Su jūsų kūryba mūsų šalies skaitytojai spėjo susipažinti dar 1995-aisiais, kai romanas „Paribio valstybė“ Lietuvoje buvo išleistas pirmąsyk. Vertėja Danutė Sirijos Giraitė, paklausta, kuo po daugiau nei 30 metų romanas lietuviams išlieka svarbus, atsakė: „Atsižvelgiant į šiuolaikinio skaitytojo suvokimą, „paribio valstybės“ sąvoka tapo dar aktualesnė. Romaną galėtume gretinti su Prancūzijoje gyvenančio V. Papievio kūriniais, taip pat gvildenančiais tapatybės paieškų temą. Ne atsitiktinai kartu su „Paribio valstybe“ išleidome ir „Rojų“ – čia protagonistas piešia tarsi atvirkštinius gyvenimo vaizdus tiek sovietinėje, tiek jau nepriklausomoje Estijoje“. Kuo jums svarbus Baltijos šalių skaitytojas – artimas kaimynas, turintis panašią istorinę patirtį?
„Rojus“ Estijoje pirmą kartą išleistas 2009-aisiais, tad laiko atžvilgiu romanas panašiu atstumu nutolęs tiek nuo „Paribio valstybės“ (1993 m.), tiek nuo dabarties. Abi knygas parašiau konkrečiais istorinių lūžių laikotarpiais. Tačiau šiandien gyvename tarsi trečiojoje istorijos stadijoje – besiskiriančioje ir nuo 1993-ųjų, ir nuo 2009-ųjų. 1993 metais peržengėme istorinę ribą, buvome jos pradžioje. O 2009-aisiais, stabilumo, taikos ir tam tikros gerovės laikais, tarsi pasiekėme rojų – nors tuo metu kaip rojus tai visai neatrodė. O dabar viskas vėl kelia daugybę abejonių. Tam tikra prasme ir vėl grįžome į 1993-uosius, tik ne tokia malonia forma. Vėl atsivėrė daug, gal net per daug galimybių.
Baltijos šalių skaitytojus – estus, latvius, lietuvius – labiausiai sieja bendra pastarojo šimtmečio istorinė patirtis. Taip pat ir panaši gamtinė „buveinė“, jei kalbėtume ekologijos terminais. Man buvo maždaug dvylika, kai su tėvais važiavome į Kyjivą. Sovietmečiu kelionės buvo gana laukinės – miegodavome palapinėje pakelėse ir panašiai. Tiesą sakant, iš visos tos išvykos įsiminiau tik vieną vakarą, kai pasiekę Lietuvą apsistojome miške prie upės. Staiga peizažas pasirodė pažįstamas: jo kvapai, garsai, oras. Supratau, kur esu. Bėgau palei lietuviškos upės krantą ir jaučiausi laimingas. Jaučiausi grįžęs namo, nors iki tikrųjų namų dar buvo visa diena kelio.
„Paribio valstybę“ rašėte ir išleidote politinių permainų Estijoje metu. Estija, kaip ir Lietuva, tada buvo neseniai atkūrusios nepriklausomybę, išgyveno reikšmingus pokyčius. Kaip šiandien, po daugiau nei trisdešimties metų, pats apibrėžtumėte tą „paribį“, kuriame tada gyvenome?
Mes buvome jauni. Jauni ir neturtingi, tikrų tikriausi vargšai. Bet mums tai nerūpėjo. Kol esi jaunas, gali sau leisti dėl skurdo nesukti galvos. Nėra pinigų, bet yra milžiniška viltis. Viskas dar priešakyje, ir tau suteikta privilegija į viską žvelgti paprasčiau. Gyvenimas dar nėra tapęs nepakeliamai rimtas.
„Paribio valstybę“, kaip ir keletą kitų knygų, pasirašėte Emilio Tode slapyvardžiu. Išleidote knygų, kuriose prisistatėte ir Anton Nigov pseudonimu. Ką jums tada reiškė slėptis už kito vardo? Ar tai buvo apsauga, literatūrinė strategija, o gal savotiška maišto forma?
