Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai

Linas Daugėla. Rūkai ir dugnai

2022-05-03

Edvinas Valikonis. Rūko dugnas. Eilėraščiai. Vilnius: „kitos knygos“, 2021. 88 p.
Rūkas, dugnas, miestas, upės, raktai įkūnija daug vaidmenų, kurie išryškina kalbančiojo jausenas...

Ko gero, stiprioji Edvino Valikonio eilėraščių knygos „Rūko dugnas” dalis – ryški struktūra. Pradedama rūku, vėliau kalbama apie miestą ir pereinama prie dugno, supinant ir kitus pasikartojančius motyvus.

Kalbančiojo vidinis pasaulis vyksta tarp rūko sienų. Rūkas yra tarsi aprėpiamo pasaulio ribos. „...saugu/ tarp vidinių rūko sienų/ vidinei mano avarijai“ (14 p.). Nors pasaulio ribų suvokimas per rūko įvaizdį ir suteikia tam tikro apibrėžtumo, vis tik neišgelbsti nuo vidinės avarijos. Jos neišvengiamos, kalbantysis teigia, kad pradėjo „kolekcionuoti avarijas, džiovinti jas/ tarp knygos puslapių“ (61 p.). Rūkas išryškina pasaulio ribas, kartu ir skausmą.

Rūkas tampa ir sąjungininku tarp kalbančiojo ir miesto. Subjektas rūką mena tik geruoju, sentimentus visada supa rūkas. Miestas ir kalbantysis vienas kitą pažįsta, jie yra įleidę vienas į kitą šaknis, vienas be kito tarsi negali būti. Kalbantysis – miesto žmogus. Rūkas pažįsta abu. „miestas V. mums davė vardus tik tam/kad būtų kas nudyla nuo antkapio“ (18 p.). Ši tonacija minorinė, niekas negali išgelbėti nuo laikinumo.

Kai kuriuose eilėraščiuose galima įžvelgti fragmentų, artimų Ričardo Gavelio romanui „Vilniaus pokeris“. Eilėraštyje „šerkšnas“ (25 p.) „balandžiai gaišta vėsiam gatvių rūke <...> gaišta kaip ir gyvena –/ purvini“. Balandžiai apibūdinami tamsiomis spalvomis, į juos žvelgiama neigiamai, jie tarsi atskleidžia nykųjį miesto veidą, balandžiai dera su pirmame posme minimu benamiu. Ir R. Gavelio romano protagonistas Vytautas Vargalys nekentė balandžių, jie jį gąsdino, juose regėdavo kanukus. Ir šio eilėraščio herojus nori pabėgti, kur „tolimi kraštai, egzotiški plytelių raštai“, bet iš šio pasaulio pasprukti negali, žiūri į lėktuvą ir tiki, kad ilgai jį stebint jis nukris. Pasaulis sukasi apie vieną miestą, viename mieste. Miestas, įvardijamas „V.“, tarsi atspindi Vilnių. Eilėraštyje „regėjimai ir pranašystės“ (29 p.) V. ištinka tvanas. Regima ryški aliuzija į biblinę Nojaus istoriją. Į laivą „...sutilps kiekvieno „mirusio po du:/ tas kuo buvo, ir tas, kuo galėjo būti“. Šiuo atveju taikliai perteikiamas kontekstas, analizuojant asmens dualizmą: viena asmens pusė pasiekiama, kita tik teorinė, tik galinti įvykti, nes žmogus negali būti tuo, kuo tik galėjo būti. Vis tik laivas tėra platoniška idėja, tik „noras būti laivu“, tad miestas tarsi apgauna subjektą, sukuria išsigelbėjimo iliuziją. Gaveliškas miesto vaizdinys sukuria konfliktišką žaismą: eilėraščio herojus žaidžia su miestu vienas prieš kitą (kaip ir V. Vargalys su Vilniumi). Nė viena pusė nepasiduoda, nors miestas asmeniui abiejose situacijose turi daugiau įtakos. Eilėraštyje V. „išmoko sapnuot atsimerkęs“, nuolat budi ir stebi (kaip kanukai „Vilniaus pokeryje“), mirusius pakeičia vaškinėmis lėlėmis, tad tarsi apgaudinėja. Herojus teigia, kad V. pasaulis „plokščias kaip anekdotas“, tad miestas čia įkūnija slogumo, kančios ir tamsos vaidmenį herojaus gyvenime.

