Apie Seksą, Mokslą ir Atgimimą

Vidas Poškus

Bet pradžioje, nebūdamas profesionaliu literatūros kritiku, pakalbėsiu apie apčiuopiamą leidinio kūną. Fiziškai tai labai malonaus formato knyga. Kadangi (esu kadaise tai viešai prisipažinęs, tad tiesiog pasikartosiu) maniškė skaitykla yra vonios kambarys ir vonios indas, mėgstu skaityti (ir ypač tokio pobūdžio literatūrą) šniokščiant karšto vandens čiurkšlei ir maniškį kūnelį (koks jau ten kūnelis – visiškas KŪNAS) skalaujant UAB „Vilniaus vandenys“ teikiamai terpei. Prisipažinsiu – laukiau visą savaitę. Vien dėl to, kad ištikus šeštadieniui, pasiskandinčiau vandenyje ir T. Žvirinskio knygoje.

Šią yra gera skaityti vonioje. Formatas tam – tobulas. Popierius (ne koks ten kreidinis) – tinkamas. Languoti priešlapiai (suponuojantys languotą dienoraščio puslapių temperamentą) – įpareigojantys. Beje, viršelis, kuriame prieš žiūrovų ir skaitytojų akis staiposi nufotografuoti autentiški Kauno medicinos akademijos studentai (įtariu, kad farmacininkai), – įtraukiantis. Ir reikia tik kepurę (paprastą skrybėlę ar baltą, krakmolytą provizoriaus galvos apdangalą) nukelti prieš knygos dailininką Roką Gelažių. Jo dėka knygos fizinis pavidalas – malonus, jaukus, įtraukiantis. Tartum (čia jau perfrazuojant dienoraščio autorių) kokios nors natašos ar kitos būsimos Lietuvos medikės kūnas... Kaip ir dera visiems tekstams, publikuojamiems „dienoraščių“ žanro amplua, pačioje pradžioje atsižegnojama holivudine fraze: „bet koks įvykių ir personažų sutapimas su realybe yra atsitiktinis“ (p. 5). Taip pat – tartum tęsiant dar legendinio „Rankraščio, rasto Saragosoje“ tradicijas, pats autorius kardinaliai, radikaliai ir absoliučiai atsiriboja nuo savosios autorystės. Šis T. Žvirinskio veikalas tartum nebuvo sukurtas jo paties, o aptiktas kaimo sodybos palėpėje, farmaciniu požiūriu suredaguotas N miestelio vaistininkės Sonatos (neturinčios nieko bendro su „Kronikoje“ minima bendravarde Mylimuke) ir trumpoje pratarmėje (p. 7) pristatytas mistiškai mitinio Fadėjaus Tyrišo.

Tad apie ką ši knyga? Tai 1990 – 1991 metų Lietuvos, Kauno ir paties protagonisto – dvidešimties–dvidešimt vienerių metų KMA studento, tik ką grįžuso iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje ir toliau studijuojančio Medkėje, bičiulių ir kolegų draugiškai vadinamo Šizoradikalu, gyvenimo kronika, papasakota šio lūpomis. Lietuvos įvykiai čia veikia kaip tam tikros dekoracijos. Kintanti scenografija – perestroika, Kovo 11-oji, blokada, Sausio 13-osios įvykiai. Vietomis ryškiau, vietomis blankiau. Kauno miesto kaip konkretaus fono tekste ir vaizde gal kiek mažiau – didžiausių dekoracijų rolę atlieka Alma Mater (ypatingai keli aukštai bendrabutyje – didžioji migracija iš vieno aukšto į kitą susisiekiančių indų principu veikė visą knygos skaitymo laiką), Laisvė su keliomis savo girdyklomis, Slabodkė (Vilijampolė) su nuomojamu kambariu dėdės, meiliai vadinamo choziainu, bute.

