Literatūrinės slinktys 2021

LS’21. Skulptorius Domas Mykolas Malinauskas: „Reikia kritikos, kuri augintų“

Pasikalbėti apie meną (ir ne tik) Domas Mykolas atskuba kaip visada energingai (net per ekraną justi) ir iškart atsiprašo už vėlavimą – darbai užgaišino.

Tad reikia suprasti, kad darbo po neseniai užbaigtų skulptūros magistro studijų Vilniaus dailės akademijoje netrūksta?

Netrūksta. Net tenka ieškoti žmonių, kurie padėtų įgyvendinti lūkesčius ir projektus. Niekada nebuvau skulptorius, kuris užsiiminėtų juvelyriniais, mažais darbeliais. Visada patiko dydis, kietos medžiagos, sunkūs metalai, dideli projektai ir užsakymai. Dabar kaip tik įgyvendiname projektą – instaliaciją Kulautuvoje, skirtą pirmosios Lietuvos telefonų knygos atminimui. Kadangi dabartinė Lietuvos telefonų knyga, kaip žinia, yra iCloud platforma, sugalvojau iš tiesų padaryti didžiulį debesį.

Pagal projektų apimtį ir atsirenki, kuriuos iš jų įgyvendinti?

Taip, stengiuosi imtis tik didelių užsakymų. Tai apsimoka ir man, ir užsakovams.

Go hard or go home, kaip sakoma?

Va, va (juokiasi).

Turi nuosavą studiją Kaune, tačiau, pažvelgus į tavo kūrinius, instaliacijas bei kitas veiklas, susidaro įspūdis apie ne tik dirbtuvėje plušantį menininką. Kas yra skulptorius Domas Mykolas Malinauskas?

Taip, esu skulptorius, bet turiu daug hobių. Esu adrenalino mėgėjas: tai mano gyvenimo variklis, stumiantis mane ir kartu mano menines veiklas į priekį. Regbis – vienas didžiausių pomėgių. Sportuoju jau 15 metų, atstovauju Lietuvos regbio rinktinėms. Be sporto savęs nebeįsivaizduoju. Patinka ir rutina, susiformavusi dėl sporto. Pirma – darbas, o po jo būtinai fizinė veikla: regbis, motociklai, slidinėjimas... Net ir žmona žino, kad sportas – mano dienos basta / finito / ende (juokiasi). Adrenalinas teikia jėgų ir idėjų būsimai kūrybai. Negalėčiau užsidaryti vienoje studijoje ir tik joje kurti. Tai būtų šiek tiek beprasmiška. Kuo daugiau veikiu, tuo daugiau patiriu išgyvenimų, įspūdžių, kuriuos vėliau perkeliu į kūrybą.

Taigi skirties sportas vs. menas tavo gyvenime nėra?

Jie žengia drauge. Dar besimokydamas Akademijoje esu parengęs meninių videoprojektų, instaliacijų, susijusių su regbiu.

Suprantu, kad regbis daro įtaką meniniams sumanymams. O kaip menas keičia tavo sporto pasaulį ir žaidimo filosofiją?

Pasakysiu atvirai: sportas yra sportas, jame turi kovoti už save, nes esi tam tikroje vilkų gaujoje, kurioje turi užsitarnauti savo poziciją bei vertę. Sporto pasaulyje daug konkurencijos ir vis dar gajų stereotipų, o kai esi menininkas, negali turėti radikalaus požiūrio į žmones, tam tikras mažumas ar socialines grupes. Tad, sakyčiau, meno dėka žaidime esu tolerantiškas.

Tave pagooglinus, išlenda įdomus ir su skulptūra, regis, visai nesusijęs puslapis IMDb. Buvai meno komandos narys, filmuojant norvegų filmą „Vogti arklius“, taip pat lietuvių filmą „SIGIS“, pristatytą festivalyje „Kino pavasaris“, ir daugelį kitų. Kiek tau artima kinematografija?

