Miela Rugile, esi gimusi ir užaugusi šiaurės Lietuvoje, įspūdingame, nors ir atokiame Biržų krašte. Kaip Tave formavo gimtoji aplinka, šeima, tėvai, mokykla? Apskritai, kaip Tau atrodo, ar šios aplinkybės yra reikšmingos bręstančiai jaunai asmenybei?

Beveik visą vaikystę praleidau pas senelius kaime – ten daug gamtos ir užsiėmimų. Kaimas atrodė kaip visiškai kitas pasaulis lyginant su pačiais Biržais. Biržų niekad taip ir nesugebėjau pamilti – man čia per daug tylu, tuščia, nuolat trūksta veiklos ir tenka keliauti kitur, jei norisi nuveikti ką nors įdomesnio. Žinau, kad išvykusi studijuoti šio miestelio nepasiilgsiu, kur kas labiau ilgėsiuosi jame gyvenančių žmonių. Gyvenimas mažame miestelyje gali pernelyg įsprausti į rėmus, todėl džiaugiuosi, kad turiu mamą, kuri vaikystėje man daug skaitė, parodė beveik visą Lietuvą. Gyvenantys provincijoje dažniausiai stokoja vidinės laisvės ir pasitikėjimo savimi, kuriuos spinduliuoja didmiesčių žmonės, ir tai dažnai trukdo tobulėti, nes neturi drąsos siekti to, ko iš tiesų nori. Beveik kiekvienas žmogus mažame miestelyje puoselėja savo svajonę, kuri neišsipildė. Jaunai asmenybei čia sunku – visi visus pažįsta, nėra kur pabėgti nuo rutinos, dažnai vaikams yra mažiau galimybių – trūksta būrelių, veiklos. Jei taip ir nepavyksta išvažiuoti, ištrūkti, žmogus gali žlugti.

Kokie buvo Tavo pirmieji literatūriniai bandymai, pirmieji kūriniai? Ar prisimeni juos?

Kai buvau penkerių ir dar nemokėjau rašyti, diktuodavau mamai savo pačios sugalvotas pasakas, o ji jas užrašydavo. Pirmieji „rimti“ bandymai prasidėjo jau mokantis pirmoje klasėje. Pamenu, kad parašiau du eilėraščius: apie mergaitę, kuri negali žiemą su draugais čiuožti nuo kalnelio, nes neturi paltuko, ir apie princą, pametusį savo karūną. Nors žodį „princas“ tada dar rašiau su klaidomis, tikriausiai jau tada rūpėjo aprašyti žmonių išgyvenimus, jausmus.

O koks yra Tavo rašymo procesas dabar – lėtas ar spartus, kūrinį ilgai brandini mintyse ar prisėdusi parašai vienu ypu?

Dažniausiai turiu daug mažų idėjų, kurias kaupiu užrašinėje tol, kol gaunasi vienas didelis kūrinys. Pavyzdžiui, rašydama savo naujausią kūrinį „Marija nevalgo pusryčių“ turėjau prisirašiusi net tūkstančio žodžių apimties dokumentą, kuriame buvo įvairūs komentarai, personažų paveikslai, dialogai, kuriuos, žinojau, norėsiu panaudoti. O tada jau greit „rašosi“ – prisėdu ir parašau bent skyrių per vieną vakarą, niekada nebūna taip, kad spoksočiau į tuščią ekraną ir nesugalvočiau, ką noriu parašyti.

Kas kūrybos procese Tau atneša daugiausiai pasitenkinimo, džiaugsmo?

Kai pavyksta sukurti tokį veikėją, kuris man pačiai labai patinka, su kuriuo norėčiau draugauti, jei jis iš tikrųjų egzistuotų. O tai nutinka tikrai retai – man patinka nagrinėti psichologiškai „pilkus“ charakterius, sukurti protagonistus, kurie ne visiems patinka, bet, veikiausiai, ir neprivalo patikti. Teigiami, geraširdžiai veikėjai – retas reiškinys mano kūryboje, todėl labai gera, kai pavyksta padaryti gerai tai, ką sumanei.

O kokie yra Tavo mylimi rašytojai, ką skaitai, kokių knygų ieškai?

Visų laikų mylimiausia rašytoja – Vytautė Žilinskaitė. Ją man skaitė mama, paaugusi skaičiau pati. Labai noriu išsiugdyti panašų nostalgišką, liūdnoką pasakojimo stilių, kurį taip puikiai buvo įvaldžiusi ši rašytoja. Šiuo metu daugiausiai skaitau privalomą 12-os klasės literatūrą, laiko mėgstamoms knygoms lieka mažokai, tačiau labai mėgstu knygas apie jaunimą – „Aliaskos beieškant“, „Atskalūno laiškai“, „Blogos mergaitės dienoraštis“ – mano topų topai. Ko gero, šiuo metu įspūdį daro daugeliui paauglių svarbios knygos – apie jaunimo gyvenimą, rūpesčius ir, žinoma, linksmybes.

