Ketvirtadienį, rugsėjo 14 d., iškilmingo literatūros vakaro „Auksas dulkia virš Vilniaus stogų...“ metu Renatai Šerelytei buvo įteiktas „Literatūrinių slinkčių“ Rankos prizas. Prizas žinomai rašytojai vieningu festivalio „Literatūrinės slinktys“ organizatorių sutarimu skirtas „Už griežtą, bet globojančią ranką: atidų darbą su jaunaisiais rašytojais ir įvairiapusę pagalbą festivalio metu“.
Šis prizas – šių metų festivalio naujiena, jis įsteigtas norint padėkoti žmonėms, kurie nepriklauso organizatorių komandai, tačiau įvairiais darbais prisideda prie festivalio gyvavimo ir sėkmės. Rašytoja, redaktorė, literatūros kritikė R. Šerelytė jau ne vienus metus įsitraukia į festivalio veiklas: kaip kūrybos rinkinio recenzentė, konkursui atsiųstus literatų darbus vertinančios komisijos narė, kūrybinių dirbtuvių vedėja arba redaktorė.
Šiemet ji redagavo vienos iš festivalio laureačių – Ievos Vaitkevičiūtės – novelę „Je tʼaime... moi non plus“, kūrybos rinkiniui parengė apžvalginį tekstą apie šį kūrinį. Pernai redagavo prozininko Dominyko Matulionio apysaką. Šiemet R. Šerelytė įsitraukė ir kaip diskusijos „Amžius ir kūrybiškumas“ dalyvė.
Organizatoriai prizą jai skyrė ne tik dėl aktyvaus įsitraukimo į festivalį, bet ir įvertinę grįžtamąjį ryšį iš festivalio dalyvių: jaunieji autoriai džiaugiasi darbu su R. Šerelyte kaip su redaktore, pernai sulaukta daug teigiamų atsiliepimų iš jos vestų kūrybinių dirbtuvių dalyvių.
„Šiemet prie festivalio veiklų, įskaitant organizatorius, partnerius, kūrybos rinkinio autorius, renginių, kūrybinių dirbtuvių vedėjus, konkursui pateiktų darbų vertintojus, prisideda apie 40 žmonių. Kiekvieno jų indėlis labai svarbus. Šiemet prizą įteikti norėjome žmogui, kuris festivalio veiklose matomas ne vienus metus. Kodėl būtent Rankos prizas? Joks darbas neįmanomas be kelių elementų – vaizduotės, loginio mąstymo ir rankų. Ranką išskyrėme kaip simbolį, sujungiantį visus šiuos elementus“, – įteikdama prizą kalbėjo festivalio vadovė Rasa Milerytė.
Atsiimdama apdovanojima Renata Šerelytė jį įvardijo kaip įpareigojantį įvertinimą. „Noriu padėkoti visiems mano redaguotiems autoriams – buvote labai geri, klusnūs, leidotės redaguojami, nešokinėjot, per daug nesisprečinot, kaip pasakytų kas nors tarmiškai. Manyčiau, kad šis prizas įpareigoja, ir turbūt ateityje dar reikės pridėti ranką prie festivalio. O jauniesiems autoriams linkiu kuo didžiausios sėkmės“, – sakė rašytoja.
Primename, kad festivalis „Literatūrinės slinktys“ tęsiasi – šeštadienį bare „Paviljonas“ vyks baigiamieji festivalio skaitymai.
Lino Daugėlos nuotrauka
„Slinkčių“ informacija
NENADAS VELIČKOVIĆIUS (1962) – bosnių rašytojas ir apžvalgininkas. Gimė ir augo Sarajeve, šiame mieste baigė filologijos studijas. Šiuo metu filologijos mokslų daktaras, dėsto Sarajevo universiteto Filologijos fakultete, Bosnijos ir Hercegovinos PEN centro narys. Kūryba gana gausi, apima romanus ir trumpąją prozą, išsiskiria šmaikščiu stiliumi ir kritišku požiūriu į gimtosios šalies visuomenę, aktualijas ir švietimą. Versta į vokiečių, slovėnų, italų ir kitas kalbas. Jo romanas „Sahib. Impresije iz depresije“ („Sachibas. Impresijos iš depresijos“)pirmą kartą pasirodė 2002 metais. Šioje laiškų forma parašytoje satyrinėje knygoje autorius pavaizdavo homoseksualų britą, su viena iš taikos misijų atvykusį į pokarinę Bosniją. Rimtu tonu parašytuose laiškuose mylimajam britas pasakoja apie šalį, kurioje atsidūrė, jos papročius, istoriją, kasdienybę ir žmones, nors akivaizdu, kad apie Bosnijos aktualijas ir tradicijas nieko nesupranta, o požiūris į šią šalį – kaip pasipūtusio kolonizatoriaus, pasirengusio laukiniams bosniams sukurti geresnį rytojų. Tik kaip ir kieno sąskaita? Ar tikrai bosniai tokie neišmanėliai, o taikos misijos jiems naudingos?