Slapyvardžiai tarnauja skirtingiems tikslams. Emil Tode buvo tikras pseudonimas. Kai pasirodė „Paribio valstybė“, Estijoje jau buvau šiek tiek žinomas – išleidęs tris poezijos rinkinius, trumpąją prozą, esė. Man buvo „net“ trisdešimt vieneri! Tačiau tos ankstesnės knygos atrodė priklausančios kitai epochai. Norėjau, kad romano kelionė prasidėtų tarsi nuo švaraus lapo ir niekas nežinotų, kas jį parašė. Siekiau, kad knygą skaitytų be išankstinių nuostatų. Buvo ir praktinė priežastis: tuo metu pradėjau dirbti Užsienio reikalų ministerijoje (nors ten neišdirbau nė metų), ir man atrodė protinga atskirti rašytoją nuo viešo asmens. Tai suveikė. Iš pradžių niekas neatspėjo, kas slypi už knygos – mažas stebuklas tokioje nedidelėje šalyje kaip Estija. Tvyrojo daugybė dažnai klaidingų teorijų. Tai buvo linksma ir jaudinanti kelionė, suteikusi knygai paslapties aurą. Daugelis manė, kad romano pasakotoja yra jauna moteris – estų kalboje nėra gramatinės giminės, tad lengva sukurti dviprasmybių. Vis dėlto tai nebuvo klaidingas romano suvokimas. Iš pradžių tikrai ketinau rašyti romaną, kurio pasakotoja kalbėtų jaunos moters balsu. Tik vėliau literatūros bendruomenė suprato, kad tai gėjų romanas.
„Paribio valstybėje“ ryškus Rytų ir Vakarų susidūrimo motyvas, tačiau Vakarai vaizduojami ne vien kaip išsigelbėjimas, bet ir kaip savotiška iliuzija. Ar tai buvo sąmoningas siekis prieštarauti tuometiniam „Vakarų mito“ idealizavimui?
Tai nebuvo strategija, veikiau intuicija. Mitologizuoti Vakarus, kai gyvendami už uždarų sienų jų visiškai nepažinojome, sunku nebuvo. Vakarai tada atrodė tarsi kitas pasaulis. Rojus. Mūsų naivumas buvo beribis, o susidūrimas su tikrove – skausmingas. Taip, Vakaruose viskas atrodė geriau, gražiau, švariau, turtingiau. Ir brangiau. Tiesą sakant, mūsų ten niekas nelaukė. Buvome tarsi vargšai giminaičiai, netikėtai pasirodę ir pareikalavę dalies senelio palikimo. Kam tokie reikalingi? Vakarai gyveno savo burbule, su savomis problemomis, kurios patiems vakariečiams atrodė rimtos ir svarbios. Jie nesijautė gyveną rojuje. Iš tiesų jie ir šiandien vis dar bando gyventi tame burbule. Vakarai sienų griūtį pirmiausia suvokė kaip spektaklį – įvykį, nutikusį tarsi visai ne jiems. Kai spektaklis baigiasi, galima išeiti iš teatro ar išjungti televizorių: buvo įdomu ir tiek, o dabar grįžkime prie savo gyvenimų.
„Paribio valstybė“ sulaukė ir skandalingų reakcijų, ir tarptautinio pripažinimo – romanas 1994 m. pelnė pirmąją Baltijos Asamblėjos literatūros premiją, knyga išversta į daugybę kalbų. Ar šio romano suvokimas Estijoje ir užsienyje skyrėsi? Jei taip – kuo?
Dabar romanas jau išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų, tarp jų į turkų, hebrajų ir kinų. Kinišką vertimą parengė jaunas vertėjas iš Taivano, kuris knygą atsitiktinai atrado keliaudamas po Estiją. Anot jo, knyga stulbinamai tiksliai aprašė jo paties, svetimšalio, patirtį, gyvenant Paryžiuje ir Londone. Jaunimo teatro grupė Sardinijoje pagal knygą pastatė spektaklį. Pats žiūrėdamas spektaklį supratau, kad Sardinija tam tikra prasme taip pat yra „paribio valstybė“ – žemė, priklausiusi daugeliui valdžių, kur jauni žmonės nuolat svarsto – išvykti ar pasilikti. Toje adaptacijoje Andželas tapo pasakotojo tėviška figūra. Įžvalgi, ar bent jau labai įdomi interpretacija.
