Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai

Linas Daugėla. Įsigyvybinimai

2023-06-08

Kristina Tamulevičiūtė. Gyvybė. Eilėraščiai: Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023 m., 88 p.

Kristinos Tamulevičiūtės poezijos rinkinyje „Gyvybė“ eilėraščiai tarsi įsuka į gyvybės ritmą, skatina intensyviai alsuoti, eilutės ritmiškai pulsuoja, tačiau ne visada į tikrumą pataiko, ne visada gyvybė įvyksta kaip blyksnis – tikroviškai, atvirai; gyvybė kartais kiek nublanksta, apsunkusi nuo savęs.

Apie gyvybę sukasi viskas – ji knygos alfa ir omega. Pasirinkta žiedinė skyrių kompozicija (ir pirmas, ir paskutinis skyrius – „Gyvybė“), kaip ir knygos pavadinimas, liudija, jog svarbu gyvumas, jautimas, net jei jis ir skaudus. Knygoje itin ryškus tematiškumas, kiekvienas skyrius įkūnija atskirą temą.

Gyvybę kuria noras įsitikinti, kad esi gyvas. Viename eilėraštyje kalbančiajai ima kraują, seselė, džiaugdamasi, kad išgelbės kam nors gyvybę, „į veną pataiko / tik iš trečio karto“ (p. 16), tarsi gyventi iš karto nepavyksta, reikia kelis kartus bandyti. Kalbančioji bando įsitverti to, kas ją darytų gyvą, ypač, kai „kūne labiausiai skauda atmintį“ (p.17). Ji nori vėl jausti vasaras Palangoje, vaikystę, savo pradžią, ji tampa gyva, kai tą gyvybę gali perduoti savo dukrai ir viską pati patirti iš naujo. Gyvybę ji tarsi bando surinkti, sukonstruoti iš prisiminimų, eketės, kurioje slepia „dingusius akių šešėlius“ (p. 10).

Gyvybė sietina ir su rašymu: viename eilėraštyje kalbančioji svarsto, jog kai rašo, „gyvenimui per liūdna ir per tikra“ (p. 77). Ji pabunda, bijo pasakyti vyrui, kad vėl sapnavo ligas, slaugytojos, kuri atsisakė uždėti deguonies kaukę, chalatą, kad „intubuotame miege“ (p. 77) ją už rankos laikė mirę artimieji. Kalbančioji bando pasakyti, kad ją graužia „nemeilės vėžys“ (p.77), bet gerklėj įstringa šermukšnio šakelė ir ji neįstengia pratarti nė žodžio. Gyvybė yra trapumas ir neramybė, gyvybė yra ir baimė dėl gyvybės.

Gyvybė yra ir kaita, kai kalbančioji su vaiku išauga kalėdinę eglutę, kai kyla audra, prilyja į akis, kai „švogždami keičiasi / metų laikai“ (p. 80), net jei plaučiai ir „alsuoja svetima gyvybe“ (p. 80). Gyvybė yra namai, kur laukiama, kur norisi grįžti.

Ryšys su protėviais atskleidžia, kad vidinė gyvybė įmanoma tik jaučiant ryšį su jais, kad per kartas liejasi troškimas gyventi ir egzistencinis užsidegimas būti. Viename eilėrašty kalbančiajai sapnuojasi mirę, „ateina tyliai ir sustoja / stebi nemigos agoniją“ (p. 60), tiesia į ją rankas, tarsi kviestų, tačiau ji guli nejudėdama ir laukia, kol senelis adata duria jai į centrinę veną, sakydamas: „pro čia tekės bendra mūsų plazma / mūsų bendras raudonis / gyvastis alsavimas ir sveikata“ (p. 60). Senelis tampa tarsi gyvybės jungtimi, kalbančiajai tiekia kraują, kad ji turėtų vilties ir norėtų gyventi. Išlikti nejaučiant kartų ryšio neįmanoma. Kitame eilėraštyje kalbančioji prisimena, kad senelis buvo alkoholikas, „gyvas pakaruoklis“ (p. 61), bet apie „mirusius arba gerai, arba nieko“ (p. 61), todėl kalbančioji renkasi tylą šaltoj bažnyčioj, tarytum suvokdama, kad turi įsiklausyti: tik taip pajuntams ryšys. Kartu tyla liudija ir ramybę, kurios artimieji dažnai neįstengia suteikti, ypač kai trūksta „švelnių žodžių / ir artėjančios vasaros maldos“ (p. 61). Tačiau nuo kartų skausmo pabėgti neįmanoma, kad ir koks sudėtingas ir painus ryšys bebūtų, jis yra gyvybė; kalbančioji šukuoja „kartų sugrubusiais pirštais šuns kailį“ (p. 63), jos kūnas „mirusių kaulais / kimštas“ (p.63). Dėl ryškaus misticizmo yšys su protėviais kažkiek artimas ir Birutės Grašytės-Black poezijai, tačiau K. Tamulevičiūtės knygoje santykis su kartomis labiau komplikuotas.