Šioje vietoje ne visai sutikčiau su knygos ketvirtajame viršelyje užfiksuotu vieno iš knygos redaktorių Justino Kubiliaus pastebėjimu, jog šiame tekste Kaunas yra pavaizduotas „tarsi gyvas“. Jeigu kas ir užfiksuota – tai Lietuva su politinėmis jos perturbacijomis bei Medicinos akademija. Bet šiaip, kadangi pagrindinė knygos veikėjų (ir pirmaeilių, ir antraeilių) funkcija yra tik: 1) pisimasis (moksliškai turbūt reikėtų vadinti lytiniais santykiais?) ir 2) studijos, mokslai – nuolatiniai atsiskaitymai, įskaitos, egzaminai, knygą skaitant nublanksta net didžiųjų Lietuvos istorinių įvykių (tegul protagonistui ir būnant tikruoju savo atgimstančios tautos sūnumi) reikšmė. Pirmenybė atiduodama SEKSUI ir MOKSLUI. Sintetiškai sublimacinė viso to išraiška yra Šizoradikalo leidžiamas leidinys (sovietiniais laikais vadintinas samizdatu, post-laikais – tiesiog zinu) imti, pirkti ir skaityti įkvepiančiu pavadinimu „Smegenų porno“. Dėl šios aistringai literatūrinės para-akademinės veiklos (personalinis kultūros almanachas platinamas Akademijoje) jos redaktorius kolegės – Medkės laikraščio redaktorės – netgi pavadinamas Vulkanu (p. 186). Ir tai labai teisingas apibūdinimas, nes šios knygos pagrindinis herojus ir lyrinis žmogus yra kuo tikriausias Sekso ir Mokslo VULKANAS!!! (Vis žvelgdamas iš savo – brandesnio amžiaus atstovo – pozicijų, skaitydamas stebėjausi – kaip taip įmanoma ir spėti?). Visame tekste Šizoradikalas tiesiog spjaudo sperma ir žiniomis. Sperma šaudoma vos ne kiekviename puslapyje – iki tokios finišo tiesiosios, kad protagonistas, paplūdęs kruvinais spermatozoidais ir kraujais, suserga, ar bent įtaria rimtai sergąs (jei ne triperiu, tai vėžiu). Tad koks nors dorovės sargas iš džiaugsmo tartum ir turėtų trinti delnais – paskutiniuose knygos puslapiuose regisi, jog Herojus mažiau dėmesio pradeda skirti savo kūniškoms reikmėms, vis labiau ir labiau besirūpindamas pamėgtomis farmacijos studijomis... Kita vertus, būtent toji sperma tarp eilučių suvoktina kaip kuo tikriausia psichoanalitinė metafora. Veikėjo fiziologiniai nuotykiai vyksta Lietuvos laisvėjimo kronikos fone. Pastarasis irgi regisi kaip kuo tikriausias Pavasaris, savotiška Prisikėlimo orgija, „Carmina Burana“ avataras. 1990–1991 metai Lietuvoje – tai katilas su burbuliuojančia sperma ir menstruaciniais garais. Tad studento – būsimojo provizoriaus – istorija alchemiškai fiksuoja Tautos ir besiformuojančios Valstybės procesus. Su tuo gal kaip tik kontrastuoja provincialaus ir savo sultyse verdančio (kaip ir mūsų dienomis) Kauno fonas.