Visus tuos metus mane labiausiai stebino asmeninės, nuo tautybės nepriklausančios interpretacijos. Žinoma, Estijoje jų išgirdau daugiausiai. Tačiau visoms joms bendra viena: kiekvienas skaitytojas knygoje randa save, kelia asmeniškai svarbius klausimus – kartais tokius, apie kuriuos rašydamas nė nesusimąsčiau.
Literatūros situacija Lietuvoje ankstyvaisiais nepriklausomybės metais buvo prieštaringa: šalia provokuojančių Ričardo Gavelio romanų ar Jurgio Kunčino „Tūlos“ veikė ir stipri „senosios mokyklos“ estetika, o Jurga Ivanauskaitė po „Raganos ir lietaus“ netgi susidūrė su draudimais. Ar, jūsų nuomone, sudėtingi, konfliktiški laikotarpiai rašytojams yra labiau ribojantys, ar priešingai – kūrybiškai vertingi?
Permainų ir sumaišties laikotarpiai neabejotinai atveria ypatingas galimybes. Tačiau kartu juos be galo sunku aprašyti. Viskas pasikeičia dar knygai nespėjus pasirodyti. Todėl, kaip ir bet kuriuo kitu metu, rašytojas turi rasti tam tikrą belaikį atskaitos tašką – egistuoti savame laike ir kartu šiek tiek nuo jo atsitraukti. Nežinau, ar man pavyko. Tiesiog bandžiau aprašyti tai, kas vyko manyje ir aplink mane. Kai 1993-ųjų pavasarį išvykau į Paryžių, romano rašyti neketinau. Tai tiesiog nutiko. Turbūt reikėjo įžodinti vidinę sumaištį, sukurti tam tikrą tvarką, ją paleisti. Namuose tokios knygos nebūčiau parašęs. Svetur lengviau būti atviram. Ten tu esi niekas. Niekam nerūpi tavo nuomonė, tad gali kalbėtis su savimi, o rašymas juk ir yra dialogas su savimi – apie bet ką, kas ateina į galvą. Galbūt tai ir vadiname laisve.
„Paribio valstybė“ neretai įvardijamas kaip tapatybės romanas, ypač kalbant apie kūniškumą, seksualumą, homoerotinę meilę. Ar jums buvo svarbiau kalbėti apie seksualinę tapatybę, ar apie apskritai trapų, neapibrėžtą „aš“ postsovietiniame pasaulyje?
Šie du aspektai, seksualinė tapatybė ir trapus posovietinis „aš“, man buvo neatskiriami. Tapatybė visada yra ir kūniška, ir dvasinė, ir politinė vienu metu. Kaip galima tai padalyti? Nacionalinė tapatybė, ryšys su žeme taip pat yra kūniški. Tavo kūnas sudarytas būtent iš šio dirvožemio ir šio oro, o ne kito. Visa tai mane domino ir kėlė sumaištį. Tačiau sumaištyje slypi ir aiškumo galimybė.
Todėl sukūriau pasakotoją ir kitus veikėjus: kad sumaištį išreiškęs galėčiau siekti aiškumo. Tas „aš“ vienu metu man yra ir labai artimas, ir visiškai svetimas. Tai vaidmuo, į kurį kaip aktorius scenoje įžengiau rašydamas, ir iš kurio išėjau, kai knyga buvo baigta. Dvi valandas jis yra tas personažas. Paskui vėl tampa kažkuo kitu. Ir vis dėlto personažas kažkokiu būdu išlieka pačiu savimi.
„Rojus“ – vėlesnis, autobiografiškas jūsų kūrinys, nutolęs nuo miesto, politikos ir ideologijų. Ar galima teigti, kad tai tam tikras atsitraukimas nuo „paribio“ į vidinę erdvę?
Nors rašydamas apie tai sąmoningai negalvojau, „Rojus“ tam tikra prasme yra „Paribio valstybės“ priešingybė. Man patinka, kad lietuviškai šios knygos išleistos po vienu viršeliu. Vis dėlto tarp šių romanų nematau didelio skirtumo. Nors kūrinius skiria šešiolika metų, abiejuose slypi ta pati meilė.
