Jo metu per tris dienas įvyko keturi skirtingi renginiai: dirbtuvės, diskusija, kūrybos vakaras ir drag šou. Nors festivalio organizatoriai aprašyme teigė, kad jų tikslas – „skleisti queer kultūrą ir ją švęsti“, tarp festivalio dalyvių atsidūriau ir aš. Kaip kultūros lauko žmogus norėjau įsitikinti, ar kultūra tikrai visų, tad sudalyvavau dviejuose renginiuose: lino raižymo dirbtuvėse bei kūrybos vakare. Ir likau patenkintas.

Į lino raižymo dirbtuves skambiu pavadinimu „Suspausk patriarchiją po presu“ eiti neplanavau, tačiau mieste sutikta draugė nusivedė kartu su savimi į „Naktinį Vilniaus avilį“, kur jau laukė būrys savanorių ir dalyvių. Po savaitės, praleistos prie recenzuojamų leidinių, praradau dalį socialinių įgūdžių, todėl stovėjau kaip įkaltas ir bandymus socializuotis užbaigiau po vieno nejaukaus small talkʼo. Laimei, iš komforto zonos niekas netraukė ir greit prasidėjo smagioji dalis. Dalyviai gavo linoleumo, raižymo įrankį, įvairiausių spalvų akrilinių dažų, instruktažą, kaip nesusižeisti, ir netgi drobinį maišelį arba marškinėlius, ant kurių galėtų savo raižinį atspausti. Šia galimybe pasinaudojau – pasiėmiau drobinį maišelį. Nors atėjau be idėjų, greit apsistojau prie žymiojo David Bowie žaibo, matomo ant 1973 m. albumo „Aladdin Sane“ viršelio. Kurti kažką ne su žodžiais ir ne klaviatūra – gaivinanti, atpalaiduojanti patirtis, o ir pokalbiai proceso metu sklandesni. Gal galėtų atsirasti koks raižymo klubas? Pasirodo, šios dirbtuvės – festivalio tradicija, o aš dabar turiu vienu šauniu maišeliu daugiau. Keista, kad nieks to mano žaibo neatpažino; tikėjausi sutikti daugiau David Bowie, kuris 1975 m. „Grammy“ apdovanojimuose, skelbdamas geriausio moterų R&B vokalo atlikimo kategorijos laimėtoją, savo kalbą pradėjo žodžiais „Ladies and gentlemen and others“, fanų.

Kitos dienos renginys labiau atitiko mano interesų lauką. Į Žalianamyje – Antakalnio atviro jaunimo centre – vykusį queer kūrybos vakarą atėjau šiek tiek per anksti ir papuoliau į paskutines diskusijos „Menas, buriantis bendruomenes“ minutes. Iš to, ką išgirdau, drįstu daryti išvadą, kad apie meną ir menininkų bendruomenę buvo kalbama plačiai, nagrinėtos ne tik LGBTQ+ bendruomenės, bet ir viso Lietuvos meno problemos. Galbūt kažkur pasirodys visos diskusijos santrauka.

Dėl kūrybos skaitymų didelių lūkesčių neturėjau: įprasta, kad tokie neprofesionalių kūrėjų susirinkimai didele menine verte nepasižymi. Tačiau tikrai nebuvo taip blogai, kaip spėjau. Renginio pradžioje senovės graikų ir anglų kalbomis nuskambėjo Sapho 94 fragmentas, taip pat angliškai Lordo Alfredo Douglaso eilėraštis „Two loves“ ir ištrauka iš 1970 m. „Radicalesbians“ manifesto „The Woman – Identified Woman“. Asmeninė dalyvių kūryba nebuvo pernelyg tiesmuka ir banali, LGBTQ+ patirtys tekstuose atsiskleidė gan subtiliai. Su meilės tema, žinoma, gali tekti padirbėti, bet kam su ja lengva? Skaitovams ir atlikėjams norisi palinkėti daugiau pasitikėjimo savimi – prieš pradedant skaityti savo kūrybos nuvertinti tikrai nereikia. Dideliam mano džiaugsmui, verstinės poezijos knygos atranda savo auditoriją – buvo perskaitytas eilėraštis iš puikios lietuvių kilmės amerikiečių rašytojo Vytauto Pliuros knygos „Švelnumas pragare“, Lietuvoje pasirodžiusios pernai. Nenuvylė ir muzikiniai pasirodymai. Skambėjo žavios savos kūrybos dainos, taip pat grojo grupės „Morės akys“ nariai – bosistas ir vokalistė pasirodė puikiai. Pabaigoje įvyko improvizuotas ir publiką įtraukęs stand-up komedijos apie Rokiškį pasirodymas.

Festivalio organizatoriai pasirūpino, kad pavadinimas „Kultūra visų“ atitiktų renginių pobūdį: dalyvauti, jais mėgautis ir apsilankyti įvairiose Vilniaus erdvėse galėjo ir LGBTQ+ bendruomenei nepriklausantys asmenys. Gailiuosi, kad neapsilankiau visuose festivalio renginiuose, tačiau kitais metais šią klaidą reikės ištaisyti.


Martynas PUMPUTIS


SRTRF 2022 m. iš dalies finansuoja projektą „Jaunieji kūrėjai: kūryba, kritika, pokalbiai” (4000,00 Eur)