Gintaras Bleizgys „Procesijoje“ tarsi siekia į tai, kas išgyventa, pažvelgti pro naują prizmę. Eilėraščiai persmelkti šviesotamsos. Bandoma atsiriboti nuo memento mori, įžiūrėti tai, kas šviesu, ir pajusti, ką reikia vertinti.

Gyvenimas eilėraščiuose sukasi apie mirtį. Mirties apmąstymai, jos neišvengiamumas išlieka viena svarbiausių G. Bleizgio kūrybos temų. Vis tik atrodo, kad nuo skaudančios mirties pereita prie slegiančios. Ankstesniame poezijos rinkinyje „Xeranthemum“ mirties apmąstymai vis dar degina, o „Procesijoje“ tarsi labiau atsiribota nuo atminimų ir mažiau skauda, tad ir apmąstymai tampa gilesni. Eilėraščio kalbantįjį nuolat kausto mintys apie laikinumą, persekioja mirties baimė. Kalbėjimas apie laikinumą atskleidžia atsiribojimą nuo pačios mirties, kalbantysis tarsi tampa bebaimis, nes „neįmanoma / bijoti to / ko už akimirkos nebus“ (44 p.).

Vis dėlto atmintis yra svarbi. Mirti nebaisu tik tada, kai kas nors prisimena. Kalbantysis prašo jį atminti, jam svarbu likti net tada, kai jo nebus: „įjunk šviesą kai manęs jau nebebus – / atrodys / kad esu šalia“ (45 p.). Mirti nebaisu, kai kelias nubarstytas eglišakėm, primenančiom namus (15 p.). Namai siejami su ilgesiu, jie tampa viltimi, kalbantysis, regėdamas tamsą, skaudantį pasaulį, trokšta grįžti namo. Pasaulis – nuopuolio sodai; klykianti ieva dar labiau sustiprina dramatizmą (65 p.). Dramatiškas pasaulis išryškėja ir kituose eilėraščiuose. Kalbančiojo sielą aptraukia migla, šunys tarpuvartėse kaukia apie gyvenimo prasmę, subjektas vienas kaip pirštas turi atsakyti į visus kylančius klausimus, jis kartoja „atėnų ir rymo klaidas“ – miestų, kurie išnyksta, nykstant kūrybai (Maironio intertekstas „Išnyksiu kaip dūmas“), tačiau jis bando likti teisus, pripažįsta, kad paskui „rašysim kad daug teko visko patirti / ir savo anūkams meluosim kad keitėm pasaulį“ (77 p.). Tiesos pripažinimas palengvina dramatizmą, tačiau vis vien suvokiama, kad meluoti teks, nes neišeina perplėšti miglų drobulės (78 p.), juolab kad ir prisiminimai ne visada gelbsti, nes juos taršo svetimas vėjas (13 p.). Dramatiškame pasaulyje belieka užčiuopti tai, kas tikra, – santykius su artimaisiais, kūrybą.

Kūryba, žaidimas padeda ištverti pasaulio absurdą. Eilėraščio kalbantįjį, kai šis buvo be kaukės, sustabdžius policininkui, jis pokalbį priima kaip žaidimą, teigia, jog nėra atpirkimo jurgis, o ne atpirkimo ožys, kaip įprasta, – taip, kad net policininkas sutrinka. Subjektas be kaukės – tarsi neprisiimąs primesto vaidmens, tarsi nepasiduodąs pasaulio teatrui (71 p.). Menas ir žaidimas žodžiais keičia eilėraščio subjektų santykį. Eilėraščio pabaigoje kalbantysis nusileidžia, policininkas taip pat, jų santykis pasikeičia, vienas kitą supranta. Aktoriaus su kauke vaidmuo tarsi tampa žaismingas, o menas sujungia ir sutaiko. Tačiau kartais aktoriaus vaidmuo gyvenime yra skaudus ir dramatiškas, kai laikas lošia kauliukais iš gyvybės (79 p.). Jaunas aktorius „nekaltybės nugairintu veidu“, vaidina mirtį „netikro žinovo balsu“, po spektaklio jis nueis į juodą akligatvį, kur bus patikrinta, kokius įgūdžius įgijo (81 p.). Tai liudija, kad gyvenimas nuima kaukes ir priverčia išsivaduoti iš vaidmenų.

