• A
  • A
  • A

Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai

Giedrė Kaziliūnaitė. Kiekvienas Alvydo Valentos susitikimas su Antika gimdo Postmodernizmą

2022-06-13

Alvydas Valenta. „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“. Poezija. Vilnius: „Slinktys“, 2020 m., 88 p.

Nors ir atrodo, kad prieš 3000 metų parašyti Homero kūriniai atgyveno literatūros lauke savo aukso amžių ir užmigo Olimpo kalne su dievais, mane, jauną XXI a. skaitytoją, jo atgarsiai vis dar pasiveja. Pro plieninę tolimo laiko sieną girdžiu Trojos karo riksmus. Tačiau Alvydo Valentos eilėraščiuose antikos skambantis balsas pasiekia dar negirdėta melodija. Šiame iš pirmo žvilgsnio pažįstamam karo lauke „riaumoja tankai, kaukia lėktuvai, / į dangų sminga zenitininkų ietys, / šviečiančių iečių miškas, / krintančių lėktuvų lietus...“ (p. 13) Homero Diomedas, užvertęs galvą, krūptelėtų išvydęs dangų raižančius lėktuvus, bet nėra ko bijoti, čia jis nesutrinka ir „šelmiškai mirktelėjęs pasiliekantiems, / guviai sėdasi prie šarvuotos mašinos vairo / ir paleidžia riaumojantį variklį“ (p. 13). Pasaulis gali pasirodyti pavojingas, tačiau skaitytojas yra saugus, nes „Ekranas užtemsta ir vėl sušvinta“ (p. 13). Ne taip kaip senovės Graikijoje, kare nebūtina dalyvauti, kad jį pamatytum, užtenka įsitaisyti ant minkšto namų krėslo ir įsijungti televizorių, kurio ekrane „uždanga pakyla, gyvieji paveikslai keičia vienas kitą!“ (p. 12)

Rašomoje Trojos karo simfonijoje savo partijas sugroja visų laikų karai, kuriuos jungia postmodernizmo dirigentas, „Trimituoja trimitai, / trenkia būgnai, / jiems antrina patrankos“ (p. 12). Jis suharmonizuoja triukšmą į vieną ausį glostantį garsą ir nors „Karas – žemės pragaras, bet toks estetiškas“ (p. 13). Žygiuojant kartu su eilėraščiuose vaizduojamais karžygiais, per širdį virpinančias giesmes, Homerui žinomas pasaulis tampa lyg žvelgtum į iškreiptą veidrodį. Bendra visuma girdėta, tačiau bruožai, detalės pakitę. Eilėraščiuose perbraižomas pasaulio žemėlapis, kuriame susitinka skirtingų laikmečių mūšio vietos: „Trojos sienos, Galijos miškai prie Stalingrado, Normandijos pakrantė, Bagdado gatvėse“ (p. 13). Intertekstualus dialogas tarp antikos ir šių dienų skaitytojo atskleidžia knygoje nešamą žinią – nesvarbu, koks amžius ar vieta, karas visada bus aktualus: „Vaidinimas prasideda visada vienodai“ (p. 12), „Tris tūkstančius metų / pasaulį valdo tie patys siužetai“ (p. 9). Keičiasi tik jo performanso išraiška bei įrankiai, kuriais tai yra vykdoma.

Didelę dalį eilėraščių sudaro veiksmažodžiai, kurie pagyvina tekstą, jis tampa dinamiškas ir prisitaikantis prie dar neregėtos aplinkos. Judesį rodantys žodžiai akompanuoja bendrą visumą, nes karas yra nuolatinis masinis judėjimas. Čia nėra vietos individualistinėms išraiškoms, atvirkščiai, yra pabrėžiamas skaičius žmonių, susivienijusių dėl bendro tikslo nugalėti: „tūkstančius vyrų / lygiomis eilėmis, / pilnomis kuopomis“ (p. 11). Šios praeities negandos palieka žymę ne tik tiems, kurie tai išgyveno, bet ir ateities kartoms, kurioms nevalia užmiršti ir ignoruoti besivelkančio šydo: „Be mūsų nebūtų jų, be jų – / niekas niekada neišgirstų apie mūsų žygdarbius“ (p. 22).

Eilėraščiuose neretai pasirodo antikos kūriniams būdingų motyvų atspindžiai. Vienas ryškiausiai sumirguliuojančių – likimas yra dievų rankose. Jie yra žmonių gyvenimo scenarijaus rašytojai: „vyriausiasis arbitras perskaito būsimų žaidynių scenarijų“ (p. 12). Ne kartą nuskamba karo ir teatro palyginimas, bet argi tai nėra tiesa žvelgiant iš žmogaus, sėdinčio prie televizoriaus ekrano, perspektyvos? Skaitytojas tampa žiūrovu, stebinčiu viską iš šono, analizuojančiu situaciją, kurią parašė dievai. Tačiau nors jie ir žino vyksmo baigtį, nori pamatyti viską lygiai taip pat kaip ir bet kuris kitas šalia sėdintis žiūrovas, šiuo atveju, skaitytojas: „Dievai nekantraudami laukia, / o vaidinimas kaip neprasideda, taip neprasideda“ (p. 12).

Dievai yra priėmę ne vieną likiminį sprendimą, kurio negalima pakeisti, tačiau leidžia rinktis, net ir skaitytojui, pavyzdžiui, eilėraštyje „Hektoro kūno atvadavimas“. Čia pateikiami du laidojimo būdai: 1. „negyvas kūnas numazgojamas, / įtrinamas aliejais, / paslepiamos žaizdos“ (p. 38); 2. „Kūnas pririšamas prie tanko, / lėtai velkamas miesto gatvėmis, / galva bejėgiškai daužosi į grindinio akmenis“ (p. 38). Variacijos jau yra parinktos ir pateiktos, belieka pritaikyti prie konteksto, kuris vyrauja skaitymo metu. Kadangi tai nėra ta pati visiems gerai pažįstama antika, nieko nėra amžino, kaip ir dievų karaliavimas žemėje nėra išlaikomas visose eilėraščių erdvėse. Dievai yra nuvainikuojami ir palyginami su žmonėmis: „pergalės dievai – artileristai / savo darbą atliko nepriekaištingai“ (p. 13). Dabar jie veikia ne tik atskirti ant Olimpo, tačiau įsimaišę tarp žmonių: „Vaikšto pamišę dievai tarp žmonių / ir sėja žemėje beprotybės sėklas, / ir niekas nežino, / kiek laiko visa tai tęsis“ (p. 33). Pasaulis nėra žinomas ir išaiškintas iki galo, niekada toks ir nebus. Valentos eilėraščiuose sukuriama erdvė, suteikianti skaitytojui progą pažvelgti į viską iš naujo žiūros taško.

Į antikos tobulumo paieškas neretai žiūrima kaip į siektiną literatūros pavyzdį, tačiau čia nėra laiko užmigti ant romantikų taip aukštinto grožio. Šios knygos kontekste Vytauto Mačernio balsas pasikeistų ir nebesakytų „Kiekvienas susitikimas su Antika gimdo Renesansą“, čia jis turėtų pasitaisyti į – kiekvienas Valentos susitikimas su Antika gimdo Postmodernizmą.


SRTRF 2022 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai” (4000,00 Eur)