Kęstutis Cicėnas: „Kartais vaidmenį reikia nusipurtyti“

Kęstutis Cicėnas 2015 m., dar studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje buvo išrinktas Geriausiu jaunuoju aktoriumi už Benjamino vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje „Kankinys“. Tas pats vaidmuo profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ aktoriui pelnė Perspektyviausio aktoriaus apdovanojimą. 2017 m. festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ Perspektyviausio aktoriaus apdovanojimas jam atiteko už Vyro vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje „Vestuvės“.

Kalbėjomės apie kelią į aktorystę ir teatrą, apie teatro dėmenis, būtinybę pamiršti genijaus kultą ir atsisakyti autoritetų, poreikį kurti dialogą ir ieškoti nuostabos – tiek vaidyboje, tiek gyvenime.


Medicina, psichologija, skandinavistika, teisė, kriminalistika – apie tokius profesinius pasirinkimus svarstėte, baigdamas mokyklą. Kas lėmė, kad galiausiai pasirinkote teatrą?

Nuo vaikystės žavėjausi teatru. Dar mažą mama nusivedė į lėlių teatrą. Ir šiandien pamenu – tai buvo spektaklis „Eglė žalčių karalienė“. Tos lėlės man paliko neišdildomą įspūdį. Tai, kad lėlė ir aktoriaus balsas gali sukurti tokią gražią visumą, man dar buvo nepatirta.
Nuo tada stengiausi būti arčiau teatro. Vienuoliktoje klasėje pradėjau lankyti Mažojo teatro akademiją, kuri veikė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos patalpose. Bet baigdamas mokyklą suabejojau, ar aktorystė nėra lengvabūdis sprendimas, paremtas vaikystės sentimentais. Be to, mane domino daug dalykų, ne tik teatras. Labai patiko gamtos mokslai, biologija, medicina, kineziterapija. Domino ir akademinės kryptys – skandinavistika, psichologija. Tiesa, niekada nebuvau pats geriausias mokinys.

Paskutinėmis dienomis, kai reikėjo apsispręsti, kur stoti, nuėjau pas vyresnįjį brolį (tuo metu jis studijavo filosofiją) paprašyti patarimo: rinktis teatrą ar kažką kitą? Jis patarė susirasti normalią profesiją. Ir tą akimirką supratau, kad iš tiesų noriu stoti į aktorinį, kad manęs negąsdina aktoriaus gyvenimo perspektyvos. Bet pasižadėjau sau, kad stosiu tik vieną kartą, ir jei nepavyks, suksiu kitu keliu. Stojau – ir pavyko.

Ar studijuojant, o vėliau jau vaidinant nebuvo apnikusios abejonės, kad teatras vis dėl to – ne jūsų pasaulis?

Nuo vaikystės buvau romantikas, svajotojas, toks natūralus egzistencialistas. Man rūpėjo tie tikrieji dalykai, teatrą priėmiau labai rimtai, netgi kaip tam tikrą sielovadą (menine prasme, o ne religine). Vaizdavausi, kad teatras – menki juokai, kad viskas ten labai didinga.

Bet akademijoje, o ypač – po akademijos, supratau, kad yra visokių kūrėjų, visokio teatro, visokių motyvacijų kurti. Ėmė darytis pikta, kad žmonės, tiesiogiai nesusiję su teatru, to nesupranta. Išsirenka mėgstamus artistus ir nesusimąsto, jog jų varomoji jėga visai ne ta, kaip žmonės įsivaizduoja. Ji gali būti kur kas paprastesnė ir žemiškesnė, kylanti iš asmeninių ambicijų. Ir mane tai nuliūdino.

Pamenu, dar besimokant mokykloje lietuvių kalbos mokytoja nusivedė mus pasižiūrėti Oskaro Koršunovo spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Man tai buvo įstabus spektaklis. Studijuojant pasitaikė galimybė vaidinti šiame spektaklyje – pakeisti vieną aktorių. Tuomet pamačiau, kaip scenos dekoracijos atrodo iš vidaus, ko žiūrovai nemato: viskas apklijuota izoliacine juosta, prisukta varžtais, kabojo daug laidų. Šis išvirkščias scenos vaizdas atspindi, kokį nusivylimą man teko patirti, kai geriau pažinau teatro virtuvę.

Tačiau buvo atsvara – teatre sutikau daug žmonių, degančių gero, kokybiško teatro idėjomis, pasiruošusių daug paaukoti ir daug dirbti.

Sakote, buvote romantikas, svajotojas. Nebesate?

Esu mažiau romantikas ir mažiau svajotojas, bet tai nėra blogai. Man regis, kiekvienas gyvenimo tarpsnis atneša tam tikras patirtis, kurias reikia išgyventi, ir nebūtų labai gerai, jei amžiams liktum toks svajotojas, koks buvai paauglystėje.

