Literatūros kasdienybė

Vladislavas Sirokomlė: aktualusis XIX amžiaus turizmas

Praėjusiais metais išleista poeto, publicisto, dramaturgo Vladislavo Sirokomlės knyga „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ – tai XIX amžiaus intelektualinėje aplinkoje gimęs kūrinys, kuriam būdingi ir romantizmo, ir racionalistinės mąstymo krypties ypatumai. Kelionės Nemuno upe istoriją sudaro dvi dalys: pirmojoje autorius aprašo Nemuno upę ir jos apylinkes nuo versmių dabartinėje Baltarusijos teritorijoje iki Kauno; antrojoje dalyje V. Sirokomlė perdirba XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Naugarduko bajoro Arnoldo Zenovičiaus parašytą kelionės Nemunu nuo Kauno iki Karaliaučiaus apybraižą.

Ramūnas Čičelis

Vladislavas Sirokomlė. Nemunas nuo versmių iki žiočių. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020. 191 p.

Šiandien būtų klaidinga V. Sirokomlės asmenybę ir kūrybinį palikimą savintis vien tik lenkams ar vien tik lietuviams – šis rašytojas yra Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės piliečio tapatybę išsaugojusi figūra. Viešajame gyvenime jis ne kartą buvo pasisakęs už bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės atkūrimą tuo metu, kai išgyventa carinės Rusijos okupacija.

Knygos įvadinio straipsnio, kuriame aptariamas V. Sirokomlės gyvento laikotarpio istorinis fonas, autoriai Antanas Kulakauskas ir Skaidra Žakarytė skaitytojams primena, kad lenkų literatūros istorijoje V. Sirokomlė yra vertinamas ir kaip į enciklopedinį tikslumą, į faktografiją linkęs daugelio kūrinių autorius, ir kaip nuo savojo laiko dvasios neatitrūkęs žmogus. Pažymėtina, kad savuosius įspūdžius apie Nemuno upę ir jos pakrantes knygos autorius rašė dažnoje vietovėje net nesilankęs, nes pakako rašytinių šaltinių. Be to, į kelionę leistis trukdė ir silpna sveikata. Knygos pirmosios dalies tekstas iš tiesų primena žinyną ar enciklopediją – gamtos detalės, istoriniai faktai beveik neinterpretuojami. Pasakojama daugiau konstatuojant Nemuno pakrantėse anksčiau ar neseniai vykusius įvykius, nesistengiant vaizdo piešti meniškai, metaforizuotai, poetiškai. Visgi, ši V. Sirokomlės pasakojimo strategija nesumažina teksto vertės, nes daugelis jame minimų dalykų šiandien yra itin svarbūs kaip istoriografijos šaltinis, kurį atsivertus galima tikslinti ar gilinti savo žinias apie Nemuno upės aukštupį, prie jo gyvenusius žmones, miestus, kaimus, piliakalnius, pilis ir viduramžių epochą, LDK laikus siekiančius faktus.

Skaitant knygos „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ antrąją dalį, pravartu prisiminti istoriko profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus ne kartą viešai aktualizuotą mintį apie tai, kad senajame, iki XX amžiaus besivysčiusiame lenkų istorijos moksle žodžiai „rašytojas“ ir „istorikas“ lenkų kalba vadinti vienu terminu „pisarze“ – jokia faktografinė intencija neišvaduoja istoriko nuo pareigos interpretuoti praeitį, o ne tik ją, siekiant neįmanomo objektyvumo, aprašyti. V. Sirokomlė, ėmęsis perpasakoti savo pirmtako, keliavusio nedideliu laivu iš Kauno į Karaliaučių, kelionės įspūdžius, sukuria ištisą mąstymo paradigmą išreiškiantį meninį tekstą: iš sentimentalizmo išvaduotą, tačiau kupiną gyvų aplinkos įspūdžių pasakotojo sąmonėje, dienoraščio bruožų turinčią kelionės apybraižą, paženklintą XIX amžiaus vidurio Vakarų civilizacijos žmogaus polinkių į smalsumą, nuotykius ir savosios asmenybės daugiaplaniškumą. V. Sirokomlė knygoje atsiskleidžia ir kaip istorijos, ir kaip gamtos, architektūros, laivybos, religijotyros ir kitokių mokslų „ragavęs“ autorius.

Visos aptariamos knygos vertimo į lietuvių kalbą ir jos išleidimo vertė yra keleriopa. Pirmiausia, V. Sirokomlės tekstas yra XIX amžiaus antropologinių studijų šaltinis, pagal kurį galima spręsti apie to laikotarpio gyvenimą caro pavergtoje Lietuvoje bei Lenkijoje ir Prūsijoje. Didžiulis yra ištiso, šiandien jau išnykusio pasaulio – lietuvininkų tikrovės – liudijimo vertingumas.

Vis dėlto, V. Sirokomlės knyga, neprarasdama savojo rimtumo, kartu lieka ir labai geru neįpareigojančio laisvalaikio skaitiniu: kas dabar galėtų sakyti, kad yra nukeliavęs kurios nors Lietuvos ar kitos šalies upės pakrantėmis nuo versmių iki jos įtekėjimo į kitą upę, ežerą ar jūrą? Tuo metu, kai keliauti vis dar sunkiai įmanoma, „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ primena, kad pažintinis turizmas yra pirmiau ne tolimų šalių egzotinių vaizdų fiksavimas telefonų kameromis, o gyvas domėjimasis tuo, kas ilgą laiką vadinta kraštotyra. Mūsų dienomis, remiantis šimtamete V. Sirokomlės istorija, tokį intelektinį interesą būtų galima apibūdinti kaip intenciją protu, išmanymu ir racionaliu suvokimu, bet kartu ir aistra, kelionėje apimančia laisvės ir laimės būsena, pamilti savąjį turistinį maršrutą. Toks mąstymo ir jausmų derinys ir V. Sirokomlės knygos skaitytoją, ir jos neskaičiusį turistą išvaduoja nuo bet kokią tikrovę niveliuojančio elgesio, pagal kurį svarbu tik socialiniame tinkle paskelbti nuotrauką iš lankomos vietovės ir nedelsiant veržtis tolyn, lyg tikslas būtų užkariauti keliaujamus objektus. Knyga „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ paskatina sustoti, pasidomėti, pasigilinti. Ir pagaliau, visa tai reiškia – tiesiog grįžti į adekvačią laiko tėkmę, nei skubinant, nei lėtinant įvykius, o leidžiant viskam įvykti tik tada, kai tai tikrai turi atsitikti.

Knygą įsigyti galima ir „Slinkčių“ elektroninėje parduotuvėje.

Nuotrauka Astos Poškienės