Drįsčiau sakyti, kad esi iš tų kūrėjų, kurie pasitiki savo kūriniu ir geba už jį pakovoti, prisiimti visišką atsakomybę. Netgi tada, kai, regis, visos aplinkybės tam nepalankios. Štai 11-oje klasėje dalyvavai konkurse su savo kūrinėliu „Kieša“ prieš tai suraičiusi griežtoką apeliacinį raštą dėl rajone vykusio konkurso komisijos sprendimo. Ir buvai pripažinta geriausia prozininke, grįžai namo su I vietos diplomu. Kaip manai, kada kūrėjas turėtų pasikliauti savo vidine nuojauta, o kada įsiklausyti į kritiką?

Kūrėjas visada geriausiai pažįsta savo kūrinį – suvokia jo privalumus ir trūkumus. Manau, jei žmogus yra įsitikinęs, kad jo kūrinys geras, reikėtų nebijoti, bandyti dalyvauti konkursuose, bandyti siųsti. Galų gale, kas gi blogiausia gali nutikti? Gausi kritikos? Sulaukti kritikos – jau pagyrimas. Tai reiškia, kad darbas sudomino, o jį pataisius gali tapti geru kūriniu.

O kaip būtum linkusi vertinti tuos, kurie rašo tylomis, paslapčia, neatsiskleisdami? O gal klystu, šiais laikais tokių jau beveik nėra, visi nori būti matomi ir perskaityti?

Iš tiesų labai daug žmonių rašo tylomis, net jei yra daug galimybių atsiskleisti – įvairūs konkursai, kūrybos vakarai, poezijos skaitymai. Manau, kad tokiu būdu jie kenkia sau. Slepiamas talentas negali augti, žmogus negali tobulėti kaip rašytojas. Aš visada rodau savo kūrybą draugams, šeimos nariams. Jie – pirmieji mano kritikai, kurie padeda kūrinį patobulinti, išvengti kvailų stiliaus klaidų, sprendimų, kurie ne visai tinka kūriniui. Kritika ir skaitančiųjų atsiliepimai padeda tobulėti, pagerinti savo rašymo stilių. Taigi, drąsinčiau – nereikia bijoti išlįsti į šviesą.

Nedažnai nutinka taip, kad moksleivių konkurse du metus iš eilės tas pats mokinys būtų apdovanojamas I laipsnio diplomu ir dar už prozą. Ką Tau pačiai reiškia šis laimėjimas, kaip jį priimi?

Man buvo labai malonu sulaukti pelnyti šį apdovanojimą jau antrą kartą. Tai tartum pripažinimas, kad pernykštis laimėjimas nebuvo tik atsitiktinumas ar vienintelis geras kūrinys, kurį man pavyko parašyti. Įvertinimas padrąsino mane kaip kūrėją, skatina labiau pasitikėti savo kūryba. Iš tiesų labai apsidžiaugiau jį gavusi.

Esi dvyliktokė, šiemet jau baigsi mokyklą, taigi mokyklinis Jaunųjų filologų konkursas jau kaip ir išaugtas. Kokios Tavo patirtys, prisiminimai, pažintys susijusios su šiuo konkursu? Ką apskritai jis Tau, kaip jaunam kuriančiam žmogui, davė?

Šis konkursas – puiki vieta susirasti draugų, sutikti žmones, kuriuos domina tie patys dalykai, daug skirtingų veidų ir asmenybių – labai smagu pabūti tokiame margame būryje, dalintis mintimis apie kūrybą, apsikeisti elektroninio pašto adresais ir paskaityti kitų jaunųjų filologų darbus. Taip pat labai patiko neįtikėtina vasaros stovykla – daug naudingų seminarų, pažinčių, kurios iki dabar nenutrūko. Žinoma, šis konkursas duoda progą ne tik pažintims, bet ir gilesnėms savo kūrybos įžvalgoms. Jis ypatingas tuo, kad vyksta artimas bendravimas su vertintojais – ne tik skiriamos prizinės vietos. Gali sužinoti, ko reikėtų kūrinyje naudoti daugiau, ko vengti, kas yra klišės, o kurias mintis norėtųsi tiesiog užsirašyti. Jei tik yra galimybė, siūlyčiau bent kartą sudalyvauti šiame konkurse. Tai – patirtis, kurios neįmanoma gauti kitur.

Koks būtų Tavo patarimas jaunam moksleiviui, pradedančiam miklinti plunksną?

Niekada jos nepadėti. Net jei ištinka „rašymo blokas“. Rašyti, rašyti ir dar kartą rašyti — ryte, darbe, mokykloje, ir prieš einant miegoti.

Ačiū Tau. Linkiu rašyti, rašyti – ir jokių „blokų“!


SRTRF 2023 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (5000,00 Eur)