Kūrybos procese vis dar ieškau kiek įmanoma tikresnių dalykų, kiek įmanoma nuoširdesnio atlikimo, ten, kur to reikia, stengiuosi nepataikauti žiūrovui. Tokia mano teatro moralė.

Koks jūsų santykis su žiūrovu? Ar jums svarbu, kad žiūrovas suprastų spektaklį ir pajustų teatro poveikį?

Žiūrovas – ypatingai svarbus teatro dėmuo. Spektaklį sudaro trys dėmenys: aktorius, scena ir žiūrovas. Pagal tai, ar žiūrovas klausosi tavęs, ar jis nori tavęs klausytis, ar supranta tave, gali spręsti, kiek paveikus yra tavo vaidmuo. Aktoriaus darbas yra atlikti tam tikrą rolę tam tikroje pjesėje. Ta rolė man gali būti įdomi arba ne tokia įdomi, bet mano tikslas – ją perteikti žiūrovui.

Susikalbėti su žiūrovu galėtų padėti teatro kritika. Deja, kartais nesuprantu, kokia yra pagrindinė kritikos misija: ar kritikai rašo teatro kūrėjams, ar žiūrovams, ar tiesiog užsiima tokia ekshibicionistine terapija, transliuoja savo išgyvenimus. Būna tikrai labai profesionalių recenzijų, kuriose išnagrinėta spektaklio medžiaga, atlikimas, pateikiama interpretacija ir nuomonė. Bet būna ir tokių pilkų, šališkų, nestruktūruotų, kuriose tiesiog nupasakojamas spektaklio turinys. Skaityti tas pirmąsias, beje, kartais būna skausminga.

Teko pajusti kritikos geluonį?

Vienas pirmųjų mano vaidmenų buvo Oskaro Koršunovo spektaklyje „Kankinys“, repetavome jį trečiame kurse. Šiam spektakliui atidaviau labai daug širdies ir jėgų, bet pirmieji rodymai buvo išpeikti kritikų. Tuo metu buvo labai liūdna, bet, jei atvirai, kritikai buvo teisūs. Šis spektaklis į sceną išėjo labai „karštas“, neišbaigtas, ir galutinai susiformavo tik jį berodant. Įdomiausia tai, kad būtent tie vaidmenys, kurie buvo labiausiai kritikuoti, vėliau man atnešė laimėjimų.

Ar teatre didelė konkurencija, ar sunku gauti vaidmenį?

Daug kas priklauso nuo kurso, kuriame baigi studijas, kokie tarpusavio santykiai susiklosto, ar meno vadovas suinteresuotas toliau dirbti su savo kurso aktoriais. Svarbu ir tai, kiek pats aktorius dega teatru, ar mato tame prasmę. Yra žmonių, kurie po studijų supranta, kad aktorystė – ne jų kelias, ir pasitraukia. Ir tai nėra pralaimėjimas, kaip tik tai yra garbingas žingsnis. Yra aktorių, kuriems baigus akademiją nesiseka, ir tik po kelių metų jie pradeda gauti vaidmenų. O konkurencija... Ji egzistuoja, bet tai yra sveika, graži konkurencija; graži, nes dauguma aktorių palaiko vieni kitus, padrąsina. Intrigų šioje sferoje nejaučiu.

Teatre esate sukūręs per 15 vaidmenų. Ar nesunku įsikūnyti į vis naują, vis kitokį personažą?

Į kiekvieną personažą iš pradžių žiūriu per emocinę prizmę, lyg bandyčiau atjausti ar susitapatinti su žmogumi, kuris man visiškai svetimas. Stengiuosi ne suprasti protu, o tiesiog pajausti jį. Po emocinio priėjimo pradedu jį racionaliai analizuoti. Būna visaip – kartais vaidmenį suprantu per savo patirtis, kartais labai padeda knygos. „Kankinyje“ vaidinau Benjaminą, niekaip nesupratau šio personažo, kol neperskaičiau Fiodoro Dostojevskio knygos „Demonai“. Ten radau personažą, kuris man labai priminė Benjaminą. Knyga padėjo atskleisti Benjamino charakterį, vaidinti jį tapo lengviau. Ne visada gali pasiremti gyvenimo patirtimis. Tokiais atvejais knygos labai padeda.

Esu girdėjusi, kad aktoriams gali sukelti iššūkių išėjimas iš vaidmens.

