Kovo 31 d. 18 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks Sauliaus Bareikio knygos „Odė lūzeriui“ pristatymas. Renginyje dalyvaus palydėję knygą į viešumą poetai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Antanas A. Jonynas ir Rimvydas Stankevičius, rašytoja Renata Šerelytė; taip pat vienas iš pasakojimų personažų ilgametis Sauliaus bendražygis Olegas Ditkovskis, knygos dizaineris Rokas Bilinskas.
Metų pradžioje teatro ir kino aktorius, dainų kūrėjas, legendinio kolektyvo „Aktorių trio“ narys Saulius Bareikis nudžiugino savo gerbėjus išleisdamas knygą „Odė lūzeriui“ (leidykla „Slinktys“). Šioje knygoje jis aprašo kurioziškas situacijas iš savo gyvenimo, į pasakojimus įsiterpia „lūzerio monologai“ ir „istorinės fikcijos“ – drąsiausių etimologijos teorijų verti vietovardžių kilmės aiškinimai. Per visą knygą driekiasi vientisa linija – pagrindinis personažas yra keistuolis, nevykėlis, nuolat įsipainiojantis į nejaukias situacijas. „Savo knygoje bandau supriešinti du žmogiškus pradus – konformistinį ir kūrybiškąjį, taip atkreipdamas dėmesį į žodžio „lūzeris“ reikšmės sąlygiškumą“, – sako S. Bareikis, pristatydamas „Odę lūzeriui“.
Kalbino Rasa Milerytė.
Sauliau, daugiau nei pusę gyvenimo skyrėte aktorystei ir muzikai. Kas pastūmėjo imtis literato plunksnos ir rašyti knygą?
Rašyti knygą paskatino įgimtas kūrybiškumas ir polinkis provokuoti. Draugų rate atėjus mano eilei, pasakodavau ne herojiškuosius epizodus iš savo gyvenimo (atėjau, pamačiau, nugalėjau), kuriems, mano supratimu, stigo intrigos, o nutikimus, kuriuoe save eksponuoju kaip lūzerį. Laikui bėgant susiformavo paklausių epizodų bagažas, kurį pabandžau perkelti į knygą.
Kaip vyko rašymo procesas? Istorijos jau turėjo apmatus popieriuje ar pradėjote nuo balto lapo?
Padėjau nuo epizodų. Monologai atsirado vėliau, iš tik mudviem su žmona būdingo bendravimo stiliaus. Pirmasis gimė „Kišenius“, pasigedus buto raktų. Bet tam, kad įtikinamai išmąstyčiau kišeniaus ir skylės jame sukeltą problemą, reikėjo susikurti tinkamą personžą. Kitus monologus jau jis ir diktavo. Beliko tik keisti temas ir jas užrašyti. Fikcijos kilo iš kelioninių žaidimų, dešifruojant vietovardžius.
Skaitant neapleido jausmas, kad rašymas jums suteikia didžiulį malonumą. Taip sprendžiu iš to, kaip detaliai pasakojate istorijas, kaip plačiai kuriate legendas, nežabojate fantazijos, kartais priartėdamas prie absurdo literatūros žanro.
Man iš tiesų rašymas teikia didžiulį malonumą – vien dėl galimybės pabūti akistatoje su savim. Rašant, skirtingai nei kuriant vaidmenį, nesi saistomas dramaturgo ar režisieriaus koncepcijos, o baltas popieriaus lapas niekam neįpareigoja. Todės gali leisti sau laisvai plukdyti mintis, vadovaudamasis vien vaizduote ir intuicija. Ir tik vėliau, perrašinėdamas juodraščius, pašalini perteklinius dalykus ir pasilieki tai, kas vertinga. Tai, beje, atima daugiausia laiko.
O kaip kūrybinės kančios – teko jų patirti?
Nepavadinčiau to kančiomis, bet pats bandymas konvertuoti gyvą psakojimą į rašinį – nemažas iššūkis. Rašiau tam tikra prasme ir iš aktorinių pozicijų. Man kaip aktoriui tarsi savaime suprantama, kad viskas, kas rodoma scenoje, yra pavaldu ištisiniam ir kryptingam veiksmui, įskaitant pauzes ir antraplanius personažus. Todėl teko paplūšėti ties jų fizinėm ir vidinėm linijom, idant neliktų pamiršti ar neveiksnūs. Bet tai greičiau panašu į azartišką žaidimą, reikalaujantį susitelkimo, nei į kančią.
Jūsų istorijų personažai, švelniai tariant, yra keistuoliai, kiek šiurkščiau – nevykėliai, vis papuolantys į ne pačias jaukiausias situacijas: negali susikalbėti anglų kalba, vos nepavėluoja į savo vestuves, širdingai suvisam atsisveikina su žmogumi, kuris iš tiesų keliauja kartu, ir panašiai. Jūs pats tokį personažą įvardijate kaip lūzerį. Kuo sužavėjo tas keistuolis, lūzeris, kad skyrėte jam knygą, iškilmingai pavadintą „ode“?
