Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai

Renata Karvelis: „Mano kūrybinė strategija yra smarkiai veikiama aplinkos, kurioje gyvenu“

2023-12-11

Renata Karvelis – rašytoja, menininkė. Gimė 1988 m. Gyvena Tauragėje. Poezijos čiabuko „Poems after sex*“ (2017 m.) autorė. Nuo 2018 m. rengia publikacijas kultūrinei žiniasklaidai. Poetinio performanso „ROŽINI_S“ (2019 m.) autorė. Kūrybos žurnalo „Slemas su ragais“ (2020 m., Tauragės krašto muziejus „Santaka“) redaktorė. Poetinio performanso „mOterOs“ (2021 m.) autorė. Meninės akcijos „#HiddenFlag Tauragė“ (2022 m.) autorė. Knygos „Miestas ir menininkas. Tauragės kultūros maršrutai“ (2023 m., Tauragės krašto muziejus „Santaka“) autorė. Menų festivalyje „Kvadratu“ 2023 m. atliko meninį tyrimą apie Tauragę. LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ rengia kultūros komentarus.

Debiutinėje Renatos Karvelis poezijos knygoje „mOterOs“ (išleido „Slinktys“, 2023 m.) veriasi aktuali, originali ir drąsi moteriškumo samprata. Eilėraščiuose kalbama apie moteris, moterystę, solidarumą, feminizmą. Gausu kritikos šiuolaikinio pasaulio detalėms, vis dar dažnai pasitaikančioms vyrų ir moterų nelygybės apraiškoms. Eilėraščiai ironiški, provokuojantys, kviečiantys diskusijai, taiklūs ir nenuspėjami.

15min.lt rengiamuose Geriausių metų knygų rinkimuose knyga „mOterOs“ nominuota kaip viena iš geriausių metų poezijos knygų.

Gruodžio 13 d. 18.00 val. kviečiame į knygos pristatymą MO muziejuje. Autorę kalbins viena iš knygos redaktorių Lina Buividavičiūtė.

Kalbino Rasa Milerytė.

Publikacijoje panaudotos Daivos Genienės nuotraukos.

 

Neseniai išleidote poezijos knygą neįprastai skambančiu pavadinimu „mOterOs“. Kaip, kur radote šį žodį ir kodėl „mOterOs“, o ne kur kas įprastesnis – „Moterys“?

Prieš keletą metų ruošiausi poetiniam performansui. Manęs organizatoriai paprašė pateikti renginio aprašymą, tad susimąsčiau, kaip iš viso reiktų apibendrinti savo kūrybą, kūryboje nagrinėjamas temas. Tada gimė gana poetiškas tekstas:

 

moteros kaip panteros dalijasi teritorija

vyrais

galios zonomis

vaidmenimis

paros laiku

apnuoginto kūno lopinėliais

 

sovietinės moteros plaukioja kaip šaltos žuvys

nežino, kas yra seksas

gimdo vaikus vienos

rodo juos per langą savo vyrams

 

tarpukarinėsmoteros – sarmatlyvos

įaugusios į kelmus kaip grybai

 

jaunos moteros sugeltomis širšių lūpomis

nudžiūvusiom krūtim

supuojas ant lianos

o kitos priešingai –

kovoja ir plyšauja ant svieto

jei į jų šešėlį kas įsirango

 

Vizualizavau, kaip mano kūriniuose veikiančios moterys atlieka įvairiausius vaidmenis, tarp jų egzistuoja hierarchija, simbiozė ir konkurencija. Nuo to laiko mano kuriamoje poetinėje ekosistemoje vien „mOterOs“, jos skirstomos į panteras, nuspilgėles, sijonų ir kavos nešiotojas.

Prieš atverčiant knygą ir pradedant skaityti, akis pirmiausia patraukia ryškus rožinis viršelis, imituojantis gyvatės odą. Gyvatės, kobros vaizdinį randame ir knygoje. Ką jums reiškia šis simbolis?

Kai dirbau reindžere, mano kolegės iš Asvejos regioninio parko pasakojo, koks ypatingas, su niekuo nepalyginamas jausmas liesti žaltį. Pati saugodavausi, kad neužlipčiau ant kokio roplio spanguolynuose, kai su kolega tikrindavome Stervo rezervatą. Kartą Paršežerio ežero pelkėje pro pat mano kojas prašliaužė gyvatė, o jos taigi yra nuodingos. Neseniai vis tik pavyko rankomis paliesti mažą žalčiuką: po lietaus jų nemažai išlindo ant betoninio tako prie Jūros upės Tauragėje.

Be to, kad gyvatė yra archajiškas biblijinis motyvas, bažnytiniuose paveiksluose Mergelė Marija ją yra pamynusi, žalčiai ypatingi lietuvių mitologijoje, vaistinių simbolikoje gyvatė yra pavaizduota, tačiau gyvatynas šiuolaikiniame folklore yra stereotipiškai siejamas su moteriškais kolektyvais, kuriuose vyrauja toksiška atmosfera.

