Antanas Masionis gimė 1941 m. vasario 24 d. Vyžuonose, Utenos rajone. Čia prabėgo jo vaikystė ir paauglystė, būtent čia jis grįžo ir amžinojo poilsio. Mąslus, susikaupęs, jautrus – tokį jį pamena jaunystės laikų bičiuliai. Sunku nuspėti, kada gyvenimas Antanui Masioniui tapo svetimas, kada pradėjo jausti nerandantis sau vietos šioje žemėje, tačiau egzistenciniu liūdesiu, giliomis pajautomis persmelkta visa jo kūryba.
***
Stoviu lyg atoslūgis prie vartų,
Vakaro drugių ramybės nutviekstas.
Tylios kaip kolonos plaukia moterys
Ir nusivelka tamsoj šešėlį. –
Perplauktos medaus ir kraujo upės,
Praviros laukimui erdvios arkos.
Beldžiasi į viršų rausvas paukštis,
Paskutinįsyk uždaro skliautą. –
Laikas jau guldyti jaukią dieną,
Pasiimt jos išmintį ir skonį. –
Ir guluos į atilsį, sakydamas:
Argi tai ne išsipildymas?
Argi tai ne išsipildymas?..
Tai – ne pirmas ir ne paskutinis poeto eilėraštis, bet būtent nuo jo prasidėjo mudviejų pažintis. Skaitydama dar nežinojau apie Antano Masionio mirties aplinkybes, bet pirmoji, sunkiai prisileidžiama mintis buvo – nejaugi?..
Panašūs motyvai – vienišumas, susvetimėjimas, vidinis nerimas, dramatiški išgyvenimai, žvilgsnis į anapus, laikinumo refleksija, žemėje neapčiuopiamos tobulybės ilgesys – juntama visoje Antano Masionio poetinėje kūryboje. Literatūrinis poeto palikimas – vos dvi poezijos knygos. Pirmoji, „Vardan dienovidžio“, išleista 1970-aisiais, o antroji, „Kelias“, išleista 1974 m., jau po Antano Masionio mirties. Retkarčiais jo kūriniai įtraukiami į rinktines, pavyzdžiui, 2021 m. keli eilėraščiai publikuoti rinkinyje „Aukštaičiuose. 10 Utenos krašto poetų“. Rašydamas šios knygos recenziją poetas, literatūros apžvalgininkas Tomas Vyšniauskas pastebi, kad vienas iš Antano Masionio kūrybos bruožų – pastanga ištraukti daiktus iš jų prigimtinių sąvybių ir perkelti į paradokso veikimo sferą. Greičiausiai tai yra tiesa, nors visgi labiau norėtųsi kalbėti apie poeto sąlytį su gamta, gimtuoju kraštu, filosofinius, metafizinius rėžius.
Antanas Masionis buvo ne tik talentingas poetas, bet ir įžvalgus, sąžiningas literatūros kritikas. „Aukšto dvasinio polėkio ir plataus kultūrinio akiračio asmenybė (skaitė prancūzų, vokiečių, čekų, lenkų kalbomis), troškusi būti universaliu rašytoju, kaip Vincas Mykolaitis-Putinas. Kūrė kontempliacinio tipo lyriką, reikšdamas esmių ilgesį intelektualizuotos savistabos tonacijomis. Šventosios pakrančių gamtos vaizdus pagal Jurgio Baltrušaičio kūrybos sugestiją dėstė kosminio sąryšingumo perspektyvoje. Rašė eseistinio tipo kritikos straipsnius, siekdamas apibrėžti autoriaus „dvasinę sandarą“, lemiančią kūrinio gyvybingumą. Linkęs į filosofinę refleksiją, pagrindė teoriškai laiko kategoriją ir mito reikšmę šiuolaikinėje literatūroje, dailės ir poezijos sąlyčius, esė žanro pagrindus“, – taip apie jį atsiliepė Vytautas Kubilius.
1965 m. Antanas Masionis baigė Vilniaus universitetą, dvejus metus mokytojavo ir dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, o nuo 1967 m. iki pat mirties – savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje. Kelerius metus vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai. 1973 m. priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. 1980 m. leidykla „Vaga“ išleido Antano Masionio kūrybos rinktinę „Poezija. Kritika“.
Produktyvus, bet skausmingai trumpas buvo jo gyvenimas. Galima tik įsivaizduoti, kiek daug, jam pasitraukus, neteko lietuvių literatūra. Tai buvo liūdesio, bet ir šviesos nutvieksta asmenybė, ateityje galėjusi tapti kelrodžiu ne vienam kūrybinį kelią pradedančiam jaunuoliui.