Dugnas (47 p.) įkūnija kitą sferą, kurią reikia pasiekti gyvenant, renkant akmenis, „kai pakeli akmenį, pratęsi/ laišką, kurį rašai brailiu.“ Akmenys dugne sunkūs, bet kalbantysis vis tiek juos kelia, kad kiti galėtų perskaityti jo žinią. Nors ir prasminga, kad kiti „nuo ežero krašto“ brauks delnu ir skaitys, giluma sunki. Upė įkūnija kismo ir sąstingio vaidmenis. Ji gali keisti kryptis arba sustingti į ledą kaip bedugnė (28 p.). Joje ir lieka akmenys.

Lėktuvų krismas ir galimybė kristi, tėvo teisė į kapą ir mirties įvaizdžiai, upės tėkmė, miestas, supamas rūko – visa knygoje susijungia, nors ne visada vartojami įvaizdžiai taikliai perteikia jausmą, kartais jie yra kartojami tarsi be reikalo. Kai kur įvaizdžiais užsižaidžiama per ilgai, todėl nuklystama į klišes. Eilėraštyje „kolekcijos. kaulai“ (79 p.) kai kurios strofos perteklinės. Pavyzdžiui, „vaikeli, sulysai, tik oda ir kaulai,/ tik oda ir kaulai“ ar „kūną palieku,/ bet kaulus susirenku“ vargiai sustiprina likusius eilėraščio akcentus. Galbūt pasirinkus tam tikrą motyvą norima išspausti per daug, todėl, nors vientisumas išsaugomas bendrame knygos motyvų kontekste, konkrečiuose eilėraščiuose jis kartais griūva, mintys tampa pernelyg nutolusios, kai kurių nesieja niekas daugiau, tik motyvas.

Taip pat svarbūs ir raktų įvaizdžiai. Cikle „raktai (11 epizodų iš vienviečio barake)“ (56 p.) raktai tampa gyvenimo tęstinumu. Raktą įteikia vieną, po to jų „ryšulys sirpsta“, kambaryje prisiveisia spynų, kalbančioji prašo padėti kenkėjų naikintojų nuo kambaryje prisiveisusių raktų. Eilėraštyje „žaibas“ (76 p.) raktas tampa sąjungininku su dangumi ir žeme („ar gali dangus paliesti žemę,/ jei žaibuojant plynėje/ iškelsi jo link ilgą raktą...“). Raktai yra tarsi durų metonimija, o durys dažnai perteikia perėjimą, išėjimą, negalėjimą išeiti, tęstinumą.

Daugumoje eilėraščių taikliai parenkami paradoksai. Eilėraštyje „dugne“ (45 p.) žuvininkas, primenantis G. Norvilo sodininką („Akla valtis“), norėdamas išsigelbėti po vandeniu turi nekvėpuoti, tad jei nori gyventi, turi būti miręs; miškas tampa saugiausia lankyta gaisraviete (66 p.), kalbantysis atsibus upėn įkritęs negyvas, (41p.), rūke tampa saugu vidinei avarijai (14 p.) bei kiti.

Rūkas suvienodina. Visa išblunka. Nepaisant kai kurių nesklandumų ar klišių, autorius perteikia kitaip suvokiamą rūko pasaulį, gana naujai sužaidžia jau įprastais motyvais (akmuo, rūkas), kuriuos pateikti kitaip sunku.

SRTRF 2022 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai” (4000,00 Eur)