Ko gero, tai priklauso individualiai nuo kiekvieno aktoriaus, bet iš esmės neįmanoma per daug įeiti į personažą, nes esama tam tikro būdo atlikti vaidmenį, ir tas būdas yra labai kruopštus ir laiptukiškas, egzistuoja labai aiški struktūra. Taip, kartais gali būti sunku išeiti iš emocinės būsenos, kurią jaučia personažas. Tarkime, asmeniniame gyvenime pradedi pastebėti problemas, kurias sprendžia tavo vaidmuo, ypač jei pjesė tave labai įtraukia į tuos klausimus. Natūralu, kad tai daro tau įtaką, imi justi didesnį nuovargį – juk repeticijų metu įsitrauki į vaidmenį, naudojiesi savo mintimis, perleidi viską per savo kūną. Tai tas pats, lyg ilgai būti tamsiame kambary ir išėjus trumpam apakti. Bet didelės problemos čia nematau, juk ir perskaitęs įdomią knygą gali taip jaustis. Svarbiausia, kad tai pastebėtum, o tuomet gali ieškoti būdų, kaip tą nusipurtyti: užsiimti mėgstamais dalykais, priminti sau, kad neturi pagrindo jaustis taip, kaip personažas.

Kurie vaidmenys jums yra svarbesni, įdomesni už kitus?

Vis miniu „Kankinį“, tad neslėpsiu, kad „Kankinio“ Benjaminas man tikrai yra svarbus vaidmuo. Jis man sukėlė daug iššūkių, ilgai su juo kovojau, buvo kietas riešutėlis. Kitąmet teatras žada atgaivinti šį spektaklį – galbūt vaidmuo man atsivers naujomis spalvomis. Taip pat norėčiau paminėti Beną iš „Išvarymo“. Nekūriau šio vaidmens nuo spektaklio pradžios, bet įnešiau į jį daug savęs. Repetavimo, gilinimosi į jį procesas buvo ilgas, tačiau jaučiu, kad pavyko suprasti šį personažą, todėl jis man tapo brangus. Dar vienas man svarbus vaidmuo – vyro vaidmuo Oskaro Koršunovo spektaklyje „Vestuvės“. Akademijoje man visi sakydavo, kad vaidinsiu tragiškus personažus, kad mano tipažas yra herojinių vaidmenų, todėl labai norėjau išbandyti komišką personažą. Išsikėliau tokį iššūkį ir pavyko sau įrodyti, kad galiu perlipti per save, padaryti tai, kas iš pirmo žvilgsnio galbūt atrodo nepatogu.

Ar teatre lieka vietos improvizacijai? Ar improvizacija jums svarbi?

Improvizacija man labai svarbi, tai tarsi žaidimas, suartinantis aktorių ir žiūrovą. Ar teatre yra vietos improvizacijai? Priklauso nuo spektaklio ir nuo partnerio, su kuriuo vaidini.

Scenoje susiduria daug stiprių, skirtingų asmenybių. Kiek yra svarbu kiekvienam nušlifuoti kampus, prisitaikyti prie kitų?

Scenoje neįmanoma būti visiškai individualiu. Bent jau aš nežinau, kaip tai padaryti. Juk dialogą vedi kartu su partneriu, sceną kuriate kartu, vadinasi, tą akimirką turite būti bendradarbiai. Tačiau tam tikrą individualumą reikia išlaikyti, nes vaidmuo dažniausiai yra pozicijos išraiška ir tu privalai tą poziciją apginti. Tai jokiu būdu nėra arogancija ar egoizmas, bet scenoje negali būti ir visiškas altruistas.

Koks, jūsų akimis, yra šiandienos teatras Lietuvoje – drąsus, eksperimentuojantis, o gal, kalbant apie temų įvairovę, jam kažko trūksta?

Labai sunku vertinti, nes šiandieninis teatras yra sparčiai kintantis: atsiranda naujų režisierių, naujų aktorių, vis daugėja pastatymų. Per metus premjerų išleidžiama žymiai daugiau nei anksčiau. Dabar nauji spektakliai galbūt gauna mažesnį finansavimą, pastatomi per trumpesnį laiką, o aktorius vienu metu kuria vaidmenis keliuose spektakliuose, tad žiūrint iš šono teatras atrodo šiek tiek kiekybinis. Bet negaliu pasakyti, ar dėl to kenčia kokybė, nes tikrai nesu matęs visų naujų spektaklių. Dėl savo paties užimtumo nespėju apsilankyti draugų, kolegų premjerose Vilniuje, ką jau kalbėti apie išvažiavimą į kitus miestus...

Kita vertus, teatre vyksta natūrali kaita. Netenkame teatro kolonų, į kurias galėjome patikimai remtis. Visąlaik žinojome, kad nuėję į Eimunto Nekrošiaus spektaklį, kažką tikrai gausime. Jis buvo metras, pagal kurį galėjome lyginti kitus. Tokia pati figūra buvo Jonas Vaitkus. Vyresnioji režisierių karta elementariai sensta, taigi norisi naujų stiprių kūrėjų. Norisi tikėti, kad tie jauni kūrėjai dabar bręsta, stiprėja, ir ateity tikrai bus mūsų flagmanai.