Nors gyvatė siejama su gyvybe ir gebėjimu atsinaujinti – o tai juk geros savybės, vis tik atrodo, kad ligi šiol gyvatė mistifikuojama, ją sunku iki galo pažinti.

Turbūt ne atsitiktinumas, kad gyvatės odos viršelį galima nuimti, taip knygą tarsi išneriant iš jos odos. Kas nutinka, kai knyga išsineria?

Šio sumanymo autorystė priklauso knygos dizaineriui Rokui Bilinskui. Jis gana empatiškai pažvelgė į mano kūrybą. Taip, knygos viršelis ryškus, provokuoja, tačiau norint jis gali būti nuimamas. Mano poezijos knygos „mOterOs“ skaitytojai yra kviečiami patirti išsinėrimą, kai pirmam įspūdžiui išblėsus pasimato tikrosios autoriaus intencijos.

Aptarimo verta ir knygos atsiradimo istorija. Knygoje esantys tekstai pirmiausia buvo poetinis performansas?

Pirmąjį poetinį performansą atlikau 2019 metais per audiovizualinių menų festivalį „Kvadratu“. Tada šis kūrybinis sumanymas buvo žingsniu toliau nei paprasti sleminiai pasirodymai, kuriuos atlikdavau per varžybas. Įtraukiau papildomų elementų: tinkamą vietą, scenografiją, muziką. Po metų jau kaip pasirodymų autorė buvau kviečiama į bičiulių organizuojamus festivalius Jurbarke, Plungėje, Šiauliuose.

Poetinis performansas „mOterOs“, mano manymu, geriausiai išpildytas Šiauliuose, per miesto šventę. Organizatoriai man surado puikią vietą, tokį tunelį prie baro „Kišenė“. Ten dvokė miesto kvapais, fone ūžė mašinos – šie papildomi elementai neabejotinai tapo pasirodymo dalimi. Visas susirinkusias moteris per riešus pradžioje surišau balta juosta, taip pažymėdama jų gentinį ypatingumą ir pradėdama „ceremoniją“, kur vyrai paliko stebėtojų rolėje, panašiai kaip gimdymų metu tradicinėje visuomenėje.

Per šiuos pasirodymus yra skaitomas eilėraštis „seserys“, visuomet nuskanuoju auditoriją ir ten susirandu antrą balsą, sau „seserį“, su kuria pamainomis skaitome šį kūrinį. Dar nebuvo tokio karto, kad žmonės nepaklaustų: „Čia jūsų tikra sesuo? O jūs skaitėte su tikra savo seserimi?“

Plungėje ir Šiauliuose pasirodymas „mOterOs“ buvo pradėtas eilėraštį iliustruojančiu moterų bučiniu, taip siekiau giliau nerti į performanso žanrą, į neapibrėžtumą, į nežinomybę. Siekiau, kad tekstai įgautų daugiau simbolinių prasmių, taigi ir daugiau interpretacijų. Plungėje bučinys buvo palydėtas ovacijomis, matyt, suprastas iš aktyvistinės perspektyvos. O Šiauliuose auditorijoje buvusi moteris pati manęs paprašė bučinio...

„mOterOs“ jau sulaukė daug teigiamų įvertinimų kaip knyga, drąsiai kalbanti apie feminizmą. Man regis, čia pravartu nusibrėžti tam tikrą skirtį. Šiais laikais feminizmas nebėra neatrasta žemė, tačiau kalbėti apie feminizmą Vilniuje ir Tauragėje, mieste, kuriame gyvenate, – turbūt yra skirtumų?

Nerašiau poezijos specialiai tauragiškiams, tačiau mano kūrybinė strategija yra smarkiai veikiama aplinkos, kurioje gyvenu. Šiuo metu – tai Tauragė, miestas be aiškios tapatybės, daug dėmesio skiriantis paviršiams, laukiantis, kada bus apmąstytas ir pamažu įsirašantis į Lietuvos žemėlapius. 2023 metais Tauragė tapo Lietuvos kultūros sostine, todėl šiais metais buvau suplanavusi įgyvendinti nemažai savo kūrybinių sumanymų. Atlikau visą meninį tyrimą apie Tauragę, viena iš jo dalių buvo videoinstaliacija „Stirnos akys“.

Filmavau rytinius miesto pikus, planavau tą medžiagą panaudoti kuriant videopasakojimą apie partrenkto žvėries baimę, kuri atgyja vairuotojui tapus pėsčiuoju.  Paskutinę medžiagos rinkimo dieną į mano darbą atvyko policija, gavusi iš tauragiškių skundą, kad „kažkoks žurnalistas rytais filmuoja viešas vietas“. Nors situacija buvo labiau komiška, bet tą akimirką kaip menininkė tikrai pasijutau nesaugi. Atrodė, kad anonimiški miestiečiai kviečia mane į dialogą – jie man siunčia žinutę, kad peržengiau kažkokią „pakantumo“ ribą. Mano atsakas buvo tris dienas trukusi meninė akcija „Menininkas mieste“. Šįsyk ėjau tuo pačiu filmuotu maršrutu išskirtinai ryškiai apsirengusi, rankose laikiau ne fotoaparatą, o užrašą „Tauragės mieste visiems yra saugu. Be klaustuko.“

Kuo jums svarbi ir aktuali feminizmo tema?

