Dulkėmis apneštos ir viltys bent kokią mus tenkinančią kryptį atrasti. Mokyklinės programos be perstojo kinta sukdamosi ratu, kol galiausiai sugrįžta atgal į išeities pozicijas. Idėjinė švietimo sistemos krizė, politinės valios stoka mėginami glaistyti menkaverčių pedagogikos studijų stipendijomis, griežtai reglamentuojama mokytojų darbo tvarka, privalomais, mokinius gąsdinančiais ir jokios vertės ilgalaikiu periodu nedemonstruojančiais testavimais. Patenkintų rasti sunku, vieninteliai, kas iš viso to laimi – didėjančios korepetitorių gretos. Tokiomis tad aplinkybėmis mūsų visuomenė pasitinka Karolio Klimo knygą „Mokytojas“.

Pasitinka kaip ilgai lauktą gaivaus oro gūsį, taip reikalingą šiandienės mokyklos padėties fotografiją. Ši knyga – tai dviejų dalių sėkmės istorija apie jauno mokytojo dviejų metų darbo mokykloje patirtį, parodančią, kiek daug mūsų ateities kartos ir visos visuomenės labui gali nuveikti asmenybė, vedina idealizmo. Taip pat knyga parodo ir tai, kaip greitai šiandienė mokykla gali išsunkti net ir idealų siekiančią asmenybę.

Kad darbas mokykloje yra tiesiausias kelias tapti vidutinybe, girdėjo kiekvienas. Su šituo teiginiu Klimo knyga vargu ar ginčijasi, greičiau jį net patvirtina pavyzdžiais apie nepakeliamą darbo krūvį ir jo neatitinkantį atlygį. Knygos pagrindinis veikėjas mokytojo darbą renkasi priešingai – kaip prasmingą veiklą, išsigelbėjimą nuo vidutinybe jį verčiančio darbo reklamos agentūroje. Pradedantysis mokytojas įkvepia ne tik drąsa radikaliai keisti asmeninį gyvenimą, bet ir ryžtu: „Ketinau įžeminti šią profesiją ne tik padarydamas ją patrauklesnę, bet ir užmegzdamas glaudesnį ryšį su mokiniais“ (p. 11), „tikėjausi savo pavyzdžiu pademonstruoti, kad mokytojo darbas ne tik prasmingas, bet ir įdomus“ (p. 14).

Tokie ankstyvi jauno mokytojo užsibrėžti tikslai vietomis pradeda skaitytojui atrodyti nenatūraliai entuziastingi. Įtikinamumo riba peržengiama tikriausiai tuo momentu, kai mokytojas savo mokiniams pažada padarysiąs tai, ko ne visi filologijos specialistai imtųsi: „Po savaitės ateikite perskaitę visą pjesę, o aš pamėginsiu jus įtikinti, kad „Hamletas“ – vienas įdomiausių tekstų vienuoliktoje klasėje <...> Lažinuosi, kad greitai Šekspyras jums nebeatrodys beviltiškai pasenęs.“ (p. 17) Tačiau visos pagrindinio veikėjo nuostatos dažniausiai kyla iš tvirto asmenybės pagrindo ir netgi principinio užsispyrimo: „Nesiruošiau sėdėti sudėjęs rankas ir žiūrėti, kaip mūsų visuomenėje auga ištisos analfabetų kartos. Po galais, juk reikia kam nors imtis veiksmų!“ (p. 18) Šioms ir kitoms jauno mokytojo nuostatoms susiformuoti reikalinga ne trisdešimties metų darbo patirtis, o veikiau drąsa maištauti ir savarankiškai mąstyti, požiūris ir vertybės, kokių senbuviams neretai pritrūksta.

Toks mokytojas, be abejo, turi pasitikėti savimi, gebėti kalbėtis su mokiniais ir norėti dalytis su jais gyvenimiška patirtimi. Knygoje tokiai idealistinei mokytojo figūrai susidūrus su realia švietimo sistemos būkle, atsiveria mokyklos realybė. Vertybiškai stiprus, laisvos dvasios, drąsus idealistas yra įmetamas į mokyklos sistemą ir per šią perspektyvą knygoje ryškėja problemos. Arūnas Sverdiolas yra sakęs, kad moksliniam darbui reikalingi itin optimistiški, gyvenimo pesimizmo neužgniaužti jauni mokslininkai, kad iki tol, kol tas darbas juos galutinai sudorotų, jie spėtų bent kokią dalį šio lauko savo šviesa nušviesti. Jeigu tikėtume knyga, reiktų pripažinti, kad mokykloje toks darbas iki asmenybės sudorojimo trunka daugiausiai trejus metus.

Vienas stereotipų, kuris šioje knygoje paneigiamas, yra tas, kad „kiekvienas mokytojas privalo turėti kažkokį mistinį pašaukimą“ (p. 11). Ši neaiškaus turinio sąvoka yra atėmusi iš mūsų ne vieną nuostabų menininką, poetą ar pedagogą. Liudo Vasario kolegos už įvairius nusižengimus buvo šalinami iš seminarijos dėl „pašaukimo stokos“, o dabar potencialūs mokytojai patys atsisako pedagogo karjeros, bijodami šios skambios etiketės. Knygoje mokytojo profesija įžeminama, primenant, koks tai sudėtingas darbas. Visgi, net ir įžeminant, knygoje atskleidžiama giliausia šios profesijos esmė, misija, tarytum iškeliant ją į sakralinį lygmenį: „Ugdyti kritiškai mąstančias, kūrybingas, jautrias, maištaujančias asmenybes.“ (p. 36) Mokytojas visuomenės akyse yra vedlys, nes to iš jo tikimasi, tą jis ir įgyvendina, tą mums ir ši knyga parodo.

Viena iš svarbesnių knygos veikėjų – Aldonai, taip pat lietuvių kalbos mokytojai, paskirta pagrindinio veikėjo mentore. Aldona yra išbandymas, verčiantis suabejoti užsibrėžto tikslo prasme. Aldona – ilgus metus mokykloje dirbančio ir jokiais aukštesniais idealais nebetikinčio, sistemos įveikto mokytojo figūra.

Karolis Klimas parašė knygą, kurioje įvairiapusiškai praskleidžiama mūsų švietimo sistema ir parodoma daug realybės aspektų, su kuriais susiduria mūsų taip geidžiamas mokytojo tipas. Tai – mūsų laiko nuotrauka, grynų gryniausias priekaištas visiems, galintiems kažką pakeisti ir manantiems, kad pakeisti negalima nieko. Vieniems ji sukels pyktį, kitiems suteiks įkvėpimo, bet, manau, nė vieno tikro lietuvio nepaliks abejingo. Galbūt švietimo sistemos kūrėjai, perskaitę šią knygą, pagaliau supras, kokių didelių problemų turime ir kaip jas galima spręsti? Kartu ši knyga – ir idealizmo užtaisas.

Vienu aspektu norisi Klimo knygą palyginti su Vinco Mykolaičio-Putino romanu „Altorių šešėly“. Ji parašyta itin sudėtingu laikotarpiu ir, panašiai kaip Putino romanas, praskleidžia visuomenei svarbios institucijos šydą, dokumentuoja visiems gerai žinomas, bet nesprendžiamas problemas.

SRTRF 2023 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (5000,00 Eur)