą. Rašė fantastiką apie Krymą, kaip Rusijos dalį, gerokai prieš okupaciją, ruošdami terpę. Skleidė savo propagandines žinutes net ezoterinėje literatūroje, kur „pranašai“ pasakojo, neva ateisiantis naujas didis Vladimiras, sujungsiantis „broliškas tautas“ į vieną tautą ir apginsiantis nuo ištvirkusios Vakarų įtakos. Primenu, kad dar prieš 2014 m. rusų literatai atvykdavo į mūsų knygų muges ir paniekinamai pasisakydavo apie mūsų literatūrą. Kultūringam žmogui klausytis Zacharo Prilepino Kyjive buvo stačiai bjauru.

„Mano priverstinės atostogos“ – antroji Jūsų knyga, kuri bus išleista Lietuvoje. Ukrainoje esate vertinama rašytoja, Jūsų knygos leidžiamos visame pasaulyje, bet Lietuvoje apie Jus žinome labai mažai. Papasakokite, kas Jus atvedė į vaikų literatūrą.

Pirmąjį eilėraštį parašiau būdama septynerių, tada nusprendžiau tapti rašytoja. Į vaikų literatūrą atėjau sulaukusi maždaug 19 metų, kai buvo išleista pirmoji mano knyga suaugusiems. Viena iš priežasčių – gerai jaučiu vaikus, palaikau ryšį su savo vidiniu vaiku. Savo pasakojimais skaitytojams troškau būti jautrus draugas, su kuriuo jie galėtų pasikalbėti bet kokia tema. Sprendžiant iš mano knygų recenzijų ir vertimų, man tai sekasi gana gerai. Žinoma, tai mane įkvepia dirbti toliau.

Taigi kūrybinį kelią pradėjote rašydama poeziją. Ar šiandien šis žanras dar svarbus Jūsų kūrybiniame gyvenime?

Taip, išties. Mano pirmoji poezijos rinktinė „Akimirkos pulsavimas“ pasirodė 2005 m., gavus Ukrainos prezidento stipendiją. Nuo tada parašiau naują eilėraščių rinktinę – „Medritmai“ (tai mano neologizmas, kalambūras „medžiai + ritmai“). Tarp naujų eilėraščių – daug apie karą. Jie buvo išversti į anglų kalbą, dažnai platinti socialiniuose tinkluose. Deja, Ukrainoje dėl krizės labai sunku leisti poeziją. Autoriai priversti imtis savarankiškos leidybos arba ieškoti rėmėjų.

Poezija man ypač svarbi. Kaip tik per eilėraščius man pavyksta išreikšti tai, kas itin subtilu, sudėtinga, skausminga. Kartais vieną eilėraštį tenka rašyti keliais etapais, mat akys prisikaupia ašarų. Beje, daug skaitytojų sakė, kad pravirkti po vasario 24-osios sugebėjo tik dėl mano eilių. Manau, labai svarbu išlaisvinti emocijas ir jausmus, kad nesustingtume, nesumedėtume savo traumose, o išliktume gyvi, jautrūs, nors ir pasiligoję. Tokiu būdu poezija tampa terapija.

O taip pat esate bandžiusi rašyti (o gal ir parašėte?) romaną?

Kai man buvo vienuolika metų, pradėjau rašyti meilės romaną, bet pamiršau jį traukinyje. Dabar esu sugalvojusi apysakų romaną apie identitetą. Galbūt įgyvendinsiu šį sumanymą, kai sukursiu dar vieną vaikišką knygą. Taip pat dabar rašau knygą suaugusiesiems „Liudininkų balsai“. Tai mano dienoraščio užrašai apie karo jausmą, rašytojų vaidmenį, pokyčius, sujungti su rusų okupaciją išgyvenusių žmonių liudijimais.

Ar kuriant vaikams, lieka vietos saviraiškai? Kiek literatūroje Jums svarbi saviraiška?

Taip, žinoma. Saviraiška yra, bet ji niekuomet nebūna pakankama. Todėl ir toliau kuriu ne tik vaikams ir ne tik prozą. Be to, rašyti vaikams yra didelė atsakomybė. Ypač sudėtingomis temomis. Niekada negali būti tikras, kad šalia vaiko atsiras patikimų suaugusiųjų, kurie palaikys jį, išgyvenantį sunkias emocijas. Todėl, rašydama vaikams, savo vaikišką nuoširdumą ir turtingą vaizduotę derinu su suaugusiojo rūpesčiu. Tai tikrai svarbu.

Kokiais svarbiausiais principais vadovaujatės, rašydama vaikams? Žinau, kad nerašote vienadienėmis temomis. Pavyzdžiui, esate parašiusi knygą apie atliekų rušiavimą. Dabar – apie karą. Kiek Jums svarbu, kad kūriniai vaikams paliestų aktualias temas ir turėtų ugdomąją vertę?