Ganėtinai artima. Kol gyvenau Vilniuje, daug dirbau su kinu, tai buvo kone vienintelis pragyvenimo šaltinis. Labai natūraliai patekau į kinematografiją. Džiaugiuosi, nes kol kas nors uždarbiavo, tarkime, statybose, aš ėjau dirbti paprastų darbų kino industrijoje. Nors nedaug, esu prisidėjęs ir prie HBO produkcijos – padėjau kuriant serialus „Jekaterina“, „Černobylis“. Visgi darbas kine, ypač su filmu „Vogti arklius“, pareikalavo daug fizinių ir psichologinių jėgų - vadovavau visai meno komandai, tad buvo labai įtemptas laikas. Viskas baigėsi tuo, jog dvi savaites gulėjau fiziškai bei emociškai išsekęs tėvų namuose ir sakiau: ,,Daugiau niekas manęs nečiupinkit“ (juokiasi). Tiesiog toks atsiminimas, bet patirtis labai gera.

O kaip reaguoji, jei žiūrovo tavo kūrinys neįtikina?

Čia jau nieko negaliu padaryti.

Neskaudu, jei nepasieki kokios nors sielos?

Ne. Kai esi menininkas, tai labai natūralu, kad ne visiems patiksi. Tavęs gali ir nekęsti, svarbu, kad tave žinotų.

Bloga reklama – irgi reklama?

Taip (juokiasi). Bet iš tiesų, jei sulaukiu argumentuotos kritikos, tai viskas gerai, man patinka. Vien iš pagyrimų daug naujo nesužinosi, reikia ir kritikos, kuri augintų. Aš ir pats stengiuosi kritiškai žiūrėti į kitų meną – taip mokausi.

Vadinasi, pirmiausia kuri sau?

Taip. Nors man patinka patikti. Galbūt dėl to ir pasirinkau popkultūros nišą, kuri Lietuvoje nėra itin išplėtota. Mano manymu, ši niša Lietuvoje dar siauroka, tad, norint ko nors pasiekti, tektų išvažiuoti svetur. Visgi jaučiu, jog dabar esu geroje terpėje, nes Lietuva yra ties tam tikru lūžio tašku. Taigi, kuriu su popkultūra tam tikra prasme susijusius kūrinius, nes noriu, kad apie tai būtų kalbama daugiau, žmonės labiau domėtųsi.

O gal ir „Art Vilnius“ mugėje šiemet dalyvauji dėl noro skleisti žinią apie popkultūrą?

Šįkart net neaplikavau, gavau tiesioginį kvietimą iš kuratorių. Labai nudžiugau: tai rodo, kad mano kūryba yra domimasi ir norima ją parodyti plačiau. Bet niekada nedalyvauju šiame ir panašiuose renginiuose su vieninteliu tikslu – parduoti savo darbus. Aišku, smagu parduoti savo kurtą darbą, tačiau džiugina ir tai, kai tavo kūrybą tiesiog pamato: iš to užsimezga pokalbiai, pažintys...

Tad, pagal tave, menininkas – aktyvus kūrėjas, turintis dalintis menu su kitais.

Kurdamas tik sau ir niekam nerodydamas, gali užmigti savam pasaulyje. Menininkui reikia rodytis, norėti būti pamatytam ir įvertintam. Be įvertinimo kūryba tampa šiek tiek beprasmiška. Na, bent jau man taip atrodo.

Pabaigai – tiesiog privalomas klausimas kauniečiui: šis miestas daro įtaką tavo kūrybai ar tai tik tavo studijos geografinė lokacija?

Atvirai – šiame mieste niekada nieko nerodžiau, nesurengiau nė vienos parodos. Čia nėra kultūros centras, taigi ir lokacija tik geografinė. Nors ir gyvendamas Kaune kuriu ir daug kur dalyvauju, su žmona planuojame grįžti gyventi į Vilnių. Kitiems, esantiems ne Vilniuje,
palinkėčiau nenustoti kurti: tai daryti galima visur. Žinoma, kiekvienas esame individualus. Man, pavyzdžiui, patinka žmonės, veiksmas, dūzgesys aplinkui, kitiems to kūrybai nereikia. Bet vis tiek linkiu kurti kuo daugiau visoje Lietuvoje.


Kalbino Ugnė Brazytė