Dabar kelios pastabos apie konkretybes. Mano artimiausias žmogus (galima jį vadinti irgi taip pat – Mylimuke) pastebėjo: „Po šios knygos pradėsiu bijoti eiti pas gydytojus“. Kadangi daktarų visuomet bijojau, tekstas maniškės pozicijos gal pernelyg ir nepakeis. Tik eilinį kartą įsitikinau, jog medikai dėl įgyto išsilavinimo ir studentiškų patirčių (giminingų ekonomistinėms, filosofinėms, tapytojiškoms, filologinėms prusinimosi patirtims) į pacientų kūnus tikrai žiūrėjo, žiūri ir žiūrės kaip į fiziologinę mėsą. Tai dar labai jauno – tegul ir atitarnavusio tarybinėje armijoje („vyriškumo mokykloje“, kaip mokė net šių eilučių autorių) – dienoraštis. Pamenu, kad tokiomis mintimis dalindavosi ir (Šizoradikalo atžvilgiu jaunesni) mano pažįstami – paaugliai kiemo draugai. Tad dienoraštis egzistuoja tiek kaip tam tikra medicininė kronika (prisiminkime dr. Jono Basanavičiaus memuarus), tiek kaip labai dėkinga antropologinė, etnografinė medžiaga esamiems ir būsimiems tyrinėtojams. Neseniai per radiją girdėjau, kad ir vienas lietuviškos literatūros autoritetų – Saulius Tomas Kondrotas – prisipažino beveik neskaitąs grožinės kūrybos. Aš – taip pat. Bet kai tekstas veikia ir emocionaliai, ir informatyviai (pabraukta mano, V.P.) – jį savaime verti ir skaitai. T. Žvirinskio knyga yra tokia... Gal tik mane asmeniškai šiek tiek erzino išnašos, paaiškinančios vieną ar kitą sovietinio, paaugliško, saldofoniško žargono terminą. Tartum ir taip aišku, tad kam dar komentuoti? Koks nors žodynėlis gale būtų geriau. Nors orientuojantis į jaunesnę auditoriją, gal nėra taip ir blogai.

Dar apie konkretybes. Tekste yra daug "atvirų" vietų. Lietuvių literatūroje po Ričardo Gavelio atvertos Pandoros skrynios tai nėra visiška naujiena. Šiuo metu aktyviai propaguojant Charleso Bukowskio madą, tūlam skaitytojui, be abejo, formuosis tokios asociacijos (tai tik forma – galop puikus pavyzdys, jog idėjos plevena ore, nes vis tik įtariu, jog dienoraštis iš tiesų parašytas ne dabar, o konkrečiu vyksmo metu – šiomis dienomis jis tik buvo pašlifuotas). Juo labiau, meinstrymiškai propaguojant „laukinių 90–ųjų“ madą, tartum reikėtų kalbėti apie vietos kontekstą – prisiminti ir Rimanto Kmitos (bei kitų) knygas. Tačiau blatnųjų turgelininkų patirtys (rūpesčiai ir vargai) bei žargonai manęs nežavėjo nei anuomet, devyniasdešimtaisiais, nei dabar. Ironija, aštrumu ir intelektinėmis aspiracijomis šį T. Žvirinskio tekstą lygiuočiau su kitu man asmeniškai artimu rašytoju – Regimantu Dima. Abu jie nėra konjunktūriniai rašytojai – tie „sąjunginiai“, iš savų ratų ir pažinčių, manantys palaiką lietuviškos literatūrinės tradicijos kraujotaką. Be prietarų, bet su individualiu sarkazmu. Ir kiaušais... Abu jie taip pat nėra tekstiniai manipuliatoriai (turiu omenyje tuos prėskai ir išgalvotai rašančius ponaičius bei paneles) – jų raštus galima skaityti ir kaip savo laiko dokumentą, ir kaip šmaikštų, ne drungno vandenėlio pilstymu paremtą tekstą.

Tad natūraliai vėl grįžtu prie vonios reikalų. Visą savaitę laukiau, kuomet galėsiu atsigulti savojon skaityklon – vonion – ir paskaityti T. Žvirinskio „MANUSCRIPTUM DISCIPULI“. Kylant karšto (ne drungno!) vandens garams, retkarčiais stebint savo kūną (vis tik būnant dvigubai vyresniu už Šizoradikalą, natūraliai kyla mintys – „kažin, ar mano fiziniam apvalkalui taip pavyktų?“), vieno seanso metu perskaičiau knygą nuo pradžios iki pabaigos. Manau, kad tai buvo vienas geresnių mano savaitgalių...


https://katarsisvp.blogspot.com/2021/02/apie-seksa-moksla-ir-atgimima.html?fbclid=IwAR2WLu7Z5En9kuCa9em3MwKXQZiWAnJGHMG--3lcjegtH1Eiy_--Tgc4WHo