Šiandien teatras išgyvena tranzitinį, pereinamąjį laikotarpį. Jei jis šiek tiek nukrypo nuo kurso, tai tikrai vėl sugrįš.

Ar teatro pasaulyje turite autoritetų?

Labai žaviuosi aktoriais (tai gali būti ir mano bendraamžiai, ir kur kas vyresni aktoriai, ir mano pažįstami, ir tie, kurių nesu sutikęs), kurie nebijo padaryti kažką savaip, kažką unikalaus, kas būdinga tik jiems. Dažniausiai tai yra rizikinga – rizikuoji būti nesuprastas, nepopuliarus, bet mane toks savotiškumas, išskirtinumas žavi. Tačiau nevadinu jų autoritetais. Autoritetų visada turėjau, bet šiuo metu nebeturiu.

Ką reiškia autoritetų neturėjimas – aplink plytinčią tuštumą ar, atvirkščiai, vidinę brandą?

Anksčiau teatre dominavo genijaus kultas. Tarsi turime genijų, kurie viena koja jau yra metafiziniame pasaulyje ir bendrauja su kitomis galaktikomis. Bet pastaruoju metu šis mitas slopsta, nes kartais tie, kuriuos laikėme genijais, pasirodo esantys toli nuo genialumo. Tiesą pasakius, vyresnių kolegų pasakojimai apie spektaklių repeticijas prieš dešimt ar daugiau metų skamba panašiai kaip anekdotas. Arba tai, ką išdarinėjo Juozas Miltinis su savo trupe. Pradeda ryškėti, kaip kai kurie žmonės susikuria genijaus mitą, ir kad iš tiesų jų teatrinėje egzistencijoje nėra nieko kilnaus.

Mes, jaunieji kūrėjai, esame šiek tiek nusivylę genijais ir nebeateiname į teatrą kaip į bažnyčią ar kokią nors kulto bendruomenę. Mūsų karta skaitė F. Nyčę, K. G. Jungą, išpopuliarėjo dėmesingesnis požiūris į psichologiją, atsirado daugiau šaltinių, todėl į pasaulį žvelgiame kitaip, mus sunkiau įtikinti. Galbūt tai yra naujojo, šiuolaikinio teatro bruožas.

Man regis, reikia ne lygiuotis į autoritetus, o ieškoti tam tikrų savybių, kurios tau svarbios ir kurias norėtum ugdyti savyje. Kai autoritetai nyksta, atsiranda dialogo tarp tavęs ir kito galimybė. Tuomet gali į kitus žiūrėti kaip tiesiog į žmones, kurie, taip pat, kaip ir tu, sprendžia tiek kūrybines, tiek gyvenimiškas problemas. Ir mokytis iš jų patirties.

Vaidinate ne tik teatre, bet ir kine. Kokia tai patirtis?

Kine nesu sukūręs daug vaidmenų. Didžiausias vaidmuo buvo Andriaus Bartkaus filme „Leitis“. O dabar filmuojuosi Marijos Kavtaradzės filme, kuris turėtų pasirodyti kitais metais. Čia patiriu nuostabiausią kūrybinę kelionę
.
Kuris žanras jums artimesnis – kinas ar teatras?

Priklauso nuo vaidmens. Kol kas mėgaujuosi kinu, gal todėl, kad jis man dar labai naujas, labai šviežias ir pažeria profesinių staigmenų. Man patinka kine keliami dar nepažinti reikalavimai, naujos užduotys.

Koks yra jūsų svajonių vaidmuo? Ar jį suvaidinus, aktoriui profesine prasme dar liktų dėl ko gyventi?

Konkretaus svajonių vaidmens neturiu. Man patinka, kai svajonių vaidmuo ištinka netikėtai. Turiu galvoje, kad kartais tai gali nutikti kūrybiniame procese. Gali gauti nuostabų vaidmenį (Hamletą, karalių Lyrą ir t. t.), bet kūrybos procese jis gali tau nesisekti, gali neperprasti vaidmens ar nesusikalbėti su kūrybine komanda, ir jis netaps tavo svajonių vaidmeniu. Ir gali gauti visiškai paprastą vaidmenį, kurį kurdamas patiri nuostabą, išmoksti naujų bendražmogiškų dalykų ar atkreipi dėmesį į svarbią, bet anksčiau nenagrinėtą temą. Svajonių vaidmuo suvaidinamas tada, kai kūrybos procese susitinki su nuostaba.


Kalbino Rasa Milerytė

Monikos Požerskytės ir Dmitrij Matvejev nuotraukos

SRTRF 2022 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai” (4000,00 Eur)