Ryšys su kartomis tampa gyvenimo pamatu. Viename eilėraštyje svarstoma, jog pusę šeimos palaidojo, kad visus „graužė vėžys, potrauminio streso / sindromas“ (p. 62), bet kalbančioji apsimesdama sakė, kad viskas gerai. Tačiau ji tarsi visą gyvenimą mokosi atleisti, suprasti, kodėl. Ji mąsto apie senelį, kuris „buvo alkoholikas, / nepavykęs menininkas“ (p. 62); prisimena prosenelę, kuri buvo tremtinė, „į Lietuvą grįžusi neturėjo draugų <...> vaikystėj žaidė su beverčiais pinigais“ (p. 66); prosenelės gyvenimo prasmės išsibarstė kaip karoliai; močiutę, kurios likimo ji visąlaik baiminosi; kuri iškritusius dantis „dėžutėj pakavojo“ (p. 64). Visa tai ryšys, kuris brėžia kartų likimus.

Sąsajas su protėviais iš dalies paaiškina raganystė, tačiau pastaroji labiau primena žaidimą ir bandymą pateisinti vienokią ar kitokią paslaptį, kai kalbančioji regi veidrodyje save, panašią į raganą, tarsi tą raganystę bandytų sau įsikalbėti. Ji tikina, jog „buvusių raganų, buvusių laumių nebūna, / būtasis laikas ištirpęs kaip medus“ (p. 51). Šis vykęs palyginimas liudija slaptąsias vidines galias būti.

Slaptosios buvimo galios padeda pildytis ir meilei, kurios pritvinkę eilėraščiai kupini gyvybės; visgi kartais ėjimas į Bernardinų kapines, noras „paimti tau už rankos“ (p. 22), atėjimas į sapną (p. 23) skamba jau daugsyk išrašytais žodžiais. Meilė siejama su jūra, kuri vis banguoja, yra gyva, neleidžia sustoti, kuri „subėgo į lietaus lašelius tau ant kūno“ (p. 27) ar yra „ant tavo kūno ištatuiruota“ (p. 21).

„Miesto“ ir „Pamiškės“ skyrių kontrastas kiek dirbtinokas, čia tematinis skirstymas ima rėžti akis. Mieste kalbančioji tampa stebėtoja, kur jai „labiausiai patinka tramvajus“ (p. 31) ir jo „bėgių perskrosta naktis“ (p. 31), taip pat jai svarbūs „kvapai iš turgaus / pūvanti elniena zujančios musės / purvinas duobėtas grindinys“ (p. 32), buvimas, kur „čigonų mergaitės <...> kalba sava kalba su rusiškais intarpais / kartais jos nesidairydamos laksto per gatvę“ (p. 33). Stebėdama ji bando atrasti tai, kas sava, nes aplinka dažnai svetima. Savastis labiau pasiekiama prisiminimuose, kur apmąstydama paauglystės miestą, neemigravusius draugus lyrinė subjektė atsisėsdavo „prie auksinio berniuko / fone matėsi ežeras ir senųjų maro aukų kapai“ (p. 34), kur ji rašydavo eilėraščius atsiskyrusi. Tą akimirką ji suvokia, kad dabar liko tik tas atsiskyrimas ir eilėraščių rašymas, nors viskas ir pasikeitė.

Kalbančioji tarytum bando nuspėti, iš ko susideda jos pasaulis. Ji įsistebi, kad galėtų nors trumpam pailsėti nuo savo vidaus, bet kartu per save viską jaučia. Intensyviam buvimui ir stebėjimui reikia atsvaros, gamtos. Kalbančioji nenori nerti giliai į mišką, tad atsiduria pamiškėje. Joje taip pat ryški savo-svetimo pasaulio priešprieša, kur kalbančioji bando naikinti šliužus, stebi gamtą, gyvastį po nakties, dirba kasdienius darbus. Ryšys su kaimyne paaštrina svetimumo priešpriešą, nes „ji brovėsi per tvorą, brovėsi ir sakė / Rauk jas, rauk visas, daržą tau suės“ (p. 43), kuri atneša dažų obeliai, pataria, kaip ką sodinti, tačiau kalbančioji jos prisibijo: „jei dar ją išvysčiau – sukumpusią, raukšlėtą, kuprotą <...> pabrukusi uodegą sprukčiau“ (p. 44). Kaimynės vaizdinys paryškina įsibrovimą į stebėtojos teritoriją, į jos vidų, tarsi kursto jos neramybę.

Tematika išryškina akcentus, tačiau eilėraščiai kartais tampa per daug nuspėjami: iškart tampa aišku, apie ką bus kitas, ko tikėtis, taip uždaroma laisvesnės interpretacijos galimybė, kad skaitytojas galėtų pirmiausia pamąstyti, apie ką eilėraštis, o tada gilintis į detales.

Taip pat dažnai susidaro įspūdis, kad jei eilėraštis pavykęs, bemaž nėra eilučių, kurias reikėtų koreguoti, viskas nugludinta ir išblizginta; jei eilėraštis banalokas (tokių nedaug), tada ir gerų eilučių jame mažoka (p. 52, 39). Galbūt įtakos turi tai, jog K. Tamulevičiūtė debiutavo prozos knyga, nors proziškumo eilėraščiuose nedaug. Vis tik kiti puikiai nugludinti, pulsuojantys gyvybe (p. 16, 60).

K. Tamulevičiūtė gerai įsigvildena į apmąstomas problemas, jų pernelyg neišpučia, sunkumai tampa lyg iššūkiais, kuriuose randamas tikrumas, savumas, o artimųjų įvaizdžiai padeda suprasti, kad tai ir yra gyvybė, pati gyviausia iš gyvų, todėl ją stengiasimasi išsaugoti.


SRTRF 2023 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (5000,00 Eur)