Taip, poezijos rinkinyje „mOterOs“ tyrinėju feministines idėjas, moterų tarpusavio ryšius, kalbu apie toksišką moteriškumą. Bandau rasti atsakymą, kodėl nesutaria X ir Y kartos feministės. Puikus to nesusikalbėjimo pavyzdys, tai istorinis Editos Mildažytės ir Beatos Tiškevič pokalbis, kuris į skirtingas stovyklas suskaldė moteris. Pamenu, kokios tada nuomonių audros ūžė feisbuke. Manau, kad Z kartos moterys mano poeziją skaito kaip įvadą į feminizmą, nes eilėraščiai skatina kritinį mąstymą. O gal perspėja, kad moterys 21 amžiuje vis dar susiduria su nelygybe.

Ar pamenate pirmuosius savo kūrybinius tekstus? Kaip jie keitėsi? Kitaip tariant, kiek kartų metėte odą, kol subrandinote dabartinį kūrybinį vaisių?

Prieš dešimt metų ėmiau nuosekliai rašyti elektroninį blogą, kuriame daugiausiai publikavau trumpus dienoraštinio pobūdžio tekstus. Prieš tai bandžiau rašyti ilgesnės apimties grožinį tekstą apie savo akademines patirtis. Nuo 2016 metų Klaipėdoje lankiau rašytojos Sondros Simanos kūrybinio rašymo studiją, ėmiau rašyti poezija, vėliau slemą. Publikavau poeziją, noveles, knygų ir renginių apžvalgas, kultūros komentarus.

2017 metais išleidau poezijos čiabuką „Poems after sex*“ – aš jį vadinu savo pirmąją „netikra“ knyga. Vienas eilėraštis iš tuometinio čiabuko pateko į poezijos rinkinį „mOterOs“, vadinasi, kūriniai parašyti 2017-2022 metais. Mano archyve pačios „mOterOs“ jau turi atskirą aplankalą nuo 2020 metų. Tada 2021. 2022. 2023-iais pasirodo knyga. Išskirčiau kokius tris etapus, kuomet „mOterOs“ artėjo link dabartinės versijos. Nemažai prie galutinės knygos koncepcijos prisidėjo redaktorės, o jų buvo dvi. Dvi Linos. Lina Buividavičiūtė ir Lina Simutytė.

Neretai regionuose gyvenantys kūrėjai kalba apie atskirtį, idėjinio lygmens vienišumą. Ar Tauragėje kaip menininkė nesijaučiate vieniša, įsprausta į rėmus, nesuprasta?

Tauragėje esu sukūrusi socialinį burbulą, kuriame kultūros darbuotojai, kūrėjai, poetai, jaunimas. Nemažai gyvenu, kaip ir daugelis mūsų, kibererdvėje, o ten jau nėra geografinių atstumų. Vis tik simbolinės galios centrai, tokie kaip universitetai, sąjungos, muziejai, galerijos, redakcijos, įsikūrę sostinėje, čia egzistuoja specifinių sąvokų pasaulis, kuriame nereikia pastangų egzistuoti. Nemažai į regioną gyventi išsikrausčiusių kūrėjų jau būna sukaupę socialinį kapitalą sostinėje, todėl ta atskirtis gal juntama mažiau.

Socialiniame tinkle facebook rašėte: „Dabar knyga gyvens savo gyvenimą, ji taps savarankiška, gal net asmenybe (?) – balsą, mintis, išvaizdą ir fizinę išraišką juk turi... O aš pasikeisiu, nutolsiu pamažu nuo tų tekstų ir būsiu kita / pakitusi.“ Kokį gyvenimą šiandien gyvena knyga ir kokia šiandien esate jūs?

Knyga pasirodė per Poetinį Druskininkų rudenį, lapkričio pradžioje jau buvo pristatyta Kiduliuose (Jurbarko rajone) ir Tauragėje. Pamažu pasirodo pirmosios skaitytojų refleksijos. „mOterOs“ įtrauktos į 15min.lt redakcijos organizuojamą 2023-ių metų Geriausių knygų konkursą. Gruodžio 13 d. knyga bus pristatyta Vilniuje, MO muziejuje. Tariuosi dėl renginio Šiauliuose, planuose pristatymai Klaipėdoje ir Kaune, Vilniaus knygų mugėje. 2024 metus skirsiu susitikimams su skaitytojais, apmąstymui to, ką padariau, nes 2023 buvo veikimo metai.

Rašymas yra mano pirmoji ir geriausiai įvaldyta saviraiškos priemonė. Esu apsiėmusi nemažai vaidmenų, bet su poezijos knyga „mOterOs“ išsipildžiau kaip rašytoja. Artėjant kalendorinių metų pabaigai, kada visos ataskaitos atiduotos, galvoje minčių triukšmas nutyla. Sąmoningai laiką skirsiu savo žemiškam gyvenimui.

 

SRTRF 2023 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai“ (5000,00 Eur)