Vertėja Danutė Sirijos Giraitė, apibūdindama „Rojų: teigia: „Tai tarsi pasakojimas apie rojų mumyse ir aplink mus. Tarsi herojaus laiškai sau jaunam, svarstantys, ar mūsų viltys kinta laikui bėgant“. Ar rašydamas šią knygą pats siekėte dialogo su savo jaunesniuoju „aš“ – ir ar šiandien, mintimis grįždamas prie kūrinio, manote, kad viltys iš tiesų keičiasi, ar keičiasi tik mūsų gebėjimas jas atpažinti?
Man atrodo, kad kiekviename iš mūsų gyvena esminė viltis būti atpažintam ir atpažinti save. Tai mūsų gyvybingumo šaltinis, variklis, stumiantis pirmyn. Laikui bėgant variklis susidėvi, jėgos senka. Nusivylimai atlieka savo darbą. Galbūt pripažinimas taip ir neateis? Vilties horizontas tolsta, tampa vis labiau miglotas. Ir vis dėlto vieną dieną jis gali staiga priartėti, pasirodyti ranka pasiekiamas. Mes nuolat pervadiname savo viltį, žaidžiame su ja slėpynių. Toks gyvenimas.
Skaitant šį romaną atrodo, kad Hyjumos sala „Rojuje“ tampa ne tik vieta, bet ir būties forma. Ką jums reiškia gyvenimas periferijoje – ar tai pabėgimas, ar priešingai, būdas būti arčiau esmės?
Gyvenimas periferijoje yra savotiška mano aistra, nors visiškai jos paaiškinti negaliu. Esu gyvenęs keliose Hyjumos vietose, porą metų praleidau mažoje Vilsandžio saloje, taip pat gyvenau dviejose žemyninėse vietovėse, kurias galima vadinti atokiomis. Tokiose tykiose, šiek tiek apleistose vietose šiuolaikinį pasaulį pamatai aiškiau, ar bent jau kitaip nei metropoliuose. Net ir didmiestyje lieku žmogumi iš pakraščių. Tačiau nuo tau skirto laiko pabėgti neįmanoma. Būtų naivu tikėti, kad saloje galima atsidurti už pasaulio ribų. Negalima. Pasaulis pats tave susiras, kad ir kur būtum.
Abu jūsų kūriniai pasižymi fragmentiška, poetiška struktūra, meditatyvia, lėta pasakojimo maniera šiek tiek primenančia Jon Fosse literatūrinę laikyseną, kurioje stebėjimas, pauzės, tam tikri pasikartojimai veikia kaip mąstymo forma. Ar rašymas jums yra ne tiek forma, kiek būdas suvokti pasaulį? O literatūra – būdas išsaugoti tai, kas nyksta, ar veikiau pastanga išmokti paleisti?
Be abejo, abu dalykai. Tai, kas buvo, išsprūsta mums iš rankų ir tampa taip pat neapčiuopiama, kaip tai, kas dar tik ateis. Jei pavyksta bent akimirkai iš tiesų pamatyti tai, kas buvo, atrodo, kad visas pasaulis telpa tau į delną. Rašymas man iš tiesų yra mąstymo būdas. Nežinau, ar apskritai moku mąstyti kitaip nei rašydamas. Turbūt taip ir yra: kai rašau, labiausiai esu savimi.
Esate laukiamas Vilniaus knygų mugės svečias. Ko šiandien palinkėtumėte Lietuvos skaitytojams, kurie pirmą kartą susipažins su „Paribio valstybe“ ir „Rojumi“?
Džiaugiuosi, kad mano knygos gali rasti naujų draugų Lietuvoje. Kiekviena knyga man šiek tiek primena žmogų. Susitikimas su nauja knyga panašus į susitikimą su kitu žmogumi, o galiausiai ir su savimi. Ko dar mes ieškome knygose, jei ne savęs? Tad skaitytojams linkiu, kad pažintis su šiomis istorijomis būtų susitikimas tiek su savimi, tiek su nepažįstamuoju. Bet kuriuo atveju, linkiu šviesių susitikimų.
Interviu parengė Lina Simutytė
Veiko Tubin nuotraukos