Dramatizmas išryškėja ir mene. Kūrybos reikšmė dažnai atskleidžiama tarp eilučių. Kūryba padeda išsisukti iš kasdienių situacijų, sujungia pasaulius. Eilėraščiai „yra tiltas“, sujungiantis šį pasaulį su kitu, padedantis persikelti per Stiksą į kitame krante esantį tarsi biblinį vynuogyną (22 p.). Tačiau suabejojama, ar visada kūryba paveiki ir ar gali išgelbėti. Viename eilėraščių į subjektą ironiškai kreipiasi darbininkai, prašantys: „patarki poete paistantis apie amžinybę / kaip žmogui elgtis atliekant paprastą darbą“ (63 p.). Poetas apmąsto amžinuosius klausimus, tačiau negali atsakyti į „pasaulio paprastybes“, todėl kiti poeto gyvenimą vertina skeptiškai.

Kelio motyvas apmąstomas naujai. Eilėraščio kalbantysis važiuodamas ir traiškydamas varles suvokia, kad gyvenimo kely išlikti įmanoma tik kovojant su kitais, tarsi kitus pražudant, kad neįmanoma nežudyti net ir sukiojant vairą „tarsi per susišaudymą“ (24 p.). Taip pat ir gyvenimas mus traiško it varles. Vis tik kelias nebūtinai tapomas minorinėmis tonacijomis. Kelyje nėra kur sustoti, kelias tarsi eilėraštis, jis suteikia viltį: „kelkis ir eik“, nors visa gniuždo „nerimo žaizdos“, „plunksniniai debesys“ (25 p.). Tarsi pats Kristus kalbančiajam liepia eiti, teigdamas, kad reikia keltis, kad jis yra Kelias. Gal tai ir suteikia eilėraščio subjektui vilties. Kelias kuria ir blaškymosi jausmą. Eilėraščio kalbantysis skuba namo „per vakuumą ir tuštumą / neonais apšviesta gatve“ (51 p.), kalbasi sapnais, jaučia pasaulio laikinumą ir atskirtį, paties Kelio dramatizmą, regi savo nyksmą, neranda „pažįstamų ir artimų“, negali rasti užuovėjos. Kalbantysis itin artimas Ž. P. Sartro aptartam keleiviui be bilieto. Pastarasis taip pat neranda vietos pasaulyje, negali atrasti ramybės, tarsi neįstengia atrasti pasiteisinimo, kodėl egzistuoja. G. Bleizgys sukuria savą keleivį be bilieto, nes jei kalbantysis būtų Dantė, kurtų „dieviškąsias poemas“, jei angelas, pasiųstų vėją (52 p.), tačiau jis tarsi neturi bilieto, kad galėtų būti kitaip, tarsi turi susitaikyti, kad žiema „tramdomuosius“ plėšo (53 p.).

Gana taikliai perdirbami ir kitaip pateikiami tradiciniai motyvai: kalbantysis kito skruosto neatsuka, nes teturi pusę veido (122 p.), palyginama, kad „eilės gražiausios kaip dinozaurai išnyks“ (vėl aliuzija į Maironio „Išnyksiu kaip dūmas“ (122 p.)), subjektas vienas lauke karys (122 p.). G. Bleizgio kuriamas sūnus palaidūnas – mazochistas, negrįžtantis ir tėvui nesuteikiantis džiaugsmo, net pats savęs bijantis dėl savo baisumo, bando išvengti akistatos su tėvu, bijo žiūrėti į akis, tačiau galiausiai vis tiek sugrįžta, supratęs, kad tai neišvengiama (92–100 p.). Kai kur sužaidžiama apverčiant motyvus antraip: vynas virsta vandeniu, lapės bijo vištidžių (92 p.). Tačiau kartais klišėmis tapę intertekstai neperteikiami kitaip, tad vargiai pasako kažką naujo: „įpykęs vėjas šnypščia: būti ar nebūti“ (62 p.).
Kai kurie eilėraščiai primena sąmonės srautą. Juos skaitydamas įsisuki tarsi į dantiškus ratus, įsijauti į kalbėjimo būdą ir kartais pameti mintį. Ne visada pavyksta nuosekliai susekti škėmiško kalbėjimo manieromis perteiktus vaizdinius, tačiau jie ryškūs ir tapybiški.
Ne viename eilėraštyje minimos datos: autoriui itin svarbu paminėti ir įamžinti laiką. „Procesijoje“ jų mažiau nei „Xeranthemum“, tarytum dauguma svarbių akimirkų jau būtų įamžintos.

Viskas sukasi apie laiką, mirtį, kelią, kartais apima škėmiškas svaigesys, kartais palengvėja, lyg pasiekus Dantės rojų. G. Bleizgys – tarsi šviesotamsos dokumentuotojas, bandantis atrasti kasdienybės fragmentų, dėl kurių neskaudėtų. Atrodo, po truputį šviesėja.


Dailininkė Augustina Gruzdytė