Per šį mirksnį, vos 33-ejus metus, Antanas Masionis spėjo ne tik įsirašyti į lietuvių literatūros istoriją, bet ir patirti meilę, sukurti šeimą. Vilniaus universitete studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą susipažino su ten pat rusų kalbą studijavusia poete Birute Baltrušaityte. Po kelerių metų jiedu susituokė, susilaukė dviejų dukrų – Aistės ir Audronės. Vėliau autobiografijoje Birutė Baltrušaitytė-Masionienė rašė, kad pati prie kūrybos grįžo tarsi ieškodama pasikalbėjimo su savimi ir su kitu, kai mylimojo jau nebuvo šalia. Juodviejų vestuvių diena įamžinta Broniaus Radzevičiaus apsakyme „Begalinis dangus“.
Nors kritikuoju, kad Antanas Masionis dažniausiai prisimenamas tarsi Broniaus Radzevičiaus šešėlyje (lyg būtų mažiau talentingas, ne toks svarbus), ignoruoti jų artimos draugystės negaliu. Manoma, kad Antanas Masionis galėjo tapti „Priešaušrio vieškelių“ personažo Albino Maldonio prototipu. 2020 m. Vyžuonose skulptoriaus Henriko Orakausko iniciatyva atsirado Rašytojų kalnelis, skirtas įamžinti abiejų rašytojų atminimą.
Neišskiriami jiedu ir kitų menininkų atmintyje. Kraštietis dailininkas Algirdas Jonas Indrašius pirma laiko iš gyvenimo pasitraukusius kūrėjus įamžino paveiksle „Kompozicija A. Masioniui ir B. Radzevičiui atminti“. Kitoje paveikslo pusėje jautriai užrašė: „Bėgantys metai nusineš į užmarštį ir mūsų atmintį, bet Jų iškylantys paveikslai ne kartą paklaus: kodėl nepajėgėme Jų suprasti, kai gyvenome kartu, juk jie ir buvo mūsų atgimimo pradžia.“
Lygiai taip šiltai apie Antaną Masionį yra pasisakęs ir jo kurso draugas, bičiulis, rašytojas, signataras Romas Gudaitis: „Šuolis per bedugnę – būtin ir nebūtin. Ekspresyvi poetinė raiška, nutrūkusi netikėtai vitališkai, eseistikos ir kritikos etiudai, žadėję savitą ilgą literatūrinę biografiją ne tik mums – bendražygiams, bičiuliams, talento gerbėjams, bet ir visai lietuvių poezijai, literatūralogijai.“
Vis kartu su kitais, mylėtas bičiulių, šeimos, o vis dėlto – vienišas. Nerimo drugio krečiamas ir ramybę kūryboje atradęs.
Atsisveikinimo laiške Antanas Masionis rašė: „Be visų lemtingai susiklosčiusių socialinių aplinkybių, aš nemokėjau „elgtis“ su žmonėmis, iš jų reikalavau maksimumo ir norėjau, kad jie tai darytų mano atžvilgiu. Bet žmonėms to nereikėjo.“
Nepaprastai talentingas ir... primirštas. Galbūt Utenos rajono savivaldybei derėtų pasirūpinti deramu, ryškesniu Antano Masionio atminties įprasminimu? Mažų mažiausiai – pasistengti, kad miesto bibliotekoje būtų prieinami visi leidiniai, kuriuose apie jį rašoma. O gal net įsteigti literatūrinę jo vardo premiją, kuri galėtų būti teikiama jauniesiems rašytojams? Nebūtinai už išleistas knygas, premijų už knygas netrūksta. Galbūt – už publikacijas, taip paskatinant kūrėjus toliau eiti pasirinktu keliu? Ir daryti tai reiktų dabar, nelaukiant dešimtmečių ir šimtmečių nuo Antano Masionio gimimo ar mirties datų.
Nuotraukoje – Rašytojų kalnelis Vyžuonose. Henriko Orakausko skulptūros. Nuotrauka iš utenainfo.lt.
Ši publikacija – VšĮ „Meno bangos“ vykdomo projekto „Kultūros kryžkelės“ dalis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Daugiau diskutuoti kviečiančio projekto tekstų rasite paspaudę šią nuorodą: https://www.menobangos.lt/category/kulturos-kryzkeles/.
Kviečiame skaityti ir kitas „Meno bangų“ publikacijas: www.menobangos.lt.