Be abejo, knygą skyriau ne tam, kuris sąmoningai dalyvauja konformistiniame žaidime, tikėdamasis užimti elitinę vietą, stingant įgūdžių drasko akis, darbuojasi alkūnėmis ar kitais būdais demonstruoja savo šaunumą, bet atsiduria lūzerio pozicijoj. Tokį vadinčiau tiesiog prastu žaidėju. Bet lūzeriais dažnai įvardijami ir tie, kurie ignoruoja patį žaidimą, leisdami sau suabejoti vyraujančios nuomonės, tvarkos, elgesio standartu, minties stereotipų neklaidingumu. Tokie dažniausiai tik komplikuoja situaciją, kaip taisyklė – su nuostoliais sau. Tokiems, beje, savo laiku buvo priskiriami ir iškilieji „lūzeriai“: Galilėjus, V. van Gogas ar anksti išsisėmęs bevardžiame kape palaidotas V. A. Mocartas. Panašiems ir skiriu savo simpatijas.
Savo knygoje sąmoningai utriruoju herojaus lūzeriškumą kaip priešpriešą elito polinkiui save herojizuoti.
Knygos personažai įvardijami inicialais. Ar galima tai sieti su tuo, kad norėjote sutelkti dėmesį ne į asmenybes, o į minėtus vertybinius klausimus?
Norėjau išvengti memuaristikos, dienoraščio formos, todėl maskavau ne tik asmenybes, bet ir profesijas, užimamas pareigas, tautybes (pavyzdžiui, „meno kolektyvas iš Rytų Europos“, „gimtosios šalies ambasada“, „tėvyniniai reikalai“ ir panašiai). Save ir kolegas įvardiju kaip kūrybininkus-atlikėjus. „Kūrybininko“ sąvoką pasiskolinau iš vienos taip pristatytos nuomonės formuotojos, kuri su profesionalia kūryba akivaizdžiai neturėjo jokių sąlyčio taškų. Panašiai kaip „statybininkė“ ar „tapybininkė“. Tokio pobūdžio maskuotė rašinyje įneša tam tikrą detektyvinį elementą.
Vienas personažas – S. B. – atpažįstamas be jokių interpretacijų ir spėlionių. Būtent jį, kitaip tariant, save, drąsiausiai pašiepiate, ironizuojate. Ar trečiojo asmens pasakojimo perspektyva suteikė daugiau laisvės, leido pažvelgti į save iš šono? O gal ir gyvenime esate linkęs pasijuokti iš savęs?
Autoironija – mano laikmečio ženklas. Kadaise epitetas „žvaigždė“ buvo laikomas įžeidimu, dabar tai didžiausias komplimentas. Bet kokie statusai mums keldavo šypseną. Taigi tiek ironija, tiek humoras apskritai tapo mano pasaulėjautos, savasties dalimi. Jaunystėje pamatęs susireikšminusį žmogų mintyse ji išrengdavau, apnuogindamas jo menkybes. Taip išrengus lūzerį, niekas jame nepasikeisdavo. Rašydamas knygą tarsi savanoriškai išsirengiau, nebijodamas akistatos su savimi.
Vieni pasakojimai parašyti bendrine lietuvių kalba, kiti – tarme. Kodėl? Ar gali būti, kad pati istorija diktuoja, kokia kalba ją rašyti?
Tarmiškumą naudoju tik monologuose. Kaip minėjau, pats apsvarstomas monologe objektas reikalauja adekvataus mąstymo stiliaus. O stilius – tam tikro etnografiško personažo, į kuri įsikūnijęs galėjau kurti patį monologą. Tačiau jau skaitydamas pastebėjau, kad gryna tarme parašytą tekstą reikia dešifruoti ir tai tampa kliuviniu minties tėkmei. Todėl galiausiai monologus perrašiau bendrine kalba, kai kur dėl skonio įterpdamas tarmiškų žodžių.
Knyga iliustruota jūsų piešiniais. Kokia jų istorija – piešėte specialiai knygai ar jie sukurti anksčiau? Ir kodėl iliustruoti norėjote pats?
Norėjau viską padaryti pats – nuo a iki z. Niekada nesimokiau piešti, bet mano tėvai – architektai, tad iš prigimties „turiu ranką“. Klausydamas paskaitų mėgdavau šalia užrašų paišinėt. Visada piešdavau viena nenutrūkstančia linija. Taip ir knygoje.
Ar rašydamas galvojote apie skaitytoją?
Tiek rašydamas, tiek kurdamas vaidmenį niekada nesiorientuodavau į žiūrovą ar skaitytoją. Taigi kurdavau sau. Esu ir rašytojas, ir vertintojas vienu metu. Jei tai, ką darau ir vertinu, mane emociškai veikia, jaučiu, kad einu teisinga kryptimi. Anoniminis skaitytojas svarbus dabar, kai paleidau knygą. Man įdomu, ką jis patiria skaitydamas, ką įžvelgia. Dabar svarbu atliepimas.
Romanas parašytas šiuolaikiniu Vilniaus lenkų žargonu. Kūrinio siužeto centre - scenos iš pagrindinio veikėjo, Vilniaus vidurinės mokyklos abituriento ir jo draugo narkotikų dilerio, jų kasdienio gyvenimo ir jo artimiausios aplinkos, įskaitant draugus ir šeimą.