Jei rašyčiau knygas tik pagal užsakymą, mane skaudintų mano pačios neįgyvendintos idėjos. Jei turiu ką pasakyti šitam pasauliui ir mano širdis dega, neverta persiorientuoti į tau svetimas temas. Antraip susergu ir prarandu ryšį su vidiniu balsu. Tada tiek aš, tiek skaitytojai praranda kai ką unikalaus. O kalbant apie auklėjimo reikšmę, mano knygose jis niekados nebūna primestas. Tarp eilučių dalinuosi savo pasauliu, vertybėmis ir santykiais, o skaitytojas pats renkasi, ar šitai jį paliečia ir ar taps jo požiūriu.

O kokia yra šiuolaikinė ukrainiečių vaikų literatūra: kokios temos, kokie žanrai vyrauja? Lietuvoje mums trūksta šiuolaikinių rašytojų poezijos vaikams. Galbūt Ukrainoje šis žanras populiarus?

Dabar leidžiame knygas vaikams apie karą: ir tikroviškas istorijas, ir pasakas, ir didelės apimties apysakas paaugliams. Populiarumą įgauna fantasy, dėl to, kad vaikams norisi atsiplėšti nuo tikrovės. Komiksai taip pat skaitomi. Gaila, bet poezijos vaikams pasirodo išties mažai, nors rimuoti tekstai gydo. Leidyklos dabar taupo poezijos sąskaita. Štai, pavyzdžiui, pakibo mano poezijos knygelė vaikams „Ožka, pasprukusi iš abėcėlės“. Sukurta net didžioji dalis iliustracijų, bet nėra kas išleidžia.

Kateryna, ko labiausiai pasiilgstate, kai galvojate apie gyvenimą iki karo?

Pasivaikščiojimo gimtajame pušyne, prie namų. Dabar ten reikia vaikščioti itin atsargiai. Mūsų namų kino teatro, kai apsikabinę žiūrėdavome filmus ir filmukus. Artimųjų. Draugų, išvažiavusių į skirtingas šalis ir net žemynus. Savo namų kvapų. Savo gėlių vazonuose; deja, kai kurios pražuvo dėl karo. Savo bibliotekos. O dar ilgiuosi ramaus planavimo. Dabar nežinomybė aplink mane tokia tiršta, kad turi būti neįtikėtina optimistė, idant nenusiviltum ir vis dėlto planuotum ateitį. Prieš plataus masto įsiveržimą mudu su vyru planavome nupirkti vaikams dviaukštę lovą, o dabar galvoju, kad lai jie miega kartu su mumis, nes jei atskris raketa, tai arba išsigelbėsime, arba žūsime visi kartu ir išvengsime bereikalingų kančių.

Jums atviras visas pasaulis. Būtų visiškai suprantama, jei būtumėte nusprendusi išvykti į saugią šalį. Kas paskatino pasilikti gimtinėje?

Tiesą sakant, buvo galimybė išvykti į užsienį, gyventi ten ir net gauti rašytojo stipendiją. Bet mano širdis – čia, mano žmonės – čia. Likti tėvynėje ir kurti ukrainietišką kultūrą, auklėti vaikus ukrainietiškai kalbančioje terpėje – tai irgi mano pasipriešinimas okupantui. Tai mano tautinio tapatumo įtvirtinimas ir išsaugojimas, atsakymas į klausimą „Kas aš esu ir kas bus mano vaikai?“
Kalbant apie emigraciją, deja, žmogaus, pajutusio karą, ir to, kuris su juo nesusidūrė, patirtis per daug skiriasi. Karo patirtį sudėtinga perteikti žodžiais, nes klausytojui arba skaitytojui įsijungia apsauginis psichikos mechanizmas. Kartais, kaltindami auką, žmonės ieško jos elgesyje agresoriaus veiksmų priežasties. Taip žmonės ginasi nuo minties, kad karas gali ateiti pas kiekvieną: pas talentingą baleriną, stilingą baristą, naujagimį ar vaikų rašytoją. Pas kiekvieną kartvelą, lietuvį, suomį ar moldavą. Pas kiekvieną šalies teroristės kaimyną.
Reikia daug išminties, empatijos, noro suprasti, kad ši patirtis neiškastų prarajos tarp ukrainiečių, kurie buvo priversti išvažiuoti, ir priimančios šalies atstovų. Asmeniškai man ne tiek baisu raketų atakų, kiek likti nesuprastai. Be to, nenoriu būti šalyse, kurias dabar masiškai užplūdo rusai. Po to, kai jie išžudė šimtus tūkstančių nekaltų ukrainiečių, man per daug skaudu.


SRTRF 2023 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (5000,00 Eur)