Agota, kaip save pristatytum?

Nors esu baigusi menotyros studijas, save apibrėžti vien profesija vengiu. Kartais parašau menotyrinių straipsnių, bet dažniau ir labiau noriu save tapatinti su tapyba, kadangi tai užima ypatingai svarbią vietą mano gyvenime.
O šiuo momentu, kai kalbamės, norėčiau save apibūdinti kaip esančią kelionėje, kelyje į savęs pažinimą ir priėmimą. Šios visą gyvenimą truksiančios kelionės užuomazgos glūdi paauglystėje, gilių apmąstymų metuose, kai suvokiau, jog mano gyvenimo prasmė ir tikslas yra savęs tyrinėjimas, savo ribų plėtimas. Kūryba man yra viena iš savęs pažinimo formų. Tai susitikimas su savimi, savianalizė, savęs stebėjimas.

Kaip pradėjai kurti?

Kūryba lydėjo nuo vaikystės. Dar ankstyvame amžiuje kartu su sese kurdavome atvirutes net ir menkiausiomis progomis. Mano sesuo trejais metais vyresnė, siekiau į ją lygiuotis, ji buvo lyg kūrybos autoritetas ir akstinas tobulėti.
Vėliau, mokykloje, nuolat piešdavau pamokų metu, visos sąsiuvinių paraštės buvo numargintos veidais, pripiešdavau net mokyklos knygas ir tuos piešinius palikdavau lyg sekretus būsimiems mokiniams. Jau tada prie šių piešinėlių palikdavau savo inicialus ir sukūrimo datą. Studijų metu, paskaitose, eskizuodavau kursiokus, skaitykloje fiksuodavau šaržuotus studentų veidus, net troleibuse, keliaudama iš paskaitų, pasislėpusi piešdavau keleivius. Po truputį auginau savo vidinį kūrėją, kuris prasiveržė 2017 metais sunkios emocinės krizės metu. Tuomet į rankas paėmiau drobę, teptukus ir dažus, kurių nepaleidžiu iki šiol.

Internete galima rasti daug tavo kūrinių nuotraukų, iš jų matyti, kad ankstyvesni ir vėlyvesni darbai akivaizdžiai skiriasi koloritu, tapymo technika, vaizduojamomis temomis. Ar pastebėjai ir analizavai šį pokytį?

Tikrai taip. Pastebėti šiuos kūrybinius pokyčius man padeda menotyrininkės žvilgnis į save kaip kūrėją. Kūrinių stilistikos kaita akivaizdi, kinta net mano kūrybinis temperamentas. Pradžioje kūriniai gimdavo iš gryno, intensyvaus jausmo, vidinės kančios, dramos. Tai buvo išties sunkus laikas, išgyvenau stiprius dvasinius virsmus, tad nenuostabu, jog darbai būdavo gestiniai – ateidavau prie drobės ir „išsitaškydavau“, sukurdavau juos labai greitai, per vieną ar du prisėdimus.
Ilgainiui mano nerimas rimo, vidinės įtampos mažėjo, tad ir kūrybos procesas tapo lėtesnis, labiau apgalvotas, pradėjau ieškoti kitokių spalvų ir formų. Jeigu anksčiau kurdavau paveikta stiprių emocinių būsenų, tai įsivyravus vidinei ramybei mane kurti skatino kitų menininkų darbai. Pastaruoju metu sėdu tapyti vedina jausmo, kurį patiriu tik prie drobės – visiškas susiliejimas, savirealizacija ir džiaugsmas, kai net prarandi norą valgyti, kai išsitrina laiko ribos. Tai tam tikrą priklausomybę kelianti būsena.

Ar tavo kūrinių pagrindinė funkcija ir yra saviterapinė?

Nesu kūrėja, kuri analizuoja socialines temas ar realijas. Daugiau kliaunuosi jausmu, pasąmonės vedimu. Nesiekiu realistiškai vaizduoti aplinkos, todėl kaip vertybę savo kūryboje naudoju primityvizmą ir sąlyginį formų vaizdavimą. Pradedu nuo improvizacijos, kuri neišvengiamai išsirutulioja į tam tikrus simbolius ir pasikartojančius motyvus, kuriuos matydami žmonės priskiria prasmes – tokias, kokios jiems patiems yra svarbios. Taip per tapybą susitinku ne tik su savimi, bet ir su kitu, jo unikaliu, įvairių patirčių prisodrintu dvasiniu pasauliu.

Minėjai, kad tave įkvepia kitų menininkų kūriniai. Kas yra tavieji autoritetai ir koks menas skatina ieškoti, eksperimentuoti?

Man labai patinka Edvard Munch, pavadinčiau jį savo „dievuku“, netiesioginiu mokytoju... Anksčiau jo kūriniuose pastebėdavau vien dramatizmą ir kančią, o pastaruoju metu esu susidomėjusi jo lyriškais gamtovaizdžiais, kurie meno istorijoje yra vadinami sielos peizažais. Būtent tokio melancholiško, transformuoto peizažo paieškos yra viena iš mano kūrybinių siekiamybių. Taip pat mane įkvepia ir vienas žymiausių XX a. pop art atstovų – David Hockney. Pastarojo dailininko kūriniuose mane žavi ryškus, nuotaikingas koloritas, dekoratyvus potėpis bei netradiciniai rakursai, priešinimasis dailės kanonams. Dar vertėtų paminėti ir Kanados modernistę Emily Carr, kurios darbuose vertinu formų monumentalumą, abipendrintą, sąlyginį peizažą ir sakralią nuotaiką.

Šiuo metu dirbi galerijoje. Gal galėtum papasakoti apie darbo ten specifiką?

Vienas pagrindinių mano tikslų – reprezentuoti galeriją. Pagrindinę veiklą sudaro bendravimas su kūrėjais, naujų menininkų paieškos Klaipėdos krašte ir parodų kuravimas. Po studijų ilgą laiką ieškojau tokio darbo. Esu ganėtinai intravertiškas žmogus, labiausiai atsiskleidžiu dirbdama nedideliame kolektyve, o dar geriau – savarankiškai, tuomet esu produktyviausia. Tiesa, tenka nemažai bendrauti su menininkais, diskutuoti apie kūrybą, meną. Neretai bendrauju ne tik kaip galerininkė, bet ir kaip kūrėja, pasidalinu savo kūryba, kartais gaunu praktinių patarimų apie tai, kokius dažus, drobę rinktis, kaip pakoreguoti paveikslo kompoziciją. Džiugu, jog daugelis profesionalių menininkų noriai dalijasi savo žiniomis ir padrąsina, palaiko.

Pastebėjau, jog tavo kūrybos procesas yra ganėtinai atviras – neslepi kūrinio gimimo po audeklu. Kas tau svarbu, kad galėtum atsiduoti kūrybai?

Pradžioje tapydavau nedidukiame, nuomojamame bute Kaune, kurdavau vakarais, po darbo, neretai iki pat vidurnakčio. Turbūt neatsitiktinai šis meditatyvus paros metas veikė kūrinių stilistiką. Dabar jau kuris laikas gyvenu Klaipėdoje. Galerijoje, kurioje dirbu, laisvu metu tapau. Neretai iš žmonių išgirstu, kad mano gyvas tapymas galerijoje kuria erdvės pridėtinę vertę. Juk žmonėms įdomu ateiti ir netikėtai užtikti kūrybos procese esantį dailininką. Sulaukiu išskirtinio dėmesio iš jaunesnių galerijos lankytojų, kurie susidomėję iškart traukia į galerijos gilumą, kur tapau. Pripažinsiu, tai mane trikdo, bet sykiu paglosto savivertę. Tapant taip pat labai svarbią vietą užima muzika: klausau įvairiausių žanrų ir stilių muzikos, nuo elektronikos iki Chopinʼo.

Kokie tavo ateities planai?

Labai norėčiau išmokti animuoti savo darbus, po truputį link to judu. Taip pat labai domiuosi pastaruoju metu vis labiau populiarėjančia NFT rinka. Šia nauja, už kriptovaliutas perkamo meno platforma susidomėjau prieš kelis mėnesius. Dariausi išsamius konspektus, žymėjausi kiekvieną sąvoką, kitaip tariant, į viską rimtai gilinausi. Galiausiai nusprendžiau užsiregistruoti į vieną iš NFT meno platformų („Open Sea“), tačiau neilgai trukus supratau, jog vertingiau publikuoti skaitmeninį meną, animuotus kūrinius, o tam reikia mokėti dirbti su atitinkamomis programomis. Tikiuosi, jog greitu metu pavyks sukurti įdomią animuotų paveikslų kolekciją.

Kalbino Emilija Statinaitė